Mikroskopijos srityje nuo 1989 m. dirbantis specialistas iš Vilniaus į Jungtinę Karalystę atvyko 1991 m.: tuomet jaunas mokslininkas, baigęs studijas Maskvoje, dirbo Vilniuje, tačiau į Jungtinę Karalystę išvyko gavęs dotaciją. Pirmą kartą į Oksfordą R. Juškaitis išvyko pasinaudodamas Vengrijoje gimusio žydų kilmės filantropo George'o Soroso „Atviros Lietuvos fondo“ parama.
Dabar R. Juškaitis yra žinomas ir tėvynėje: jis buvo nominuotas Globalios Lietuvos apdovanojimams už tarptautinį pripažinimą pelniusių inovacijų diegimą ir plėtojimą optinės mikroskopijos srityje, jau įvertintą Jungtinės Karalystės karalienės apdovanojimu. Ten jis yra įkūręs bendrovę “Aurox”, kuriai vadovauja.
Išvyko su filantropo pagalba
Paklaustas, kaip jam pavyko išvykti į užsienį sudėtingu laikotarpiu, R. Juškaitis įvardija mokslininkams skirtas programas.
„Kai Rytų Europa pradėjo po truputį vaduotis iš Sovietų Sąjungos, žinojau, kad yra steigiami atviros visuomenės fondai: pirmiausiai Vengrijoje, o vėliau ir kitose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse. Dar studijuodamas doktorantūrą Maskvoje kreipiausi į ten veikusį atviros visuomenės fondą, kai jie skyrė stipendijas doktorantams važiuoti metams į Kembridžą arba į Oksfordą, tačiau tuomet man nepavyko išvykti. Kai po doktorantūros gynimosi buvo praėję dveji metai ir dirbau Vilniaus universitete, vėl paprašiau trumpalaikės dotacijos išvykti dirbti mokslinio darbo į Oksfordą ir šiuokart man pasisekė“, - prisimena R. Juškaitis.
Atvykęs į vieną garsiausių pasaulio universitetų, R. Juškaitis prisijungė prie mokslininkų grupės, kurie užsiėmė jį dominančiais šviesolaidinių daviklių ir lazerių optikos tyrimais. Patirties šioje srityje jis jau buvo sukaupęs Vilniuje: drauge su kolegomis kūrė skenuojantį optinį mikroskopą.
„Su Oksfordo kolegomis parašėme keletą straipsnių ir padavėme paraiškas grantams , nes jaunesni mokslininkai iš jų ir gyvena. Ganėtinai greitai jų gavome, tada galėjau pasilikti dar keletui metų, taip palaipsniui ir pasilikau Oksforde dirbti mokslinio darbo. Su mokslininkais taip dažnai būna: darbo vieta susiformuoja natūraliai, ji iš anksto neišskaičiuojama“, - apie pirmuosius karjeros žingsnius sako jis.
Galiausiai iš mokslo srities pasukęs į verslą R. Juškaitis teigia įsitikinęs, jog vieną veiklą išsėmė greičiau nei per gyvenimą.
„Aš apie 20 metų dirbau vien mokslinį darbą ir pajutau, kad toje srityje pasiekiau viską, ką galėjau - atėjo laikas judėti kitur. Tačiau nebūtina nubraukti praeitį, galima panaudoti įgytas žinias, informaciją ir patirtį. Mano atveju tai buvo posūkis į su mokslu susijusį verslą“, - verslo pradžią prisimena jis.
Sėsliai negyvena jau 20 metų
„Iš Lietuvos niekada nebuvau išvažiavęs ilgiau kaip keletui mėnesių. Kitą vertus, ir mūsų šeima tokia, kurios nariai vienu metu gyvena keliose valstybėse, taigi, aš jau 20 metų važinėju, faktiškai vienoje vietoje sėsliai negyvenau. Esu buvęs po kelis mėnesius išvykęs dirbti ir į kitas valstybes, tačiau nuolatinė mano darbo bazė – Jungtinėje Karalystėje“, - konstatuoja mokslininkas.
