aA
Algimantas Variakojis – ne tik investuotojas, bet ir lektorius, įmonių konsultantas, keleto didelių Lietuvos bendrovių valdybos narys.
Algimantas Variakojis
© DELFI / Tomas Vinickas

Interviu žurnale „Investuok“ A. Variakojis pasidalino savo investavimo istorija, įžvalgomis ir gyvenimiška patirtimi.

– Kada pirmą kartą pagalvojote apie investavimą?

– Investuotojas manyje gimė kokioje septintoje klasėje. Tarybiniais laikais, kai perskaičiau T. Dreiserio trilogiją „Finansininkas. Titanas. Stoikas“. Tai mane sužavėjo.

Birža, investicijos, žemės pirkimas, nekilnojamasis turtas. Tai buvo mano svajonė ir jaučiau, kad gyvenime tai darysiu. Ir mano pasąmonė, matyt, galinga: kad įgyvendinčiau svajonę, pakeitė net santvarką. Juokiuosi.

Ir pats buvau skolingas nemažai. 1993-iuosius atsimenu kaip labai sunkius: nemiga, nervai, stresas. Tada man į rankas visai netikėtai pakliuvo Daleʼo Carnegie „Kaip nugalėti nerimą ir pradėti gyventi“. Po dviejų savaičių nerimo ši knyga man labai padėjo, ją ir kitiems labai rekomenduoju paskaityti.
Algimantas Variakojis

O jei rimtai, mokydamasis Vilniaus universitete pramonės ekonomikos pakliuvau į profesoriaus Kęstučio Glavecko rankas, jis socialistiniais laikais įpūtė rinkos ekonomikos. Jis man davė pirmą postūmį. 1991 m., kiek žinau, mano diplominis darbas apie biržas ir investicinius fondus buvo antras po Dariaus Mockaus (nors apie investicinius fondus jis nerašė, tik vienas pirmųjų jį įkūrė). O tais pačiais metais pas tą patį D. Mockų atėjau dirbti į prekių biržą.

O verslumo užuomazgų atsirado studentavimo laikais. Buvau įsidarbinęs traukinių palydovu ir būdavo, kad nuvažiuoju į Leningradą, nuperku cigarečių, o čia parduodu ir uždirbu kokius aštuonis kartus daugiau. Traukinyje pardavinėdavau sausainius, arbatą, kavą, saldainius. Žinoma, tai ne investicija, tačiau toks „versliukas“ leido uždirbti pradinį kapitalą, iš kurio buvo galima verstis toliau. Na, o paskui biržoje prasidėjo prekių pirkimai ir pardavimai.

– Jūs buvote prekių biržos brokeris?

– Taip, brokeris. Prekių birža tuo metu padėjo susieiti pirkėjams ir pardavėjams, nes subyrėjus Sovietų Sąjungai buvo subyrėję ir visi ryšiai. Tačiau pirkėjai ir pardavėjai labai greitai susiėjo, pradėjo prekiauti tiesiogiai, ir prekių birža tapo nebereikalinga.

Mano skolos tuo metu buvo kosminės – 70 tūkst. dolerių. Kad geriau suprastumėte jų dydį, pasakysiu, kad už tūkstantį dolerių tuo metu galėjai nusipirkti vieno kambario butą, už tris – trijų kambarių butą.

Aš buvau vienas pirmųjų, sudariusių terminuotą sandorį: surizikavau nupirkti metalo Šiaulių biržoje, už jį turėjau sumokėti per keturis mėnesius. O mačiau, kaip kainos kyla. Ir po trijų mėnesių pardaviau tą metalą už dvigubai didesnę kainą.

Tai buvo mano pirmas tikrai didžiulis uždarbis. Paskui skolindavau, perskolindavau. Buvau ir sudegęs labai smarkiai, nes iš svetimų žmonių paimi skolos raštelį, o iš savų, giminių – negi imsi? Vieną dieną pagalvojau, kad laikas statyti namą ir gal kokią gamyklėlę nusipirkti, bet kai pradėjau rinkti pinigus, supratau, kad, deja, skolose skęstu aš pats.

Ir pats buvau skolingas nemažai. 1993-iuosius atsimenu kaip labai sunkius: nemiga, nervai, stresas. Tada man į rankas visai netikėtai pakliuvo Daleʼo Carnegie „Kaip nugalėti nerimą ir pradėti gyventi“. Po dviejų savaičių nerimo ši knyga man labai padėjo, ją ir kitiems labai rekomenduoju paskaityti.

