Socialinio teisingumo išskyrimas metodologiškai yra ypač svarbus Rytų Europai ir Lietuvai, kur reformos žymiai labiau kentėjo dėl socialinio teisingumo trūkumo. Išvystytos Vakarų demokratijos iš esmės jau po II pasaulinio karo didele dalimi išsprendė socialinio teisingumo klausimą. Socialinio teisingumo siekimą reikia suprasti ne tik siaurai, kaip tam tikro pajamų lygio pasiekimą ar viešojo saugumo užtikrinimo klausimus. Reikia suvokti ir socialinius – psichologinius dalykus. Pavyzdžiui, kaip darbdavys elgiasi su darbuotoju darbo vietoje ar mokytojas su mokiniu mokykloje. Galima teigti, kad labiausiai nehumaniška yra socialiai neteisingai elgtis su socialiai labiausiai pažeidžiamais gyventojų sluoksniais, pirmiausia – marginalinių grupių atstovais.
Marginalinių grupių visuomenėje priskaičiuojama iki dešimties, dar yra aibės netipiškų atvejų, bet jų padėties pagerinimui netinka bendros metodologinės ir praktinės priemonės, nes kiekvienos grupės padėtis yra labai skirtinga. Pavyzdžiui. kaip pagerinti narkomanų ar bedarbių integracijos į visuomenę padėtį yra iš esmės skirtingos problemos, nors kartais jos ir persipina. Rinkos fundamentalistai, tokie kaip Lietuvos Laisvosios rinkos instituto atstovai, marginalinių grupių problemą laiko nuo jų pačių priklausoma problema ir nemato valstybės reikšmės ją išsprendžiant. Jie nepasako vieno svarbiausio dalyko, kad socialinės apsaugos ir socialinių darbuotojų darbo norint marginalines grupes grąžinti į normalų gyvenimą, reikia kur kas daugiau negu to reiktų kitiems, normaliems visuomenės nariams. Tokiu atveju socialinio finansavimo irgi reikia daugiau. Socialinė reintegracija - iškritusių visuomenės narių grąžinimas į normalų gyvenimą, turėtų būti pagrindinis socialinės politikos Lietuvoje efektyvumo kriterijus. Ar yra Lietuvoje bent paskaičiuota, kiek buvusių marginalinių grupių atstovų vėl grįžo į normalų gyvenimą? Kiek teko girdėti, tik vienais metais buvo paskelbta statistika apie buvusius kalinius, t.y. kad jų trečdalis laisvėje įsidarbino. O kaip dėl kitų?
Statistikos departamentas nedisponuoja tokiomis duomenų bazėmis, bet daug kas Vilniuje žino apie “Mano guru” kavinę Vilniaus gatvėje, kurioje sėkmingai dirba savivaldybės paskatinti buvę narkomanai, žinome ir apie anoniminių alkoholikų klubų veiklą, girdėjome ir apie socialinius buvusių benamių būstus. Bet ar turime atitinkamą statistiką, kuria remiantis galėtume vertinti ir prognozuoti? Darbo ir socialinių tyrimų institutas bei universitetai tik fragmentiškai atlieka atitinkamus socialinės atskirties tyrimus, o tokio tyrimo kaip “tyrimas dalyvaujant” Lietuvoje, atrodo, nėra atlikęs niekas.
Neatsitiktinai šio tyrimo idėja kilo besivystančioje šalyje – Brazilijoje tyrėjui Freire, o tyrimo esmė yra ta, kad tiriamieji socialinės atskirties grupės nariai žino apie juos tiriantįjį tyrėją, ir visi kartu ieško išeities iš susidariusios nepalankios grupei situacijos. Iš tiesų, sunku sugalvoti konkretesnį ir labiau efektyvų marginalinės grupės padėties pagerinimo būdą, kaip “tyrimas dalyvaujant” (angl. “participatory research”, “collaborative research”), bet, aišku, juk kas privers Lietuvos tyrėjus eiti tiesiai į marginalines grupes, gyventi ir bendrauti su jomis? Juk taip galima parasti kabinetinį komfortą. Todėl neveltui Europos Sąjungos pinigai oro balionų klubų veiklai Lietuvoje randa pritaikymą, o socialinei atskirčiai likviduoti skirti projektai net nepradedami. Jeigu mes jau kritikuojame socialinį administravimą ir švietimą Lietuvoje, tai galima pasakyti, kad būtent jų sandūroje galima pasiekti esminių socialinės atskirties likvidavimo pergalių. Pvz. vadinamojo “benchmarkingo” (“sugretinimo”) metodas socialiniame administravime ir tyrimuose gali kardinaliai pakeisti situaciją. Jo esmė yra ta, kad lyginimo būdu yra išskiriamos geriau dirbančios organizacijos, pvz. savivaldybių socialinės paramos skyriai, į kuriuos likę skyriai turi lygiuotis ir mokytis iš labiau pažengusių. Autoriui 2006 metais teko atlikti tokį “sugretinimo” tyrimą Lietuvos savivaldybėse, kai buvo aiškiai išskirtos trys savivaldybių grupės – labiau pažengusios, arba pirmaujančios, vidutinį lygį pasiekusios ir atsiliekančios. Efektyvumo kriterijų buvo daug – ir socialinių darbuotojų kiekis tenkantis klientams, ir socialinių paslaugų įvairovė, ir lėšų paskirstymas pagal poreikius ir t.t.
