O per 1900 metų Paryžiaus parodą amerikiečių teisėjas sąmoningai ar nesąmoningai atskleidė tokių konkursų esmę: "681 parodos dalyviui mes davėme 531 apdovanojimą, tarp jų 9 Didžiuosius prizus, 84 aukso medalius, 222 sidabro medalius, 165 bronzos medalius ir dar 51 diplomą ar paskatinamąjį prizą. Daugiausia jų suteikėme savo šalies alui".
Tiksliau tariant, bemaž kiek dalyvių - tiek apdovanojimų.
O pasiskaičius šiandienius aludarių ir alaus konkursų organizatorių interneto puslapius ir alus verslo apžvalgininkų bei alus mėgėjų internetinius komentarus tampa aišku, kad tai - ne vienintelė alus konkursų bėda ir kad jų putos anaiptol ne visada švarios. Tačiau atrodo, kad tai Lietuvos alaus mėgėjams ne itin kenkia.
"Ekstros" apklausti žinomi mūsų šalies piliečiai kone vienu balsu tvirtino, jog rinkdamiesi alų apdovanojimų nepaiso.
Ketvirtą kartą rengiamas Pasaulio alaus taurės konkursas ("World Beer Cup 2002") šiais metais apdovanojimus dalijo net 70 skirtingų alaus rūšių kategorijų.
379 alaus daryklos iš 38 šalių pateikė 1173 alaus rūšis. Į finalą pateko 15 šalių atstovai - 139 alaus daryklos.
Lietuvai finale atstovavo Vilniuje registruota bendrovė "Švyturys-Utenos alus". Jos gaminys - "Baltijos" alus - buvo apdovanotas bronzos medaliu.
O daugiau nei du trečdaliai "World Beer Cup" kandidatų ir finalininkų buvo iš JAV. Varžybose teisėjavo 71 teisėjas (iš Australijos, Belgijos, Brazilijos, Anglijos, Suomijos, Vokietijos, Italijos, Japonijos ir Jungtinių Valstijų), tačiau daugiau nei pusė jų (58 proc.) - amerikiečiai. Balandžio mėnesį jie buvo susirinkę Klivlende, Ohajo valstijoje. Ten ir išrinko 70 "geriausių alaus rūšių" bei dar antra tiek sidabro ir bronzos medalininkų.
"World Beer Cup" apdovanojimai buvo įteikti per pompastišką ceremoniją birželio 12 d. Aspeno kurorto "Hotel Jerome" viešbutyje. Į ceremoniją ir iškilmingą vakarienę bilietas kainavo 225 dolerius, o taupiesiems "tik į ceremoniją" - 95 dolerius. "World Beer Cup" visiems nugalėtojams siūlė įsigyti ir sertifikatų kopijas, kurių kiekviena apmokestinta apie 60 dolerių (be siuntimo mokesčio).
Konkursus nuo seno lydi korupcija
Alaus skonio čempionatus ginčai, pyktis, korupcija ir nesutarimai lydi jau nuo XIX amžiaus. Pirmojoje Amerikos parodoje 1893 metais Čikagoje "The World Columbian Exposition" didžiulį konfliktą sukėlė "Anheuser-Busch" ir "Pabst" alaus daryklos. Renginio finale, kai "Anheuser- Busch" jau turėjo 6 medalius, o "Pabst" - 5, teisėjai, nė nesulaukę cheminės analizės, prizą skyrė "Budweiser" alui. Tačiau paskui nustatė, kad jame yra salicilo rūgšties, ir prizą atidavė "Pabst" gaminamam "Blue Ribbon".
"Anheuser-Busch" padavė apeliaciją. Tada žiuri nusprendė pirmosios vietos išvis neskirti. Vis dėlto paskui buvo surengtas antrinis balsavimas, kurį laimėjo "Budweiser". Tada "Pabst" privertė rezultatus vėl perskaičiuoti ir šį kartą keliomis dešimtosiomis balo laimėjo "Blue Ribbon".
Pasibaigus didžiajai parodai, ginčai ir pyktis nerimo. 1894 metais Jungtinių Valstijų alaus gamybos autoritetas Adolphus Buschas nuvyko į Europą, kurioje prisaikdinęs vieną žiuri dalyvį išgavo jo prisipažinimą, kad "Budweiser" aluje nebuvo jokios salicilo rūgšties.