Mano skolos tuo metu buvo kosminės – 70 tūkst. dolerių. Kad geriau suprastumėte jų dydį, pasakysiu, kad už tūkstantį dolerių tuo metu galėjai nusipirkti vieno kambario butą, už tris – trijų kambarių butą.

Žodis svarbiau už sutartis

– Taigi, kaip nugalėti nerimą ir pradėti gyventi?

– Pirmiausia sau susirašyk, kas gali atsitikti blogiausio. Be jokių abejonių, atvirai. Paskui – ką tokiu atveju daryti. Na ir susirašiau. Pirmiausia – užmuš. Antra – primuš. Trečia – pasodins į kalėjimą. Kai surašiau, pats pradėjau juoktis.

Tuomet visiems kreditoriams pasakiau: nesislapstysiu, kelsiu ragelį, jei norite, atvažiuokite pas mane į namus. Pamatysite, kad neperku nei naujo televizoriaus, nei baldų. Taip, kartą per metus man reikia paatostogauti, atsigauti, ir viskas. Visi tai priėmė labai normaliai. Per dvejus metus atsiskaičiau beveik su visais. Liko tik vienas, kuris ir toliau skaičiavo palūkanas, o mano skolos toliau augo šimtais tūkstančių. Nors, kaip minėjau, per palūkanas jau kelis kartus buvau išmokėjęs tas skolas.
Algimantas Variakojis

Kartais didžiausia problema būna tai, kad tu neįvardini problemos, dėl to patiri stresą. Kai įvardini, palengvėja. Kad užmuš, nepatikėjau, nes juk tada skolintojai neatgautų pinigų. Jei primuš – na, ką, negi pirmą kartą gyvenime?

Pasodins į kalėjimą? Neturėjau nė vienos paskolos sutarties, teisiškai manęs nebuvo pagrindo pasodinti į kalėjimą, atimti pinigus. Bet aš laikausi žodžio, ir tai man gyvenime labai padėjo ir padeda.

Susirinkau kiek įmanoma pinigų, aplankiau visus investuotojus, kuriems buvau skolingas, ir pasiūliau: kas atsisakote palūkanų, kurios buvo 10 proc. per mėnesį, atsiskaitau iš karto. Nes per tas palūkanas daugeliui jau buvau kelis kartus grąžinęs skolintas sumas. Toliau moku tiems, kas sumažina palūkanas.

Kas palūkanų neatsisako, atleiskite – laukite, dabar neturiu. Susidėliojau atsiskaitymus, ir skolos ėmė mažėti.

– Kodėl kreditoriai jumis patikėjo?

– Aš ir dabar, vesdamas mokymus, visiems sakau: visada būkite atviri, sąžiningi.

Tuomet visiems kreditoriams pasakiau: nesislapstysiu, kelsiu ragelį, jei norite, atvažiuokite pas mane į namus. Pamatysite, kad neperku nei naujo televizoriaus, nei baldų. Taip, kartą per metus man reikia paatostogauti, atsigauti, ir viskas. Visi tai priėmė labai normaliai. Per dvejus metus atsiskaičiau beveik su visais.

Liko tik vienas, kuris ir toliau skaičiavo palūkanas, o mano skolos toliau augo šimtais tūkstančių. Nors, kaip minėjau, per palūkanas jau kelis kartus buvau išmokėjęs tas skolas. Ir simboliškai 2000-ųjų išvakarėse jis sako man: Algi, bala nematė, sumokėk man pradinę sumą, kaip buvo sutarta, kelis tūkstančius, ir baikime šitą reikalą. Taip 2000-ųjų išvakarėse visiškai atsiskaičiau už skolas.

Gerai tai, kad su tuo žmogumi mes paspaudėme rankas ir draugiškai, be priekaištų išsprendėme tą klausimą. Kitas privalumas – visi kreditoriai, su kuriais tada atsiskaičiau, nors turėjau sunkumų, šiandien yra mano geriausi kreditoriai, investuotojai. Nes jie žino, kad esu žodžio žmogus. Aš nepasakiau jiems taip, kaip man pasakė kai kurie mano skolininkai: atleisk, nepasisekė biznis, negrąžinsiu.

Padorus elgesys su kreditoriais, investuotojais, partneriais – mano moto.

