aA
Praėjusio amžiaus istorija turi įdomų regioną, kur daugiau kaip 50 metų vyko savotiškas vystymosi teorijų ir praktikų plyno lauko eksperimentas. Kalbu apie tolimąją Aziją ir daugeliui romantiškai skambančius jos šalių vardus: Tailandas, Pietų Korėja, Malaizija, Taivanas, Singapūras, Kinija, Indonezija, Japonija, Honkongas ar Makao.
A. Maldeikienė. Kaip patekti į turtuolių rojų?
© Shutterstock nuotr.

Specialiai išbarsčiau šias šalis be jokios didesnės logikos, nes po Antrojo pasaulinio karo tai buvo panašiai išsivysčiusios (kalbant tiesiai, panašiai atsilikusios ir neturtingos) valstybės, kurias vėliau suvienijo vienas sunkiai įsivaizduojamas dalykas – visos jos augo mažiausiai 7 proc. per metus net ketvirtį amžiaus. Trys jų – lengvatinio apmokestinimo finansų centrai- uostai Singapūre ir Honkonge bei tradicinis lošimo centras Makao – konkuravo prekiaudamos ir teikdamos vienokias ar kitokias finansų paslaugas, bet niekada nebuvo normalios valstybės, kurių gyventojų didelė dalis visada būna labai nevienalytė ir išsiskaidžiusi, daugybė žmonių dirba nelabai produktyviame žemės ūkyje. Vidinė šių anklavų prigimtis jau pačioje pradžioje jiems suteikė fiskalinių pranašumų, tad nors kai kurie Lietuvos ekonomistai Singapūrą ar Honkongą linkę pateikti kaip sektiną pavyzdį, panaši logika neišlaiko jokios rimtesnės kritikos. Kaip teigia ne vienas tyrinėtojas, tai miestai-valstybės ir jų plėtros logikos normalių šalių ekonomikos niekada nepakartos, kad ir kaip to trokštų, nes šalia jų visada buvo kokia nors išorinė ekonominė galia, kuria naudodamosi jos savotiškai parazitavo. Taigi, lieka septynios valstybės.

Ir čia istorija tampa sudėtingesnė. Jau žinome, kad šios šalys po Antrojo pasaulinio karo visus pribloškė savo augimo tempu, buvo vadinamos stebuklais ar gavo tigrų pravardes, jas godojo ir mylėjo po pasaulį lakstančių tarptautinių organizacijų patarėjų kohortos, kurios jas pateikdavo kaip mėgdžioti ir žavėtis vertus pavyzdžius. Tačiau tada atėjo rūsti 1997 m. atpildo valanda, vadinamoji Pietryčių Azijos krizė, beje, netiesiogiai, per Rusiją, ji vos po metų apsilankė ir Lietuvoje.

Viena septyneto narė – Japonija – tuo metu jau sirgo kitokiomis turtingiausių valstybių klubo ligomis ir skendo prarastojo dešimtmečio struktūrinėse problemose. Nors amžinas klausimas, kaip į tą turtuolių klubą patekti, jos tuo metu jau nebekamavo, vis dėlto mūsų pasakojime ir šios šalies ankstesnė patirtis kartais bus prisiminta. Tačiau grįžkime į 1997-uosius ir pažiūrėkime, kas tuo metu vyko kitose šešiose šalyse.

Trys pargriuvo, trys atsilaikė

Taivanas (nors politiškai ir nekorektiška, tačiau ekonomine prasme visiškai akivaizdu, kad jau nuo 1949 m. tai savarankiška valstybė) krizės tuo metu beveik nepajuto, jį labiau sudrebino dot-com burbulo padariniai 2001 m., tačiau ir juos jis greitai suvaldė. Pietų Korėja ir Kinija per Pietryčių Azijos krizę gavo didesnį ar mažesnį smūgį, bet ant kojų išsilaikė, labai greitai susigrąžino ir energingą augimą, ir tolesnę technologinę plėtrą. Panašiai šias šalis paveikė ir 2007–2008 m. pasaulinis nuosmukis. Tailandas, Indonezija ir Malaizija po 1997 m. buvo visiškai išmuštos iš kurso. Jų augimo tempas labai sulėtėjo, valiutos nuvertėjo, jas kamavo didelė infliacija. Net geresnės startinės pozicijos Malaizijai nepadėjo įsiterpti tarp turtingesniųjų, nors tai padarė prasčiausias startines pozicijas turėjusi Pietų Korėja ar Taivanas. (Kiniją jos istorinės plėtros vingiai verčia bent kol kas nukelti į paraštes.)

