Tai dažnai būna striptizo klubai ar itališko alyvuogių aliejaus importo kontoros. Arba, kaip Sopranuose, mėsininkas Satriale. Ten vyksta svarbūs dalykai – retkarčiais kam nors, nemokančiam skolų, nukapoja pirštą, kartais ką nors nušauna į pakaušį ir susmulkina ant tų pačių nerūdijančio plieno stalų, bet dažniausiai ten tiesiog vyksta susitikimai, pokalbiai ir priimami sprendimai.
Man visada patiko tokios vietos, kur galima susitikti reikalų aptarti, nors niekada nesu niekam kapojęs pirštų arba juo labiau nutraukęs gyvenimo siūlo. Aš neturiu jokio darbdavio ir samdytojo, todėl mano biurai ir susitikimo vietos su klientais, partneriais, interesantais ir asmenimis, kurie nori mano patirties, žinių ir įgūdžių, yra dažniausiai rūpestingai atrinkti restoranai – atrinkti pagal tai, kur patogūs stalai, kur mažai spokso, ir kur galima normaliai dirbti. Ir jei suima alkis, kur dar galima ir pavalgyti.
„Bučeris“ net nėra, griežtai tariant, restoranas – tai mėsininko parduotuvė su paprastomis ir prabangiomis mėsomis, didele vynų lentyna, kur taip pat yra keli staliukai, ir kur jūsų pasirinktą mėsos gabalą ar gabaliuką iškeps ir pateiks su garnyru. Ir pastatys ant stalo butelį vyno (ne už ačiū, žinoma – lentynos kaina, plius truputis antkainio). Iškeps taip, kaip pageidausite (daugiau, mažiau kraujo – ir nepradėkite, suknisti pedantai, man eilinį kartą aiškinti, kad ten tas raudonas skystis visai ne kraujas; žinau ir be jūsų, jūs arklių galvos, tiesiog toks posakis yra, ar jūs mane supratot?). Man kuo daugiau kraujo, tuo geriau.
Čia toks verslo modelis – nesimato valgiaraščio, juo labiau ilgo valgiaraščio, ir čia nebus nei Kijevo kotletų, nei raganų plaktinio, ne kalvio kimštinio, nei koldūnų, nei garintų veganiškų daržovių su sojų padažu, nei kokių žemaičių blynų. Čia ateina valgyti mėsos, ir valgo mėsą, ir pavalgę mėsos, išeina – ir vyrai, ir moterys – toliau valdyti pasaulio ir statyti ant ausų visų tų, kas nevalgo mėsos ir todėl yra minkštakūniai, bevaliai ir lengvai valdomi.
Nėra ir dirbtinio interjero: čia lankytojai sėdi prie didelio brandinimo šaldytuvo, o ant sienų mėsos kapojimo ir dorojimo schemos su angliškais užrašais, ir sienos papuoštos baltomis keraminėmis plytelėmis, lyg kokia tarnybinė darinėjimo patalpa. Dieviška. Aš kaip operacinėje, kurioje dar ir valgyti duoda.
Taip, jūs niekur nuo to nesidėsite: pasaulį valdo mėsos valgytojai, susitaikykite su tuo. Norite sekmės ir autoriteto, meskit lauk tas savo morkas ir salierus ir suleiskit dantis į mėsą, parodykit tiems išilginiams plaušams, kad juos galite valdyti, ir tada galėsite valdyti ir kitus žmones.
Užkandžiams mums pasiūlo Cezario salotų. Aš nenoriu atsisakinėti, nors šių salotų dažniausiai vengiu, jų tiek daug valgiau neskanių, kad esu nudegęs ir atsargus, kaip kokia kino aktorė, kuri jau buvo penkis kartus ištekėjusi (kiekvieną sykį vis už kokio nors psichopato arba asocialaus elemento), ir šešis kartus išsiskyrusi. Šios salotos Lietuvoje yra minų laukas. Pamatai valgiaraštyje Cezario salotas ir žinai, kad turi šansą, vieną iš penkiasdešimties, pavalgyti skanias salotas, nes likę šansai yra tiesiog suvalgyti kokį nors augalinį marmalą su baltu padažu, tokiu pat, kokį siūlo tinklinėse picerijose pilti ant sudžiūvusio picos krašto.
Čia Cezario salotos (€5,90) yra neįtikėtinos. Aš nemėgstu salotų, bet šį kartą sušveičiau jas visas taip greitai, kad net nepastebėjau, kur jos dingo. Ančiuviai, ančiuviai visur.
Pagrindiniam patiekalui pasirenkame amerikietišką jautieną, Niujorko išpjovą – tai gabalas mėsos su nemažu krašteliu riebalo, kuris kepant ant grotelių, suteikia patiekalui daug papildomo skonio. Šį kartą aš nerodau ir nesakau savo pageidavimų. Kaip iškepti? Kaip rekomenduos šefas. Nuotraukoje matyti, kiek rausvos mėsos viduryje. Šefas rekomendavo teisingai.
Garnyrai paprasti, elementarūs: bulvės, salotos, pomidorai, cukinijos. Garnyras kainuoja €4 (tiek kai kur kainuoja visi dienos pietūs), bet čia ne tokia vieta, kur klientai skaičiuoja kiekvieną euriuką.
Paprasti, bet dieviški, pietūs dviems, kur kiekvienas išgėrė po taurę raudono vyno, kainavo €98,08. Čia tai, ką aš vadinu „dienos pietūs“, čia mano darbo susitikimas, ir čia yra tokia vieta, kurią aš labai rekomenduoju jums. Mėsos skonį dar ilgai jaučiau gomuryje ir ant lūpų. Drąskiau ir kramčiau, nes esu mėsėdis. Jei Dievas būtų norėjęs, kad misčiau morkomis ir kopūstais, būčiau gimęs ožiuku.
Čia tikrai myli mėsą. Ir, žinote, aš labai labai gerbiu vietas, kur trumpas valgiaraštis. Čia net ir valgiaraščio kaip ir nėra (o gal aš neatsimenu): pasirenki iš to, ką matai, valgai ir dėkoji Viešpačiui, kad šiandien nuklojo tavo stalą tokiomis puikiomis gėrybėmis.
Man tokio improvizuoto restorano, arba tvarkingo mėsininko su staliukais, seniai reikėjo Vilniuje (reikia jo ir Kaune, ir Klaipėdoje, bet tegul jie patys savimi pasirūpina). Todėl penkios žąsys iš penkių.
Bučeris, Ogmios Miestas, Šeimos aikštė 3, Vilnius. Tel. +370 5 205 9944. Tinklalapis. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki šeštadienio, nuo 10:00 iki 20:00.