Kita filosofija, kurios laikausi ir kurią suformulavome su Dariumi Šulniu „Finastos“ laikais: padorumas per ilgą laiką atsiperka. Taip, gali padaryti biznį ir kitais būdais, bet paskui su tavimi niekas nenorės turėti reikalų. Dėl to dabar kai kas stebisi tuo, kad aš galiu paskambinti, ir man tą pačią dieną perves į sąskaitą kelis milijonus eurų, jei man to reikės, o popierius susitvarkysime vėliau. Nes manimi pasitiki. Kiti aiškina, kad be sutarčių niekas nedaroma. Taip, nedaroma, nes jumis nepasitiki.

Antras dalykas – mes patys visada laikomės žodžio, elgiamės garbingai, bet niekada neleisime, kad mus apgautų. O jei mus kas apgavo, išleisime papildomai pinigų, bet tam žmogui lengva nebus.

– Ką turite omenyje? Vendetą?

– Tikrai ne. Bet paskleisime žinią apie tai, kad šis verslininkas elgiasi negarbingai. Pasistengsime, kad apie jo nesąžiningą elgesį sužinotų kiti ir nebenorėtų su juo turėti jokių verslo reikalų.

Verslo reikalų gal galima turėti, bet tik labai griežtomis sąlygomis, didelėmis kainomis, be jokių nuolaidų.

Nesąžiningas elgesys gali turėti labai skaudžių pasekmių. Net tokio savininko įmonės akcijų vertė gali kristi todėl, kad susvyruoja verslininko reputacija. Apie bankus net nekalbu.

Kita vertus, kaip besielgtų kita pusė, svarbu nenusileisti iki lygio, kai jau savęs negerbtum. Man svarbu, kad išgyvenę nemažai „akcininkų karų“ su savo oponentais išsaugojom pagarbą vieni kitų atžvilgiu.

Investuoja tik Lietuvoje

– Kada ir kaip prasidėjo jūsų paties investavimas į akcijas?

– Proveržis investuojant akcijų biržoje buvo 1997-aisiais. Tais metais mums pirmą kartą paaiškino tai, ko nesimokėme: kas yra pelno ir akcijos santykis, kas yra EBITDA, kuri ir šiandien kai kuriems verslininkams tebėra kaip keiksmažodis, pinigų srautai. Investuotojų mąstymas, supratimas vystėsi kartu su visuomene.

Aš pats, patyręs investuotojas, per pačią krizę išėjau iš „Finastos“. Ir nors turėjau diversifikuotus portfelius, supratau, kad diversifikacija per krizę neveikia. Viskas sustoja. Turto turi, bet nėra kaip jo ištraukti. Tada buvo daug streso. Bet vardas, žinomumas padėjo išeiti iš situacijos.

Tuo metu blogai buvo visiems. Kas į Indiją keliavo nusiraminimo ieškoti, kas fotografija užsiėmė. Aš ir pats pradėjau fotografuoti.
Algimantas Variakojis

Šiandien mes ne profesoriai, bet gyvenimo išmokyti per savo praradimus, uždarbius.

Tarp mūsų buvo labai daug sėkmės istorijų, apie kurias investuotojai ne visada nori pasakoti. Nors dažniau nupirkus kompaniją išlįsdavo bėdos, bet kartais pasitaikydavo ir tikrų „saldainiukų“, kai kompanijos būdavo nuperkamos net nepamačius tikrosios jų pridėtinės vertės.

– Ar pasitikite savo intuicija?

– Pirkti kompaniją nėra vien matematinis veiksmas. Dažnai reikalingas ir „septintas“ jausmas. Anksčiau aš tuo jausmu abejodavau, bet dabar juo vadovaujuosi.

Kalbantis su žmonėmis, žiūrint į ataskaitas viskas atrodo labai gražiai, bet jauti, kad yra kažkas negero.

Kitas dalykas – vizualizacija. Aš nusipiešiu dalykus, kuriuos noriu pasiekti. Ir matote – viską, ko norėdavau, padarydavau.

Buvau vienas pirmųjų brokerių, iš prekių biržos atėjusių į akcijų biržą. Kelerius metus net buvau Lietuvos finansų maklerių asociacijos prezidentas. Tiesa, paskui, kai į biržą pradėjo plūsti visi, kas tik norėjo, atėjo labai daug jaunimo ir ėmė pūsti burbulus, aš iš akcijų biržos pasitraukiau.

– Paskui prasidėjo finansų krizė. Ar ji jus stipriai palietė?

– Kai kalbu su verslininkais, investuotojais, irgi visuomet klausiu dviejų dalykų: kaip pradėjo verslą ir kaip išgyveno krizę?

