Jos teigimu, spalį pasirodysianti knyga skiriama tiems, kurie yra ironiški ir, svarbiausia, autoironiški. Tiems, kurių kritiškas protas ieško argumentų.
A. Maldeikienės nuomone, knygą vertėtų peržvelgti ir tiems, kurie norėtų sužinoti, apie ką diskutuoja pasaulio ekonomistai ir politikos ekonomistai. Kaip tas ar kitas dalykas pasireiškia Lietuvoje. Ir ar apskritai pasireiškia? O jei nepasireiškia, tai kodėl slepiasi?
Pateikiame A. Maldeikienės knygos „Melo ekonomika“, kurią išleido leidykla „Alma littera", ištraukas.
Įvadas
Apie meilę, tikėjimą, nuomones ir mokslą
Apie ką ši knyga? Ir ar verta ją skaityti?
Tikrai neskaityčiau visų čia sudėtų pavyzdžių ir išvedžiojimų, jei būčiau tikras, rimtas ir didelis ekonomistas. Kam dar gaišti laiką, jeigu ir taip viskas aišku ir su ekonomika, ir juolab su gyvenimu, kuris – tai tik šiaip pinigų gaminimo mašinos priedėlis.
Taigi neskaitykite, jei žinote, kad visas blogis ateina iš valdžios, privatus sektorius yra savaiminis gėris, nes tik jis, brangusis, vienintelis generuoja pridedamąją vertę, mat lyg iliuzionistas iš niekur traukia triušius ir balandžius (t. y. „kuria“ darbo vietas), o viską ir visada galima paaiškinti prigimtiniu žmogaus goduliu arba pinigų, arba valdžios.
Taip pat neskaitykite, jeigu esate nors ir ne ekonomistas, bet šiaip žmogus „rimtas“. Taigi jei žinote, kad gėris yra postai, gyvenimo tikslas – užsirioglinti hierarchinėmis kopėčiomis vis aukščiau ir aukščiau iki pat pabaigos (na, kol mirtis mus išskirs). Jei žinote, kaip žmonės turi rengtis, kokie turi būti jų matmenys, jei esate įsitikinę, kad visada reikia galvoti taip, kaip „visi“, o bet koks nukrypimas nuo tvarkos – blogis.
Tada prisidėkite prie „visų“, prie konservatorių, prie socdemų ar prie kokio darbas plius tvarka plius teisingumas, bet tikrai neskaitykite šios knygos, – jos autorė nežino, nei kas yra anie „visi“, nei ką reiškia ana jų tvarka ir juo labiau kas tas labai puikus dalykas, kai visi gyvena absoliučiai tinkamai ir teisingai.
Žinoma, jei „nemylite“ autorės, irgi neskaitykite. Jei „mylite“, neskaitykite taip pat. Nieko perdėm naujo nepajusite. Ši knyga tikrai ne meilės (neapykantos) laiškų rinkinys. Ji skirta ne širdžiai, o protui pamaloninti.
Tad kam skiriu šią knygą?
Pirmiausia tiems, kuriems įdomi tokia žmonių mąstymo (ir veikimo) erdvė, vadinama ekonomika. Tiems, kurie norėtų suprasti, kodėl ekonomika taip dažnai apvilia gražius lūkesčius. Labai trumpas ir labai abstraktus atsakymas – ekonomika įvykdo ne tai, ką mano norintys jos žaidėjai, o tai, ko jie iš tiesų nori. Ir ji galiausiai pasirodo tokia, kaip ją kuria, o ne kaip sakosi ją kurią: jei sako, kad padeda pensininkams ir tai nieko nekainuoja, viena dieną pamato, kad nebeliko, kas tuos pensininkus išlaiko. Prisimenate keistą patarimą nenorėti, nes išsipildys? Tad apie visokius tokius norus tikrai verta pasvarstyti.
Taigi ši knyga, matyt, tiems, kurie yra ironiški ir, svarbiausia, autoironiški. Tiems, kurių kritiškas protas ieško kokių nors papildomų (nesvarbu, už ar prieš) argumentų. Dar šią knygą gal vertėtų peržvelgti tiems, kurie norėtų sužinoti bent kai kuriuos dalykus, apie kuriuos diskutuoja pasaulio ekonomistai ir politikos ekonomistai.