Taigi, turime dvi grupes: viena sugebėjo įšokti į technologiškai pažangių aukštų pajamų ir aukšto konkurencingumo šalių klubą, o kita įstrigo. Ar galima rasti tų dviejų grupių šalių ekonomikos struktūrose ką nors bendra, kas padeda arba, priešingai, neleidžia prasiveržti?

Kaip rašoma viename naujausių Rytų Azijos ekonomikos tyrimų, sėkmės receptas labai paprastas ir trumpas. Visos Azijos (duomenys rodo, ne tik jos) ilgalaikės sėkmės istorijos, kurios iš esmės pakeitė tų tautų gyvenimą, sudarytos iš trijų dalių. Iš pradžių – sėkminga žemės reforma, tada – orientacija į eksportuojančią gamybą ir gana griežtai kontroliuojama finansų sritis, kuriai pavesta finansiniais ištekliais remti pirmus du sektorius. Receptas veikia, nes pradiniu proveržio etapu leidžia šaliai, turinčiai menkai produktyvių išteklių (santykinai nekvalifikuotą darbo jėgą ir atsilikusią techniką), pagaminti gerokai daugiau, nei tai būtų įmanoma esant kitokioms sąlygoms.

Daržininkystės žemdirbystė

Aušra Maldeikienė
Aušra Maldeikienė
© DELFI / Tomas Vinickas

Pirmas didelis iššūkis – žemės reforma, kai 5 deš. pabaigoje ir 6 deš. pradžioje reikėjo rasti taikių būdų, kaip perskirstyti buvusių žemės savininkų žemes šimtams tūkstančių valstiečių šeimų. Ten, kur tai pavyko, – Japonijoje, Korėjoje ir Taivane – buvo sukurtas ilgalaikis žemdirbystės pakilimas, kuris ir tapo visos vėliau vykusios ekonomikos pertvarkos katalizatoriumi. Trumpai kalbant, visa tinkama žemė buvo padalyta lygiomis dalimis visiems žemdirbiams, kurių šeimos buvo skatinamos dirbti produktyviau, o visą gautą perteklių toliau investuoti į savo ūkio plėtrą. Galop visose šiose šalyse derlius padidėjo tiesiog neįtikimu mastu.

Visos šios žemdirbystės reformos esmė buvo priešinga tam, ką taip mėgsta girti mūsų standartiniai vadovėliai ir visokie laisvosios rinkos ar marksizmo šaukliai, visada kalbantys apie masto ekonomiją. Tokia žemdirbystė buvo paremta penkių–septynių žmonių darbu labai intensyviai išnaudojant ne didesnius nei 1 ha dydžio plotus. Logika paprasta ir labai panaši į tai, ką matome sodininkų mėgėjų daržuose, kur daugybė įvairių kultūrų, keičiamų viena kita, leidžia užauginti stulbinamą derlių. Kaip puikiai pastebėjo vienas tokios žemdirbystės tyrėjų, tokia daržininkystės žemdirbystė išsprendžia vieną pagrindinių neturtingos šalies problemų – įdarbina gausų žmonių perteklių ir padidina galutinį derlių, net jeigu piniginė grąža žmogui iš pradžių labai menka.

Tiesa, norint, kad sistema veiktų, ji negali būti palikta savieigai, būtina labai sudėtinga infrastruktūra, kuri padeda trąšomis ir sėklomis, renka produkciją, užsiima rinkodara, sandėliuoja ir parduoda. Štai čia valstybės ir ėmėsi aktyvių paramos programų: buvo sukurti specialūs žemdirbystės kreditai, rinkodaros programos, platinimo ir informacinės sistemos, vienodai prieinamos visoms šeimoms. Nors tuomet šalys dėl panašios paramos kaltintos socializmu (nors nelabai aišku kodėl, nes visi gamintojai turėjo tas pačias galimybes ir vienodą informaciją – tobulas tobulos konkurencijos grafikėlis), galop šioms sėkmės šalims pavyko du esminiai dalykai: atsirado gana turtinga žemdirbių klasė, gebanti sutaupyti nemažą savo pajamų dalį ir taip kurti vidinę šalies santaupų rinką bei absorbuoti dideles perteklines (ypač krizių metais) gyventojų grupes. Kita vertus, tokia politika nuosekliai leido formuotis ir adekvačiam gerovės modeliui, kai turtėjanti šeima palaipsniui susikuria realias paramos sau nesėkmių ar gyvenimo ciklo (nedarbas, prastas derlius, liga, senatvė) atvejais galimybes ir jai nereikia tiesti rankos į valstybės kišenę.

