A. Užkalnis važiavo 400 km, kad pavalgytų

Viso keturi šimtai kilometrų – ilgiausias kelias, kurį esu nuvažiavęs gyvenime dėl vienos vakarienės. Vairavęs esu ir toliau, bet kad dėl vienos vakarienės ir daugiau dėl nieko, tai to dar nėra buvę.

Važiavau ten, kur visi važiuoja poteriauti, nes mažame Šiluvos miestelyje, kuris pats yra minimas rašytiniuose šaltiniuose dar nuo akmens amžiaus, ar galimai nuo dinozaurų laikų, 1608 metais yra pasirodžiusi švč. Panelė Marija (Dievo Motina), ir todėl miestelis tapo garsus. Dėl to ten ir atlaidai būna, ir popiežius kažkada lankėsi, o dabar apie Šiluvą išgirdau kalbant, kad ten esama restorano, kuris yra neproporcingai geras tokiam Žemaitijos užkampiui: panašaus dydžio mieste ne tik kad restorano nerasi padoraus, net ir sušius ne visur gerai gamina, o ir kolekcinio šampano butelis ne visad bus tinkamai atšaldytas.

Dar yra daina, raginanti „nenulipk nuo akmens, o Marija, pušynėly žaliam Šiluvos“, kurią girdėjau atliekant per pageidavimų koncertus ir giminės susibūrimuose. Kas galėjo pagalvoti, kad kada nors aš, paprastas berniokas iš Kauno, galėsiu ten atvažiuoti vakarienės ir valgysiu, kaip ponas, net kelis patiekalus? Kai apie ką nors svajoji, tai tampa realybe.

Provincijos restoranai būna visokie, ir visokių reikia, bet dažniausiai viską riboja aplinkinė perkamoji galia: negali vežti gerų vynų ir importinės jautienos po €50 už kilogramą, jei jos ten niekas nepirks, nes visi norės gruzdintų koldūnų už du eurus arba dar pigiau. Tai todėl ir klesti vietos, parduodančios gruzdintus koldūnus.

Tačiau apie „Šiluvos Karūną“ pasakojo, kad ten geriau, ir aš turėjau tai sužinoti. Du šimtai kilometrų yra niekai patyrusiam vairuotojui, patikėkite manim.

Jei manote, kad miestas pakankamai mažas, kad centre esantį restoraną aš turėčiau lengvai rasti, jūs klystate. Pamačiau reklaminį skydą ir nuvažiavau prie jo, nesuprasdamas, kad nebūtinai restoranas ten, kur skydas (panašiai, nebūtinai kandidatai į rinkimus slepiasi kiekviename pastate, ant kurio priklijuoti jų portretai). Įsijungiau navigaciją (jei paklausite, kam tau Šiluvoje navigacija, gal durnas, tai patys jūs durni, galiu nepasakoti), ir nuvažiavau purvo keliukais pro kažkokius suklypusius tvartus ir obelyną, apsukau didelį ratą ir grįžau ten, kur buvęs.

Andrius Užkalnis

© DELFI / Tomas Vinickas

Man reikėjo pavaryti 10 metrų atgal, bet navigacija šito nežinojo.

Restoranas yra erdviame naujame pastate prie bažnyčios, ir automobilius galima statytis už namo. Man tai patinka mažuose miesteliuose: nereikia, kaip Vilniuje, kovoti dėl stovėjimo vietos su kitais asmenimis. Provincijoje visiems pakanka vietos.

Restorane – daug salių (vienoje jų kaip tik ruošė balių, ir muzikantai repetavo: pirmą kartą girdėjau vestuvinius muzikantus repetuojant, ypač turint galvoje, kad visas tas dainas jie yra atlikę po penkis šimtus kartų ir klavišinių garsinė agresija tokiuose pasirodymuose turi tik vieną formą, čia tas pats, kas repetuoti alaus kamščio atidarinėjimą – dar nėra taip buvę, kad kam nors nepavyktų). Muzikos garsai mus pasiekė ir jaukioje terasoje su neblogais vaizdais į Šiluvos mažaaukščius mažabučius gyvenamuosius namus ir žaliąją gamtą.