Labai mėgstu skaityti ir patinka pagalvoti, kaip tas ar kitas dalykas pasireiškia Lietuvoje. Ir ar apskritai pasireiškia? O jei nepasireiškia, tai kodėl slepiasi? Tad jei norite sutaupyti laiko ir išgirsti perpasakotų istorijų bei problemų, irgi vertėtų pažiūrėti. Gal pasirodys įdomios ir ištakos (pastabose ir nuorodose rasite daugybės vertų knygų pavadinimus...).
Mėgstu diskutuoti ir nemėgstu galutinių žinių. Tad tokių pat tikiuosi ir skaitytojų, kurie gal ras klaidų, neatitikimų, turės savo minčių ir savo vertinimų. Jei kas, rašykite man į Facebook paskyrą, bet ne meilės ar neapykantos laiškus, ir šiukštu – jokių zuikučių ir putlių katyčių ant sofų...
Tiesa, tikrai neskaitykite ir jau griežtai liepiu „nerašykite“ tie, kurie su nostalgija prisimenate sovietinius laikus. Diskusijas mėgstu. Tolerancija man labai didelė vertybė. Bet, kaip sakoma, yra ribos. Aš kalbėsiu apie mūsų gyvenimą čia ir dabar (t. y. pastarosios Nepriklausomybės laikais).
Visokios aliuzijos į kokį nors gėrį tada, kai privalai mąstyti „tyliai“ (vienas sau arba naktimis su atsitiktinai užklydusia disidento knyga), man atrodo tikra tragedija, o nuo dabar išpopuliarėjusių sovietinio bomondo ponių kliedesių apie aną tikrovę tiesiog purto.
Galimybė laisvai galvoti yra gerokai daugiau už bet kokius materialinius dalykėlius. Tiesa, klausantis ekonomistų kartais atrodo, kad juos domina turtas, gėrybės, „turėjimas“. Bet tai tik iliuzija. Išties ekonomika yra mokslas apie tai, kaip renkamės, kas lemia sprendimus ir kiek už savo sprendimus mokame. Tai mokslas apie tai, kas vyksta galvoje ir gyvenime, kai žmogus mano kaupiantis gėrybes. Apie tai ir yra ši knyga.
Knygos pradžioje aptariama, kur per pastarosios Nepriklausomybės metus atėjome. Primenama, ką galvojome palikdami aną nelaisvės lauką, ko tada norėjome, ir svarstoma, ar gavome tai, ko tikėjomės. Ir jei negavome, kodėl? Čia gana nemažai vietos skiriama politinės ekonomijos (vystymosi, jei kam labiau patinka kitas čia tinkamas žodis) teorijoms ir įžvalgoms, tiek toms, kurios pasaulyje buvo populiarios anais laikais, tiek toms, kurios formuluojamos dabar. Jomis remiantis ir bus daromos galimos išvados.
Toliau apžvelgiami daugelis Lietuvoje labai įprastų mitų, kurie geriau pažiūrėjus yra tiesiog neartikuliuota meile (tikėjimu), o ne faktais pagrįsti dalykai. Tuos mitus aš tiesiai vadinu melu. Kartais tas melas suvokiamas, kartais – ne. Kartais jis sakomas sąmoningai, o kartais dėl laiko, žinių ar mokėjimo analizuoti stokos tiesiog pateikiamas kaip tiesa, kuria tikima, nes ji tokia įprasta, kad, atrodo, jos nė vertinti nereikia.
Paskutiniuose knygos skyriuose pateikiami kai kurie atsakymai. Ką verta daryti? Ką reikėtų keisti? Ir ko galima tikėtis ateityje? Ne kartą manęs ir viešai, ir asmeniškai klausė, kokią matau Lietuvos ateitį.
Pasakysiu iš karto – matau niūroką šalį, kur daugumai sąžiningas gyvenimas ir darbas jau yra (ir ateityje bus) rimtas egzistencinis ir visų pirma moralinis išbandymas. Pagrindinė priežastis – šokti stovint ant galvos neįmanoma. Na, bent jau sunku. Manau, net pats Jurijus Smoriginas su tuo sutiktų. Taigi kai pabandysime atsistoti ant kojų, gal ir judėti bus lengviau.