Jis sako ne kartą dalyvavęs Lietuvoje organizuojamose diskusijose apie emigraciją ir protų nutekėjimą, tačiau mokslininkas šiuo klausimu problemos nemato.
„Europa yra maža, šalis jungia pigiai skraidinančios bendrovės, keliauti nesunku, tad kuo toliau, tuo daugiau žmonių gyvens vienu metu keliose vietose. Po truputį tampame europiečiais, taip ir turės būti. Mokslininkams visada reikalinga terpė mokslui plėtoti, ir, aišku, Lietuvoje visoms sritims tokia terpė negali būti sukurta – šalis yra per maža. Mokslininkai visada važiavo ir važiuos į didžiuosius universitetus ir pasaulio centrus, tačiau ne mūsų senelių supratimu, kai nuperkamas laivo bilietas, žmogus išvyko ir daugiau niekas jo nematė. Kovoti su tuo yra beprasmiška“, - teigia jis.
Tai rodo ir R. Juškaičio mokymosi patirtis: Lietuvoje baigęs mokyklą, jis 9-erius metus studijavo Maskvoje, vėliau vėl grįžo dirbti į Vilniaus universiteto Kvantinės elektronikos katedrą, po to išvyko dirbti į Jungtinę Karalystę.
„Mokslininkas, netgi jeigu mano, kad visą gyvenimą užsiims mokslu, turi keliauti per kelis universitetus, padirbti keliose mokslininkų grupėse, galbūt net pakeisti keletą sričių. Apie mokslą reikia mąstyti pasauliniame kontekste. Abejoju, kad Europoje kažkas mąstytų: aha, aš dabar būsiu Vokietijos mokslininkas ir dirbsiu tik Vokietijoje, jeigu man siūlys įdomų darbą Prancūzijoje, tikrai nevažiuosiu“, - pavyzdį pateikia jis.
R. Juškaitis vadovaudamasis savo patirtimi pasakoja, jog Europos masteliais mokslininkų niekas neskirsto pagal tautybes.
„Aš manau, kad ir Lietuvoje reikėtų nustoti į emigraciją žiūrėti kaip į kažkokį negrįžtamą procesą: juk Lietuva nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pasakė, kad nori būti Europoje. O dabar jau esame Europoje, tai reiškia, turime atviras sienas ir žmonės gali laisvai keliauti. To išsigąsti yra truputėlį keista“, - apibendrina jis.
Lietuvos mokslo sėkmė - lazeriai
Paprašytas palyginti Lietuvą ir Jungtinę Karalystę, R. Juškaitis svarsto , jog esminis skirtumas turbūt yra ne resursai, o tinkama terpė. Anot jo, Lietuvos mokslo sėkmės istorija yra lazerių pramonė.
„Man dažnai tenka ieškoti lazerių, jų rekomenduoti kolegoms ir dažnai paaiškėja, kad tinkamiausi, geriausi yra gaminami Lietuvoje. Važinėju po konferencijas ir parodas, ten mūsų gamintojai yra matomi, - sako R. Juškaitis. - Man atrodo, kad lazerių pramonė Lietuvoje yra tikra sėkmės istorija.“
Pasak jo, kolegos iš kitų šalių, kurie atsitiktinai sužino apie Lietuvos lazerių pramonę, labai stebisi, kad tokioje mažoje šalyje yra ne viena lazerių pramonės bendrovė.
„Globalios Lietuvos apdovanojimų kategorijoje, kurioje ir aš buvau nominuotas, laimėtoju išrinkta bendrovė „Trys Broliai“, kuri irgi yra lazerių gamybos įmonė. Taigi, galima sakyti, kad lazerių pramonė Lietuvoje ir toliau auga, o lazeriai yra puikus, matomas ir Lietuvai prestižo pridedantis pasiekimas“, - mano R. Juškaitis.