Aš pats, patyręs investuotojas, per pačią krizę išėjau iš „Finastos“. Ir nors turėjau diversifikuotus portfelius, supratau, kad diversifikacija per krizę neveikia. Viskas sustoja. Turto turi, bet nėra kaip jo ištraukti. Tada buvo daug streso. Bet vardas, žinomumas padėjo išeiti iš situacijos.

Tuo metu blogai buvo visiems. Kas į Indiją keliavo nusiraminimo ieškoti, kas fotografija užsiėmė. Aš ir pats pradėjau fotografuoti.

Įdomiausia, kad prieš pat krizę, 2008 m. rugsėjį, ėjau į „Verslo žinių“ konferenciją su pranešimu apie tai, kad netrukus prasidės krizė. Tokią išvadą dariau ne tik vertindamas kompanijas, bet ir žiūrėdamas į žmones, vertindamas jų elgesį, nuotaikas. Tuo metu daug investicijų ėjo į naujus prekybos centrus, butus, namus, o ne į gamybos, eksporto plėtrą.

– Pats investavote į akcijas. Ar nudegėte dėl jų vertės kritimo?

– Ir nudegiau, ir uždirbau. Ekspertu tampama daug dirbant, o ypač prisidirbant.

Patirtis ir veiklos principai gelbėjo nuo didesnių nuostolių. Pirmiausia nieko nesu investavęs užsienyje. Visos mano investicijos – tik Lietuvoje.

O sprendžiant, kaip keisis jų vertė, man nereikia techninės analizės. Kartais užtenka pasižiūrėti į orą. Ruduo, purvas – visų nuotaikos prastos, vadinasi, akcijų vertė kris. Jei pasnigo, saulė nušvito – puiku. Aišku, gali apsigauti, nes investuotojui, sėdinčiam Kalifornijoje, visai nerūpi, kokie orai Lietuvoje.

Be to, pažįstu visus verslininkus, kurių įmonėse esu investavęs. Nors jie nežino, kad aš apie juos žinau, pats susirenku informaciją. Pats dalinuosi informacija apie tuos, kurie elgiasi nesąžiningai. Nesvarbu, kiek galima uždirbti – jei elgesys nesąžiningas, į tokią kompaniją neinvestuosiu.

– Ar galimybė pažinoti verslininkus, susirinkti apie juos informaciją ir yra priežastis, kodėl investuojate tik Lietuvoje?

– Pirmiausia nesu šimtų milijonų valdytojas. Nes kai turi labai daug pinigų, labai sunku juos Lietuvoje investuoti, nes pas mus yra mažai objektų.

Anksčiau buvo galima ir biržoje gana didelius pinigus investuoti, o paskui sąmoningai apsisprendžiau turėti fondą. Taip susiklostė, kad mane pasikvietė partneriai Arvydas Strumskis ir Daiva Rakauskaitė, už tai jiems esu dėkingas, ir su šituo fondu mes dabar investuojame į įmones.

Tiesa, investuojame į mažas įmones, nors norėtųsi, kad fondas būtų didesnis ir galėtume investuoti į didesnes įmones.

Iš tiesų dažnai aš labiau esu net ne investuotojas, o patarėjas, ir pagal savo patirtį labiau linkstu dirbti su didelėmis kompanijomis, kurios turi savo specifiką, finansų skyrius, tarptautinius apskaitos standartus.

– Su didesnėmis įmonėmis dirbti turėtų būti sudėtingiau?

– Man asmeniškai didžiulį postūmį davė patirtis AB „Lietuvos geležinkeliuose“. Iš naujo atradau save, supratau, ką daryti, kuo užsiimti, ką paspausti, ką paskatinti. Tikiuosi, įnešiau savo indėlį pertvarkant bendrovę, kai atėjau dirbti nepriklausomu valdybos nariu. Supratau, kad su didžiulėmis įmonėmis man dirbti lengviau negu su smulkiomis.

Dabar net konkrečiai įsivaizduoju, su kokio dydžio fondu ar investicijomis norėčiau dirbti. Laukiu skambučio su pasiūlymu: Algi, kviečiam į komandą.

– Pats neskambinsite ir nesisiūlysite?

– Man pataria: eik, dalyvauk tokios ir tokios įmonės konkurse tampant nepriklausomu valdybos nariu. Bet aš nenoriu dalyvauti konkursuose.