Bet mes kažkodėl norime, kad viskas liktų, kaip yra – su kojomis, kurios makaluojasi aukštai, bando remtis į liūdnai prislėgtą galvą ir dar atlikti sudėtingus žingsnelius. Gal vis dėlto apsiversime? Tada suvoksime, kad ne ekonomika (kaip aiškino marksistai ir dėsto šventoji Lietuvos politikos trijulė – konservatoriai, socdemai ir liberalai), o politika (didžiosios laisvės ir susitarimų erdvė) valdo pasaulį.
Pabrėžiu, ši knyga nėra akademinis darbas, priešingu atveju būtų ir kitas jos stilius, ir daugiau nuoseklių įrodymų, ir kitoks žodynas. Knygą rašiau ne mokslininkams, o tiems, kurie domisi čia aptariamais klausimais. Taigi leidau sau ir asmenines įžvalgas prisiminti, ir pasijuokti, kai kas nors atrodė juokinga, ir susigraudinti, jei širdį spaudžia. Neatsitiktinai įterpiau ir Lietuvos žmonių mintis apie jų gyvenimą, išgyvenimą ir gautas pamokas. Mačiau daugybės jų akyse ir žvilgsniuose slypinčią viltį, kad gali būti ir kitaip.
Aš nežinau, kaip viską pakeisti. Nesu politikė. Tiesiog gimiau kitam darbui, mano pašaukimas kitas. Bet tikrai nuoširdžiai bandžiau pateikti visas – už ir prieš – klausimo puses, tad subjektyvūs dalykai tėra pasakojimą palengvinantis fonas, bet esmė – kuo objektyvesnis klausimų aptarimas. Ir tai gal nors kai kuriems mūsų grąžins tikėjimą politika, taigi ir galimybę veikti, keisti savo gyvenimą.
Jei klausimai pasirodė įdomūs, ženkime pirmyn ir apsidairykime, kur stovime. Pamatysime, kad labai dažnai tai bus oro uosto laukimo salė.
Sąjūdžio laikų troškimai
Svarstydami, kodėl taip dabar gyvename, turėtume sugrįžti į laiką prieš daugiau nei dvidešimt metų ir prisiminti, kokios teorijos tada formavo mūsų vertybes, kokiais „pasakojimais“ tada tikėjome. Kaip įsivaizdavome naują kapitalistinį pasaulį? Kodėl daugelis dabar esame juo nusivylę ar bent suabejoję?
Nors, tiesą sakant, tai, kuo tada tikėjome, ko troškome, dabar tapo realybe, ir jei kas nors mums dabar nepatinka, gal verta pamąstyti, ko tada nesuvokėme ir neįvertinome.
Vyresni žmonės, matyt, neblogai prisimena tuomet labai populiarią mintį, kad tapę laisvi (tokia tuometinės sąvokos „nepriklausomi nuo Sovietų Sąjungos“ reikšmė), jau po kelerių metų gyvensime „kaip Švedijoje“.
Tokią, žinoma, labai naivią mintį parėmė net kai kurie tuomet garsūs ekonomistai, tarp kurių aktyviausias buvo profesorius Kazimieras Antanavičius. Pirmą mintį išskaidykime į du – laisvės ir „gyvenimo kaip Švedijoje“ – klausimus. Pradėsiu nuo „švediško“ gyvenimo...
Masinėje sąmonėje tas „gyvensime kaip Švedijoje“ atrodė gana savotiškai. Prisimenu vieną inteligentišką garbaus amžiaus ponią, kuri apie 1990 metus man su ašaromis akyse aiškino, kad vaistininkas Amerikoje uždirba po du tūkstančius dolerių per mėnesį, o čia – tik apie pusantro šimto rublių (suprask, tuometiniu juodosios rinkos kursu apie 50 dolerių).
Visada mėgau rasti spragų samprotavimuose, tad iš karto paminėjau skirtingas kainas (o kiek jiems kainuoja, sakykim, transportas?) ir įvairius neišvengiamus dalykus, tarkim, sveikatos apsaugą. Buvau nuginkluota labai piktai ir ironiškai: transportas nekainuoja, nes vaistininkas turi automobilį (primenu, čia tikra istorija... ir samprotauja žmogus, kuriam transporto išlaidos asocijuojasi su kelias kapeikėles kainuojančiu troleibuso bilietėliu, benzinu – litras už 4 kapeikas, niekaip nenumatant visokių privalomų draudimų, išperkamosios nuomos, paskolų ir pan.), o sveikatos apsauga nepalyginama, nes kažkoks giminaitis ten (suprask, Amerikoje) buvo ir jam taaaip dantis sutaisė, kad atrodo kaip tikras amerikonas.