„Sugretinimo” metodas yra priskiriamas Naujajai viešajai vadybai, kuri viešųjų paslaugų gavėjų pasitenkinimą teikiamomis paslaugomis išskiria kaip svarbiausią efektyvumo kriterijų. Todėl klientų pasitenkinimo paslaugomis tyrimai yra lemiami įvertinant kovą prieš socialinę atskirtį. Tačiau Lietuvoje galima pastebėti tą faktą, kad klientų pasitenkinimo tyrimai yra atliekami labai retai, ir tik nedaugelyje organizacijų. Kaip tada galima norėti efektyvesnės kovos su socialine atskirtimi ir didesnio socialinio teisingumo?
Socialinio administravimo institucijoms taip pat aktualūs yra visuotinės kokybės vadybos standartų, tokių kaip ISO 9000, prioritetinio planavimo, kai neleidžiama susidaryti atsiliekančioms sritims ir “globalaus biudžeto” laikymosi, t.y. kai organizacijoms leidžiama lengviau perskirstyti lėšas ir taupyti pasikeitus situacijai arba “pereinant” iš vienų biudžetinių metų į kitus. Teko stebėti Šveicarijos Thuno savivaldybės “globalaus biudžeto” formavimo procesą, kuris leido šiai Šveicarijos savivaldybei tapti pirmaujančia finansų valdymo srityje. Viešojo administravimo srityje taip pat labai svarbu sumažinti taip vadinamus “transakcinius kaštus”, t.y. papildomas, pašalines kliūtis suteikiant paslaugas. Kaip žinia, netgi verslo srityje papildomas krūvis parduodant prekę yra įvairūs tarpininkai ir kiti dalykai, nesusiję tiesiogiai su pardavėjo-pirkėjo santykiais. Juo daugiau tą santykį aptarnaujančio personalo – vadybininkų, teisininkų, kontrolierių, juo produktas brangesnis, taip sakant turi savo “perdavimo” (arba “transakcinius” kaštus). Viešajame administravime yra tas pats su viešųjų paslaugų teikimu. Jeigu daugiau negu būtina yra nukrypstama nuo tiesioginio paslaugos teikėjo – gavėjo santykio, tai ne tik padidina paslaugos kainą, kuri yra apmokama iš visų mokesčių mokėtojų lėšų, bet ir apsunkina paslaugos gavėjui kelią prie paslaugos.
Biurokratijos minimizavimas, viešųjų paslaugų prieinamumas ir suprantamumas yra tiesioginis, o kartais ir vienintelis kelias socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims. Jeigu jiems, norint gauti socialinę pašalpą ar pradėti verslą reikės pildyti aibes dokumentų, varstyti daugelio įstaigų kabinetų duris ir susipainioti teisinėje aplinkoje, tai dažnas to neatlaikys ir liks “prie savo suskilusios geldos”. Tas pats pasakytina apie “asimetrinę informaciją”, kuri reiškia, kad paslaugų teikėjas apie paslaugą dažniausiai turi daugiau informacijos negu gavėjas, ir nebūtinai ta informacija su gavėju dalinasi. Jeigu teikėjas nenorės dalytis informacija, o tai juk yra viešasis, t.y. atviras sektorius, tai gali iškreipti paslaugų rinką ir atitolinti gavėją nuo paslaugos.
2007 metais atlikus tyrimą Vilniaus ir Ukmergės savivaldybėse apie savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų sąveiką, radome, kad Ukmergėje yra daugiau negu Vilniuje proteguojamųjų ir “lygesnių už lygius” nevyriausybinių organizacijų, t.y. vienoms nevyriausybinėms organizacijoms informacija apie naujus projektus ir kitas galimybes yra suteikiama, o kitoms ne, jos diskriminuojamos. Tai apie kokį tada socialinį teisingumą galima kalbėti? Tuo labiau, kad visos tirtos nevyriausybinės organizacijos dirbo socialinėje srityje. Už “asimetrinės informacijos” darbus dabar pasaulyje ekonomikos srityje suteikiama daugiausia Nobelio premijų. Bet ar Lietuvoje, šitame “švogerių krašte”, surinktume bent kelis mokslinius straipsnius šia tematika? Būtina Lietuvoje plačiau taikyti ir “klientų pasitenkinimo” tyrimus, kurie rodytų socialinio administravimo paslaugų gavėjų paslaugų kokybės įvertinimą. Įsibėgėjant 21-am amžiui ypač aktualiu Lietuvoje tampa ir “Naujosios viešosios vadybos” papildymas arba ir pakeitimas aukščiau minėtomis “Naujojo viešojo valdymo” vertybėmis.
Negalima teigti, kad nieko Lietuvos socialiniame administravime nėra įvykę pozityvaus. Jau vien Socialinės paramos skyrių ir administravimo padalinimas į paslaugų organizatorius – savivaldybės darbuotojus ir teikėjus, kuriais gali būti ir nevyriausybinės bei privačios organizacijos, gerokai priartino paslaugų teikimą prie klientų. Tikriausiai ne veltui taip greitai atsirado ir išaugo tokių “modernių” paslaugų, kaip paslaugų į namus, teikimas. Šios paslaugos yra ypač reikalingos nesugebantiems dalinai arba visiškai save apsitarnauti ir kitiems likimo nuskriaustiesiems.
Socialinio administravimo ir socialinių tyrimų gerinimas yra tas raktas, kuriuo pasinaudojus galima sumažinti socialinę atskirtį ir pasiekti socialinę reintegraciją. Jeigu Lietuvoje socialinės reintegracijos laipsniu, o ne išmokomis, būtų matuojamas socialinės apsaugos efektyvumas, tai mes dabar būtume bent pusiaukelėje link vis dar egzistuojančio, nors ir apkarpyto, skandinaviškojo socialinio modelio. Nusiskundimų socialiniu teisingumu tokioje valstybėje irgi būtų gerokai mažiau.