Aš manau, kad arba aš esu reikalingas ir mane pakviečia dėl mano kompetencijų, arba ne. Jei ne, aš pats nesisiūlau. Į AB Lietuvos paštą, kurio valdybos nepriklausomas narys dabar esu, irgi buvau pakviestas – pats nesisiūliau. AB Lietuvos paštas numato teikti daugiau finansinių paslaugų visuomenei, gali būti, kad kotiruosis Vertybinių popierių biržoje – tai mano sritis.

Prieš tai buvo „Apranga“, „Vilniaus Vingis“. Padėjau kapitalizuoti „Lifosos“ akcijas, įgyvendinti „Grigiškių“ įsigijimą, paskui pertvarkymą.

Beje, kai sakoma, kad „Vilniaus Vingis“ bankrutavo, tai netiesa. Jis tiesiog užsidarė tą pačią dieną, kai užsidarė „Ekranas“ – mes žinojome, kad technologija nueina. Bet jis užsidarė su keliasdešimt milijonų grynųjų sąskaitoje.

Investuoti į svajonę

– Grįžkime prie investavimo. Kokia dalis jūsų investicijų tenka fondui? Iš ko sudarytas jūsų portfelis?

– Anksčiau mano investicijos buvo ir į vertybinius popierius, ir į įmonių akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą. Tai buvo diversifikuotas portfelis, kuris, kaip sakiau, per krizę užšalo.

Dabar mano visas dėmesys ir investicijos fonde, kuris irgi savotiškai diferencijuotas per skirtingas pramonės šakas ir Lietuvos regionus. Esame investavę į 26 įmones, tad reikalų pakanka.

Jei kalbėtume apie investicijas, reiktų kalbėti apie skirtingas kryptis, gaunamą grąžą ir su tuo susijusias rizikas.

Dabar kai kurie irgi perka dalį Vyriausybės vertybinių popierių, bet šiandien iš to nieko neuždirbsi. Tokia diversifikacija – tik savęs apgaudinėjimas. Geriau tokiu atveju laikyk pinigus sąskaitoje, ir viskas. Bet anksčiau iš to buvo galima gauti maždaug 3–4 proc. grąžą.

Ji nebuvo didelė, bet užtat stabili, garantuota. Taip pat buvo rimtų įmonių obligacijos. Beje, pats neseniai padėjau išleisti AB „Malsena“ obligacijų emisijas.

Pirma emisija buvo su 6 proc. metinėmis palūkanomis. Rizikos gal šiek tiek daugiau, bet jei balansas normalus, tai kodėl neuždirbti dvigubai tiek, kiek gautum iš Vyriausybės vertybinių popierių?

Antra emisija jau buvo išleista su 4,5 proc. palūkanomis. Tačiau rizikos požiūriu tai jau patrauklesnė investicija – bendrovė sąžiningai elgėsi su investuotojais, laiku atsiskaitė, buvo skaidri. Tiesa, mano noras – uždirbti 12–15 proc., aš orientuojuosi į tokią grąžą. Bet tokiu atveju supranti, kad rizika dar didesnė.

Kitas dalykas – pasirinkti, ar investuoti į įmonių akcijas tiesiogiai, ar per biržą. Jei investuoji per biržą, negali veikti įmonės rezultatų, bet jei birža likvidi, bet kada gali tas akcijas parduoti, išsigryninti pinigus nežiūrėdamas į akis kreditoriams, kitiems akcininkams.

Rimtas verslininkas niekada nepastatys automobilio neįgaliųjų vietoje, neužvažiuos laipteliais į banką. Toks žmogus neišsišoka, netriukšmauja. O jaunimui visada sakau: nedarykite gramatinių klaidų. Tai kelia žmonių nepasitikėjimą.
Algimantas Variakojis

Na, o jei investuoji į įmonės akcijas tiesiogiai, gali kontroliuoti pinigų srautus, matai, iš ko uždirba įmonė, gali daryti įtaką įmonės veiklai, dėl to jautiesi komfortiškai. Bet jei įmonei bus sunku, negalėsi taip paprastai išeiti: turėsi padėti kompanijai, kad ji išgyventų. Negali vienas pasitraukti, kai kiti akcininkai žiūri tau į akis.

Įdomus lietuviškas mentalitetas: savo kompanijoje aš galiu uždirbti mažiau, o štai kitos kompanijos man turėtų sumokėti daugiau. Pasaulyje yra atvirkščiai: jei aš turiu savo kompaniją, jai skiriu daugiau laiko ir turiu daugiau uždirbti. O į kitas kompanijas žiūriu kaip į nuolat byrančių pinigų, kad ir mažesnėmis sumomis, šaltinį.