Bet komisija atsisakė tęsti ginčą. Nuo to laiko daugelis panašių konkursų buvo laikomi prakeiktais. Nors kompanijų produkciją puošė vis daugiau medalių, daugeliu atvejų tai nelemdavo pardavimų sėkmės.
Vis dėlto daugelis kompanijų skyrė ir iki šiol tebeskiria didelius pinigus savo ambicijoms patenkinti.
Senųjų tradicijų modernūs tęsėjai
Pirmieji naujosios kartos alaus čempionatai siejami su Vokietijos žemdirbystės draugijos ("Deutsche Landwirtshafts-Gesellschaft") 1978 metais sugalvotais alaus daryklų produkcijos kokybės apdovanojimais ("Brewery Quality Performance Awards"), per kuriuos atliekami du nepriklausomi (Berlyne ir prie Miuncheno) alaus kokybės testai.
Konkurse paprastai dalyvauja apie 10 procentų visų Vokietijos alaus daryklų, tačiau specialistai apie šį, kaip ir Belgijos bei Prancūzijos konkursus, sako, kad jame yra tiek kategorijų, kad nelaimėti bent jau bronzos medalio beveik neįmanoma.
Tais pačiais metais Didžiojoje Britanijoje startavo kompanijos "Už tikrą alų" ("The Campaign for Real Ale") konkursas "Britanijos alaus čempionas" ("Champion Beer of Britain"), kuriame nėra industrijos rėmimo ir balsuoja alaus gamintojai, vartotojai, žurnalistai, žymūs alaus mėgėjai. Šio konkurso apdovanojimai neretai pavadinami "Alaus Oskarais". Iš kitų jis išsiskiria ir tuo, kad bene vienintelis pasižymi nedideliu vertinamų kategorijų skaičiumi ir mažiausiais įtarimais, kad žiuri papirkinėjama.
Organizatoriai neslepia, kad "World Beer Cup" buvo surengtas ne Amerikoje esančių alaus daryklų užsakymu, kai joms nebuvo leista dalyvauti Profesionalių alaus degustuotojų aklo vertinimo - "Professional Panel Blind Tasting" - konkurse, rengiamame per Didįjį Amerikos alaus festivalį ("The Great American Beer Festival"). "Professional Panel Blind Testing" buvo sukurtas 1987 metų festivaliui, žlugus ankstesnei alaus vartotojų apklausai ("GABF Consumer Preference Poll").
"World Beer Cup" perėmė visą "Professional Panel Blind Tasting" metodiką. Prieš kelerius metus Amerikos aludarių asociacija ("The Association of Brewers") dar žadėjo konkursą "World Beer Cup" rengti už Amerikos ribų, tačiau paskui šių planų atsisakė. Ne pelno korporacijos "Brewing Matters" pastangos populiarinti konkursą už JAV ribų lauktų vaisių nedavė - daugelis kitų žemynų alaus gamintojų į šį konkursą nesiveržė ir iki šiol jame dalyvauja daugiausia amerikietiško alaus gamintojų.
Amerikos aludarių asociacijos prezidentas Charlie Papaizanas pripažino, kad be rėmėjų paramos "World Beer Cup" surengti būtų neįmanoma. Todėl už paramą "World Beer Cup" rengėjai Vokietijos salyklo gamintojui "Durst Malz" suteikė "Pristatančiojo rėmėjo" ("Presenting Sponsor") titulą, vokiečių stiklo taros (taurių, bokalų) įmonei "Wilfried Geisler-Sahm" - "Partnerio rėmėjo" ("Partner Sponsor") vardą. Prestižinei Vokietijos alaus gamybos įrangos korporacijai "Anton Steinecker" už paramą buvo sugalvotas "Korporacinio rėmėjo" ("Corporate Sponsor") titulas. Pagal Charlie Papaizano žodžius, atpasakotus pranešime spaudai, kitoms kompanijoms buvo siūlomos "ribotos rėmimo galimybės", jei jos vis dėlto norėtų "prisijungti prie alaus pramonės lyderių".