Apie tos sveikatos apsaugos kainą, kai jau šypsena tooookia, net kalbėti neverta. Būtų labai juokinga, jei nebūtų tikra ir, tiesą sakant, labai graudu.
Beje, jau tada pastebėjau vieną dalyką: bemaž visi tuometiniai pašnekovai savo įsivaizdavimą apie gyvenimą Švedijoje pagrįsdavo amerikietiškais pavyzdžiais, atėjusiais gal iš kartkartėmis rodomų amerikietiškų filmų, gal iš tautiečių, atvykstančių iš Amerikos, lagaminų gausos, o gal iš tiesiog vaikiško noro, kad „būtų kitaip“. Ir tai dar kartą patvirtina, kaip iš esmės naiviai buvo suvokiama rinkos ekonomika, nematant daugybės jos konkrečių pavidalų, bet aiškiai išskiriant išorinius vartotojiškos gausos atributus.
Arba viskas, arba nieko. Arba tragiškai vargana buitis, arba pilnos parduotuvės. Arba viskas juoda, ir staiga – viskas balta. Tokioje sąmonėje gyvenimas čia, sovietinėje Lietuvoje, virsdavo juoduma, kuri iš karto transformuojasi į skaisčią dieną tik patekėjus kapitalizmo aušrai. Ir jokios diskusijos bei tuščios kalbos čia nereikalingos, tiesa?
O dar buvo gundanti laisvė... Garsus britų mąstytojas Isaiah Berlinas, gimęs Rygoje praėjusio amžiaus pradžioje, prieš daugiau kaip 50 metų išskyrė du neretai konfliktuojančius laisvės veidus – „negatyviąją“ laisvę ir „pozityviąją“ laisvę.
Pirmoji laisvė nuo kažko, laisvė nuo diktatūros, priklausomybės. Aptariamu laiku mums tai buvo laisvė nuo okupacijos, valstybės nepriklausomybė. Ir antroji – gerokai komplikuotesnė – laisvė būti. Laisvė realizuotis toje gautoje nepriklausomoje nuo kažko laisvės erdvėje. Ir gal skurdas, gal pilka sovietinė kasdienybė daugeliui laisvę sutapatino su atsivėrusia galimybe praturtėti.
Amžinasis klausimas – būti ar turėti – kažkaip tarsi savaime transformavosi ne į žmogaus teisių, teisingumo, solidarumo, galimybių – jei ne visiems, tai bent daugumai – siekį, o į primityvų norą gauti ir vis daugiau kaupti. Laisvė (ypač kai pavyzdį rodė ir ne vienas tada labai gerbiamas politikas) tapo laisve dėl didesnio gabalo.
Dėl daugiau žemės (ir sugalvok tu man kilnoti nekilnojamąjį turtą!), daugiau materialaus fizinio turto (kompensuokime, atiduokime, grąžinkime...), daugiau privilegijų. Net parašas po Kovo 11-osios aktu, kuris kiekvienam jį pasirašiusiam turėjo būti didžiausia tautos suteikta garbė ir neįvertinama dovana, pamažu virto renta ar sklypeliu kažkur Vilniaus prieigose ar centre, nelygu pasirašiusiojo politinis svoris ir akiplėšiškumo laipsnis.
Naivus tikėjimas, kad nepriklausomybė nuo kažko ir turtas jau savaime reiškia gerovę daugumai, yra kaip tik ta sąmonės būsena, kuri labai lengvai tampa bet kokios ideologijos grobiu. Tokia sąmonė nepajėgi vertinti kritiškai. Ji nelanksti ir nelinkusi matyti pustonių.
Sakėme norį švediško kapitalizmo, kur gana aktyvus valstybės vaidmuo ir stiprus socialinės saugos laukas, bet balsavome už kitokį, gana menkai reguliuojamos rinkos modelį, kurį piršo didelė dalis konservatyvių ir liberalių politikų.