Galiausiai – nekilnojamasis turtas. Čia svarbiausia finansinė grąža. Orientuočiausi į 8 proc. grąžą. Anksčiau esu nupirkęs biurą Klaipėdoje, kurio vertė per penkerius metus nuo 150 tūkst. litų išaugo iki milijono.

Pardaviau šį objektą už tokią sumą likus keliems mėnesiams iki krizės, ir tai buvo labai gera grąža labai tinkamu laiku. Ir pardaviau ne todėl, kad pajaučiau krizę – gaunama grąža nebetenkino. Todėl rekomenduoju visiems bent kartą per metus inventorizuoti turimą turtą, įsivertinti, kokia jo rinkos vertė.

– Anksčiau tikėjote diversifikacija. Kaip yra šiandien?

– Diversifikacija yra svarbu, tik reikia suprasti, ką darai.

Šiuo metu viską esu investavęs į fondą. Tiesa, šalia turiu investicijų, kurios stabiliai neša tam tikrą srautą pinigų. Bet aš visada investuoju tik ten, kur nusimanau, suprantu. Ir kitiems patariu: nereikia tikėti burtais. Jei nesupranti, geriau nedaryk.

– Turtingas lietuvis investuotojas – koks jis?

– Išsilavinęs, tam tikros kultūros. Nepamatysi rimto verslininko su grandine, treningais ar tatuiruote. Rimtas verslininkas niekada nepastatys automobilio neįgaliųjų vietoje, neužvažiuos laipteliais į banką. Toks žmogus neišsišoka, netriukšmauja. O jaunimui visada sakau: nedarykite gramatinių klaidų. Tai kelia žmonių nepasitikėjimą.

Turtingas investuotojas yra intelektualus. Nes anksčiau, kai maržos buvo didžiulės, investuoti daug proto nereikėjo: nusipirkai pigiai, pardavei dešimt kartų brangiau, ir esi turtingas. Kai Lietuva tapo pasaulinės rinkos dalimi, maržos labai sumažėjo, susitraukė iki kelių procentų, ir dabar norint užsidirbti reikia smegenų, intelekto. Negali bet kur švaistyti pinigus ar galvoti, kad jie iš kažkur nukris.

– Kas, jūsų nuomone, yra pinigų švaistymas?

– Net ir pakilimo laikotarpiu, kai įmonė uždirba daug pinigų, reikia elgtis apdairiai – gal atsisakyti papildomos kelių procentų rinkos dalies, gal verta dirbti trimis pamainomis ir nepirkti naujų staklių. Nereikia per daug prisiskolinti. Pakilimo laikotarpiu įmonė turi uždirbti pelno, kitaip krizės laikotarpiu ji žlugs.

Investuoji į tai, kas yra tavo svajonėse. Mano buvusi svajonė – visiškai neprotinga investicija pasistatyti namą. Neprotinga – nes niekada neatsiperka. Galėtum nuomotis, ir viskas. Bet prieš tai aš elgiausi „protingai“ – dešimt metų pragyvenau nuomojamame bute. Kiti pirko butus, o aš suskaičiavau, kad uždirbu daugiau iš investcijų, nei man kainuotų nusipirkti butą. Juo labiau kad butas apskritai nebuvo mano svajonė. Ir iš tiesų tuo metu aš uždirbdavau daug pinigų, o kiti juos kišo į remontus. O paskui atėjo laikas, kai uždirbau pakankamai daug pinigų ir nusipirkau savo svajonę – namą. Bet jei kažkas nėra svajonė, kam į tai investuoti?
Algimantas Variakojis

Kartą man labai patiko D. Mockaus APB „Apranga“ valdyboje pasakyta mintis, kad pakilimas – pats pavojingiausias laikotarpis. Nes tada, kai įmonė uždirba daug pinigų, atsiranda pagunda juos švaistyti, lengva ranka išleisti ne ten, kur reikia.

Pažiūrėkite, kaip žmogus elgiasi pilnomis kišenėmis pinigų. Restoranas, dar vienas nereikalingas „žaislas“, o paskui galvoji, kam to reikėjo. Jei perki nereikalingus daiktus, paskui tenka pardavinėti reikalingus (Warrenas Buffettas). O kai kišenėje dešimt eurų, pagalvosi – gal namie burokėlių salotų suvalgysiu. Vadinasi, tai įmanoma. Nesakau, kad reikia nevaikščioti į restoranus ar atsisakyti gero vyno. Nors dažnai neturiu didesnių pinigų, nes viską iš karto investuoju, tačiau reikia turėti tam tikrą balansą gyvenime.