Geri indai, geri įrankiai, gyvos gėlės ant stalo ir padavėjas tikrai stengėsi, kas yra žymiai daugiau, nei galima pasakyti apie daugelį labiau pasipūtusių vietų Vilniuje. Gal būkit biškutį paprastesni ir atvažiuokit į Šiluvą, nebent labai tikrai žinote, ką norite tam savo Vilniuje padaryti. Bet būkit paprastesni bet kuriuo atveju.

Valgiaraštis buvo nemažas ir, nors nesu labai didelis išmoningų patiekalų pavadinimų mėgėjas, čia man suminkštėjo širdis. Kai pamačiau „Gertrūdos ruoštus virtinukus su bulvėmis, paskanintus gražuolėmis voveraitėmis“ (€5), aš turėjau jų užsisakyti. Norėjome vieną porciją pasidalinti, nepakankamai gerai paaiškinome, ko norime, ir gavome tiesiog dvi porcijas, tačiau tai buvo tik į gerą, nes virtinukai buvo puikūs. Aš nesakau, kad būtinai dėl jų važiuosiu iš Vilniaus, tačiau atsiradęs Raseiniuose ar Kelmėje, tikrai nepatingėčiau ten važiuoti ir barškinti šaukštu į stiklinę, kol gaučiau tų virtinukų.

Kukliausias (nors ir išmaniai pateiktas) patiekalas buvo sterkas („Teodoro sterkas su traškiais daržovių suktinukais, bulvių košės pyragėliu, paskanintu grūdėtomis garstyčiomis“), €7,80 – viskas ten kokybiška, tiesiog neįsiminė, ir tiek.

Lašišos file (€8) atrodė puikiai, tačiau valgytoja sakė, kad lašiša kaip lašiša, nieko tokio.
Padavėjo patartas, rinkausi ne mėsainį („Ant grotelių keptas Šiluvos Antano jautienos mėsainis“), bet šašlyką – sakė, tikrai bus geriau. „Motiejaus marinuotas kiaulienos šalykas“, €7,50, buvo vienas smagiausių šašlykų, kuriuos valgiau per pastaruosius keliolika mėnesių, ir tikrai dėl jo atvažiuočiau. Gal net nuo Kryžkalnio atvažiuočiau, ar nuo Šiaulių. Mano draugė sakė, kad net Šiauliai neturi tokio lygio restorano, ir aš ja tikiu. Ar girdėjote kada, kad kas nors būtų važiavęs į Šiaulius skaniai pavalgyti? Čia tas pats, kaip važiuoti į Šventąją kultūringai praleisti laiką.

Desertai buvo negudrūs, bet smagūs – iš šokoladinio kepinio, kaip ir priklauso, bėgo karštas šokoladas, o kitas pyragas su putėsiais ir žele, švelnus ir gaivus.

Trise sumokėjome €46,70 ir dar palikome arbatpinigių.

Negalvojau, kad kada nors taip sakysiu. Negaila buvo keturių šimtų kilometrų ir ilgokos kelionės, puikiai praleidome vakarą ir pamatėme, kad nieko nėra neįmanomo: provincijos miestuke gali būti skanu, tvarkinga ir jauku. Jei būsite netoliese, tikrai verta. Jei važiuosite iš Kauno į Klaipėdą, verta išsukti iš kelio. Aš tai, matote, net iš Vilniaus tyčia atvažiavau.

Keturios žąsys iš penkių.

Šiluvos Karūna, Bukoto 10a, Šiluva. Tel. +370 618 35888. Tinklalapis. Facebook profilis.
Sekmadieniais ir pirmadieniais: nuo 11:00 iki 20:00, nuo antradienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 20:30, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 11:00 iki 22:00