Vertinant M. Zuckerbergo pažadą paaukoti 99 proc. savo valdomų „Facebook“ akcijų, kurių vertė šiuo metu siekia apie 45 mlrd. JAV dolerių kyla bent du pagrįsti klausimai.

Pirmas – kaip jam pavyko tokių turtų pasiekti? Antras – kodėl tokioms sritims kaip sveikatos apsauga ar švietimas apskritai reikia turtuolių labdaros?

Finansai valdo

Norint suprasti, kodėl „Facebook“ rinkos vertė šiandien siekia daugiau nei 300 mlrd. dolerių, būtina suvokti ekonomikos modelį, kuriame ji buvo pasiekta.

Išsivysčiusiose ekonomikose pastaruosius 30 metų, o Lietuvoje daugmaž nuo 2003-ųjų, galima įžvelgti vis daugiau vadinamosios „finansializacijos“ požymių. Tai yra naujausia kapitalizmo stadija, kurią ekonomikos mokslų daktaras Geraldas Epsteinas apibrėžia taip: „didėjantis finansinių paskatų, finansų rinkų, finansinių veikėjų ir finansinių institucijų vaidmuo vidaus ir tarptautinės ekonomikos veikime“ (čia ir toliau remiuosi ekonomisto Raimondo Kuodžio 2014 metų prezentacija – aut. past).

Finansializacijos era pasižymi ryškiu finansinio sektoriaus dydžio padidėjimu, ekonominiu to teisinimu bei reikšmingu pajamų pasiskirstymo pasikeitimu kapitalo, finansinio sektoriaus ir vadybininkų naudai.

Iš esmės būtent šie procesai sukėlė 2008 metų finansų krizę, su kuria kovodamos vyriausybės gelbėjo bankus, kitais būdai padėjo rinkoms. Šios priemonės stabilizavo finansų sistemą, bet nepakeitė pamatinės ekonomikos struktūros.

Kas yra vertė?

Kaip pažymima R. Kuodžio prezentacijoje, vienas svarbus faktas apie finansializacijos pasekmes nefinansinių korporacijų elgsenai yra tai, kad naujas skolinimasis ir akcijų išpirkimas JAV maždaug nuo 1980-ųjų tapo vis labiau neigiamai koreliuoti.

Tai rodo, kad įmones vis labiau skolinosi tam, kad finansuotų akcijų išpirkimą. Jei iki 1980-ųjų jos finansavo realias investicijas, tai po 1980-ųjų reikšminga skolinimosi dalis buvo skirta akcijų išpirkimui, o tai didino jų finansinį svertą (skolos ir nuosavo kapitalo santykį).

Savo akcijas 2012 metais išsipirko ir „Facebook“ ir tai padarė praėjus vos keturiems mėnesiams po pirminio viešo akcijų siūlymo (IPO). Negana to, 101 mln. akcijų bendrovė susigrąžino už dvigubai mažesnę kainą (19 dolerių) nei prašė per IPO (38 doleriai).

Finansų rinkoms patinka, kai įmonės susiperka savo pačių išleistas akcijas, nes tai didina akcijų kainas, be to, gaunamas mažiau apmokestinamas kapitalo pelnas.

Dar prieš „Facebook“ IPO pasigirsdavo kalbų apie tai, ar socialinis tinklas tikrai vertas 104 mlrd. dolerių. Šiandien jis jau vertas trigubai daugiau, tačiau niekas negali pasakyti, ar jo akcininkai tuo tikės ir toliau, juolab kai vertė buvo didinama dirbtinai keliant akcijų kainą susiperkant savo akcijas.

Sprendžia turtuoliai

Po to, kai M. Zuckerbergas paskelbė apie savo naujus planus paaiškėjo, kad jo pinigai bus skirstomi ne per kokią nors ne nepelno siekiančią organizaciją, bet per ribotos atsakomybės korporaciją.

Kaip pastebėjo „Vox“ autorius Matthew Yglesias, toks teisinis statusas „Chan Zuckerberg Initiative“ leis daryti du dalykus, kurių paprastas labdaros fondas negalėtų: užsiimti lobizmu ir investuoti į pelno siekiančius verslus.

„The New Yorker“ autorius Johnas Cassidy tokį sprendimą apibūdino kaip dar vieną „filantrokapitalizmo“ atvejį.

„Kuo daugiau pinigų milijardieriai atiduoda labdaros fondams, kurie dažniausiai išlieka jų kontrolėje, tuo daugiau įtakos jie įgyja. Kalbant santykinai, tai reiškia, kad visi kiti įtakos praranda“, – savo publikacijoje rašo jis.

J. Cassidy manymu, tai kenkia demokratiniam procesui. „Ar tikrai M. Zuckerbergas geriausiai žino, kokias problemas pasaulyje spręsti reikia pirmiausia?“ – klausia jis.

Ir jis nevienintelis taip manantis. Pavyzdžiui, vokietis milijardierius Peteris Krameris „The Washington Post“ dar anksčiau yra sakęs, kad pinigų aukojimas labdarai yra galios iš išrinktos valdžios perėmimas.

„Tada nebe vyriausybė nusprendžia, ko reikia žmonėms, bet turtuoliai“, – sakė jis ir pridūrė, kad jiems verčiau būtų tiesiog susimokėti mokesčius.

Apie nenorą susimokėti mokesčius taiklų pastebėjimą savo „Facebook“ paskyroje paskelbė buvusi Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė ir turtingiausiu Lietuvos žmogumi laikomo verslininko Nerijaus Numavičiaus sutuoktinė Kaetana Leontjeva-Numavičienė.

„JAV taiko progresinius mokesčius ir idiotišką iki 40 proc. siekiantį palikimo mokestį. Todėl turtingi žmonės ir steigia tokius fondus, nes jiems netaikomi nei kapitalo prieaugio, nei palikimo mokesčiai. Tad tokią sistemą sukūrę politikai turės džiaugtis tais mokesčiais, kuriuos Zuckerbergas sumoka nuo algos (kuri sudaro 1 dolerį per metus) ir vartojimo. Tik liūdna, kad tokie legalūs būdai susimažinti mokesčius įkandami tik turtingiausiems, o ne prieinami visiems mokesčių mokėtojams“, – parašė ji.

K. Leontjeva-Numavičienė pastebėjo ir teisinį aspektą: „Turto turėjimas ir valdymas (kontrolė) yra skirtingi dalykai. Kai žmogus turi daug turto, pati nuosavybė jam tampa nebereikalinga – jei tik yra kitų būdų nuosavybei valdyti, geriau jos tiesiogiai neturėti, nes rizikinga (gali atimti komunistai (plačiąja prasme)/banditai/ dar kas nors). Zuckerbergas ir jo palikuonys išlaikys labdaros fondui perleisto turto valdymą. Taip, labdara jis turbūt irgi užsiims“.

Neleidžia pasikeisti

Bene radikaliausiai apie neigiamą turtuolių skiriamos labdaros poveikį dar 2009 metais kalbėjo slovėnų filosofas Slavojus Žižekas. Jis aiškino, kad ji neišsprendžia pamatinių jos gavėjų problemų, o tik prailgina jų kančią.

Tai savo ruožtu pateisina egzistuojančią sistemą ir neleidžia jai keistis. M. Zuckerbergo labdaros atveju tai yra jau aptarta finansializacija, kuri ir leido jam tapti tokiu turtingu bei įtakingų sprendžiant ką pasaulyje reikėtų pakeisti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (137)