– Na, o kur pinigus verta investuoti?

– Be jau minėtų investicijų – į savo prisiminimus. Jokia mokesčių inspekcija, jokie antstoliai, jokie kreditoriai to neatims. Kai kurie investuotojai sakydavo – kiek gali keliauti? O aš jiems sakydavau – jei ateis pasaulio pabaiga, būsiu šį tą pamatęs. O ką pamatę būsite jūs? Juodą darbą, pinigus ant pinigų?

Na, ir atėjo krizė. Aš praradau pinigų, jie irgi prarado pinigų. Tik aš buvau šį tą matęs, o jie – nieko.

Investuoji į tai, kas yra tavo svajonėse. Mano buvusi svajonė – visiškai neprotinga investicija pasistatyti namą. Neprotinga – nes niekada neatsiperka. Galėtum nuomotis, ir viskas. Bet prieš tai aš elgiausi „protingai“ – dešimt metų pragyvenau nuomojamame bute. Kiti pirko butus, o aš suskaičiavau, kad uždirbu daugiau iš investcijų, nei man kainuotų nusipirkti butą. Juo labiau kad butas apskritai nebuvo mano svajonė. Ir iš tiesų tuo metu aš uždirbdavau daug pinigų, o kiti juos kišo į remontus. O paskui atėjo laikas, kai uždirbau pakankamai daug pinigų ir nusipirkau savo svajonę – namą. Bet jei kažkas nėra svajonė, kam į tai investuoti?

Pavyzdys – mašina. Prieš keletą metų rinkausi iš dviejų automobilių: „Toyotos“ už 80 tūkst. litų ir BMW už 150 tūkst. litų. Nors turėjau pinigų ir būčiau galėjęs rinktis antrąjį, nusipirkau „Toyotą“. Dabar į mane kai kas skersai žiūri, kaip aš čia su tokia „Toyota“ važinėju. Bet ji važiuoja puikiai, tenkina mano poreikius, niekas veidrodėlių nenulupa. O 70 tūkst. litų skirtumas leidžia man keliauti. Kartais galima ne uždirbti, o tiesiog sutaupyti. Turiu draugų, kurie važinėja prabangiomis mašinomis, tačiau leidžia sau išvažiuoti atostogų kartą per metus, nes nėra pinigų.

Beje, visus savo seminarus aš baigiu pasakojimu apie „Ambersail“. Plaukiau su jachta viename iš etapų. Šį rudenį plauksiu po Ramųjį vandenyną, prie Prancūzijos Polinezijos, kur yra buvę labai mažai lietuvių.

O žinote, kaip aš pirmą kartą pakliuvau į „Ambersail“ klubą ir jachtą ? Sėdime su žmona Italijoje. Neapolis, Vezuvijus, maistas, vynas, žvakė – ar gali būti geriau? Ir staiga apačioje, jūroje, matau jachtą. Nieko nežinojau, iš kur jos atsiranda, kaip jos valdomos. Banali mintis, o gal svajonė. Grįžtu į Lietuvą ir randu „Verslo žiniose“ straipsnį apie kelionę Atlanto vandenynu jachtomis. Po dviejų savaičių pasirodo mano dabartinio draugo kapitono Artūro Dovydėno knyga „Buriavimas“. Sakau bendradarbiui iš „Finastos“ Andriui Barščiui – čia kažkokie ženklai. O jis man: Raimundas Daubaris prieš pusvalandį buvo atėjęs, siūlo po dviejų savaičių plaukti jachtomis, bet niekas nenori. Gal tu nori?

Po dviejų savaičių sėdėjau jachtoje. Dar po kelerių metų „Ambersail“ denyje. Svajonės pildosi. Tik svarbu jų turėti. Dabar tokios neturiu, todėl svajoju turėti.

Tai yra straipsnis iš žurnalo „INVESTUOK".

Rugsėjo mėnesio žurnalo „Investuok“ numeryje taip pat skaitykite:

Aktualijų, rinkų ir sektorių rubrikose: Viskas taip gerai, kad net šiek tiek baugu – kiek tai gali tęstis? Devyni metai rinkų augimo ir euforija toliau tęsiasi – ką rodo “ženklai”? Nagrinėjame situaciją pasaulyje.

Rubrikoje Vertybinių popierių birža: Baltijos biržose pinigų perteklius – vasarą viskas stipriai pabrango. Ar procesas jau išsidėmė?