Pagrindiniai "World Beer Cup" konkurentai Amerikoje yra "The World Beer Championships" - pasaulio alaus čempionatai. Patyrę "skonio verslo" vilkai Čikagos gėrimų kokybės testavimo institutas ("Chicago's Beverage Testing Institute" (BTI) šį čempionatą rengia nuo 1994 metų. Be to, tas pats institutas jau beveik 20 metų rengia pasaulio vyno čempionatus ("World Wine Championships"), o neseniai ėmėsi ir viskio čempionato ("World Whiskey Champion-ships"). Teisėjai čia per metus įvertina apie 1000 alaus rūšių pagal 100 balų skalę ir vertinimo rezultatus parduoda įvairiems verslo leidiniams, interneto portalams ("All About Beer", "America Online").
Daugelis specialistų sutinka, kad šiuolaikiniuose alaus konkursuose prestižas yra tapęs labai svarbiu, tačiau tuo pat metu slidžiu dalyku. Konkursų rengėjai nuolat stengiasi pabrėžti savo teisėjų kompetenciją ir nepriklausomumą. Tačiau konkursuose yra daug nesusipratimų dėl alaus transportavimo, antrinių kopijų pateikimo ir pagaliau vertintojų skonio.
Pastaruoju metu pastebėta, kad įvairių alaus čempionatų daugėja. Ekspertų vertinimu, pagrindiniai varikliai, skatinantys dalyvauti tokiuose čempionatuose, yra alaus daryklų savininkų ego(izmas), komercinės paskatos ir alaus pomėgis. Dažnai toli nuo viešumos dirbantys aludariai siekia nors vieną dieną patekti į dienos šviesą, pasididžiuoti laimėjimais ir praleisti vakarą prestižinėje aplinkoje. Alaus daryklų savininkai ir rinkodaros specialistai įsisąmoninę, kad apdovanojimai padeda parduoti daugiau alaus, nors taip yra ne visada.
Alaus teisėjams konkursai suteikia galimybę dalytis pakvietimo garbe ir proga veltui paragauti puikaus alaus. Tad ir jiems - kuo daugiau konkursų - tuo geriau. O konkursų organizatoriai mėgsta savo renginius dėl to, nes jie daro didelę įtaką alaus gamybos pramonei ir "pasako, kam kur sėdėti".
Pasakymas, "kam kur sėdėti", slepia tamsiąją tokių konkursų pusę, kai pritrūkstama argumentų nustatyti geriausią iš kelių pavydžių konkurentų. Esant vos vienai alaus kategorijai nepatenkintų būtų labai daug. O daugybės kategorijų sukūrimas ir prizinių vietų gausa leidžia organizatoriams, švelniai tariant, laisvai interpretuoti rinkimų ir vertinimo kriterijus. Apžvalgininkai iki šiol neatsistebi, kaip galėjo atsitikti, kad praėjusiame "World Beer Cup" konkurse aukso ir sidabro prizai amerikietiško "Lager" tipo alaus kategorijoje buvo įteikti Korėjos aludariams. Bet tuo pat metu supratingai linksi galva: viskas aišku...
76 alaus vertinimo kategorijos "World Beer Cup" konkurse neretai taip mažai skiriasi viena nuo kitos (arba bemaž visai nesiskiria), kad užčiuopti jų skirtumus net ir aukščiausio lygio specialistams yra neįmenama mįslė. Tai pirmiausia pasakytina apie europietiškas šviesiojo alaus rūšis. Bet kuo daugiau kategorijų - tuo geriau gamintojams, nes lengviau prastumti į prizininkus savo gaminius.
Buvo metų, kai "World Beer Cup" konkurse kai kuriose iš daugiau nei 70 kategorijų rungėsi tik 4 alaus rūšys. Tad gamintojams pakako žinoti, kurioje kategorijoje konkurencija bus mažiausia. Užtat aludarių pasaulyje pa-sklido kalbos apie organizatorių "patepimą", o "World Beer Cup 2000" organizavimas buvo vadinamas "Laukiniais Vakarais, suorganizuotais Laukinių Vakarų stiliumi".
Daugelio specialistų teigimu, "Įsigyk medalį" strategija tokiuose konkursuose yra tiesiog permatoma. Specialistai sutaria ir dėl to, kad tokie konkursai turi ieškoti naujų būdų garantuoti didesnius alaus pardavimus. Kitaip jie neišsilaikys, kadangi daugeliui gamintojų neužtenka vien garbės - reikia ir naudos.