INTERVIU: Interviu su JAV milijonierių gyvenimo būdo tyrinėtoju, kuris pasirodo yra lietuvis.

Pinigų skolinimas: pirmame rubrikos straipsnyje aptariame skolų bei vekselių pirkimo galimybes.

NT rubrikoje: Interviu su investuotoju į Lietuvą atvedusiu loftų kultūrą. NT sąndoris – aptariame svarbiausius teisinius NT pardavimo aspektus. Kaip išsirinkti ir išlaikyti tinkamą nuomininką?

Ir dar: įžvalgos, komentarai, patarimai, fondų rezultatai, pasaulio, žaliavų, valiutų apžvaldos ir tai, ką vasarą viešai kalbėjo garsūs investuotojai bei ekonomistai.

Daugiau informacijos: www.investuok.eu.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Audi“ gamyklos Vengrijoje darbuotojai pradės savaitės trukmės streiką (1)

„Audi“ gamyklos Vengrijoje darbuotojai ketvirtadienį pradės savaitės trukmės streiką,...

Nyderlandai: dėl „Brexit“ 250 įmonių svarsto persikelti iš Didžiosios Britanijos (3)

Nyderlandų pareigūnai yra susisiekę su daugiau nei 250 įmonių dėl galimo persikėlimo į šalį...

Kinijos viceprezidentas Davose: Kinijos ir JAV santykiuose abi šalys yra nepakeičiamos (2)

Konfrontacija tarp Vašingtono ir Pekino daro žalą abiem pusėms, Pasaulio ekonomikos forume ( PEF )...

VTEK tirs buvusio „Registrų centro“ Sertifikatų centro vadovo elgesį (1)

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija ( VTEK ) pradėjo tyrimą dėl buvusio valstybės įmonės...

Šalia Vilniaus kils nauja vokiečių gamykla: įdarbins 440 darbuotojų (272)

Vokietijos bendrovė „ Homanit “ – vidutinio (MDF) ir didelio (HDF) tankio medžio plaušų...

Top naujienos

Landsbergis: Lietuva prarado Meką taip ir nesupratusi, ką iš tikrųjų turėjo (267)

Trečiadienį mirė vienas garsiausių lietuvių kilmės kino menininkų Jonas Mekas . Jam buvo 96-eri.

Andrius Užkalnis. Išaiškėjo, ką Užkalnis iš tikrųjų veikia JAV ir ką liepia dirbti jums (214)

Pamatėte nuotrauką ir žinote, kodėl iš tikrųjų taip ilgai ir dažnai būnu Amerikoje....

Rusija viešai pademonstravo raketą, galinčią sužlugdyti ginkluotės sutartį su JAV (205)

Rusija trečiadienį pademonstravo raketų sistemą, anot Vašingtono, pažeidžiančią svarbą...

Sielos išsivystymas liks

V. V. L.: Atsimenu gražius tavo tekstus iš dienoraščio, kai maždaug 1950-ais metais rašei, kad...

Dainiaus Sinkevičiaus filmo „Pravieniškių mafija“ premjera (70)

Visą Lietuvą sudrebinusios ir kalėjimų sistemos tamsiąją pusę atskleidusios ir jau betseleriu...

Kelionės tikslas – Jordanija: turistų neišlepinti vietiniai atostogas paverčia tobulomis (59)

Prieš pradėdamas norėčiau įspėti – jei Jūs esate poilsį paplūdimyje mėgstantis turistas,...

Karbauskis nori pertvarkų partijoje: jau žino, kokių žmonių nebeliktų (112)

Artėjant Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) suvažiavimui, į partijos narius...

Įtampa Vilniaus daugiabutyje: kaimynui pradėjus remontą – pradėjo griūti visas namas (193)

Nenori susipykti su kaimynu, nepradėk remonto, – sako žmonės. Vieno Vilniaus daugiabučio...

Rusijos grėsmių akivaizdoje – svarbus iššūkis Lietuvai: ekspertai įvardijo, koks žingsnis būtų pražūtingas (600)

Kas turi dar įvykti, kad lietuviai nebesiilgėtų Sovietų Sąjungos? Kuri šalis mums atrodo pati...

Iš „Eurovizijos“ atrankų pasitraukusiam Sashai Song gresia tūkstantinė bauda papildyta dainininko komentaru (29)

Trečiadienio vakarą LRT televizijoje filmuojant dar vieną „Eurovizijos“ atrankų laidą...