Priešingai nei Šiaurės Rytų ir Pietryčių Azijoje, Pietuose – šalyse, kurios taip ir nepateko į aukštų pajamų šalių klubą – žemės reforma nebuvo paremta jokia valstybės parama, buvo nuosekliai bandoma įgyvendinti anglosaksiško modelio laisvosios rinkos principus – žemės gavę žemdirbiai buvo tiesiog palikti rinkos jėgoms blaškyti. Rezultatas – taip ir nepakilęs žemės ūkis ir įstrigusi bei išorės smūgiams neatspari šalies ekonomika.

Pramonės pakilimas

Žemės reformos ir kitų agrarinės ekonomikos patobulinimų grąža pradėjo silpnėti po dešimtmečio ir tada sėkmės šalys žengė antrą žingsnelį. Istoriškai tai buvo pramonės plėtra, ir nors dabar turtingų šalių ekonomikose vyrauja paslaugų sektorius, šį etapą praleidusios šalys vargu ar gali tikėtis stabilios sėkmės. Tai lemia tiek būtinybė sukurti užimtumą žemesnės kvalifikacijos darbuotojams, tiek didesnės eksporto (taigi, prekybos) galimybės nei paslaugų sektoriaus atveju. Šiame etape valstybės vaidmuo dvejopas: ji turi saugoti savo pramonę ir ją subsidijuoti, tačiau tuo pačiu metu privalo nepamiršti, kad laimi tik tos šalys, kurių pramonė galop tampa konkurencinga. Problemą spręsti galima ieškant mechanizmų, kurie vienu metu skatintų pramonininkus konkuruoti pasaulyje, tačiau kartu suteiktų galimybę gauti pelno.

Ir vėl sėkmingų Šiaurės ir atsiliekančių Pietų Azijos valstybių keliai išsiskyrė. Pirmosiose vyriausybės labai įdėmiai stebėjo pramonės įmonių eksporto mastą, ir parama, subsidijos ar prieigos prie kredito išteklių buvo paremtos būtent didėjančiais kreditais. Svarbiausia ir įdomiausia tai, kad Japonijoje, Taivane, Pietų Korėjoje ar Kinijoje po 1978 m. valstybė ne tiek akcentavo paramą tiems, kuriems sekėsi, kiek labai griežtai, kartais net žiauriai, naikino tuos, kurie nesugebėdavo pasiekti eksporto rinkų. Tokios įmonės tiesiog prievarta buvo jungiamos su sėkmingomis, išbraukiamos iš valstybės paramos ar mokesčių lengvatų sąrašų ar tiesiog priverčiamos bankrutuoti. Priešingai buvo Pietuose. Čia jei ir buvo skatinamas eksportas, tai remiantis dogma, kad visas gėris gimsta esant konkurencijai. Siekta labai menkais ištekliais remti visus. Įmonės tą konkurenciją sėkmingai perkeldavo į konkurencijos dėl politinių pažinčių lauką, ataskaitose apie eksportą pasakodavo vežančios smėlį arabams ir sniegą eskimams.

Šiaurės Azijos šalių nuosavos pramonės protegavimo tradicijos Japonijos buvo perimtos iš Vokietijos ir perduotos buvusioms kolonijoms – Taivanui ir Pietų Korėjai. Pietų Azijos valstybės paramą gavo iš Pasaulio banko, kuris įkyriai piršo laisvosios rinkos jokių saitų nepripažįstančią konkurenciją. Padariniai – nesubrendęs vaikas buvo plikas paleistas į dilgėles, kuriose ir pasimetė.

Trumpai kalbant, „Canon“, „Samsung“ ir „Acer“ Japonijoje, Pietų Korėjoje ir Taivane sukūrė augančios pramonės apsaugos jungtuvės su rinkos jėgomis, kai pradiniu etapu pramonininkai konkuravo dėl rimtos valstybės paramos. Beje, ir technologines naujoves tarptautinėse rinkose šių šalių vyriausybės buvo linkusios pirkti iš karto daugeliui įmonių – taip gerokai sumažino jų kainą.

Vienoje neseniai išpopuliarėjusioje knygoje mėgstama sakyti – prieš pradėdamas bėgioti išmok vaikščioti. Pietų Azijoje ne be tarptautinių institucijų patarimų pradėta nuo lakstymo. Rezultatas – labai nestabili ir dažnai iš kojų verčianti kelionė, kai jau šmėkščiojantis tikslas po pirmo posūkio vėl pasislepia nežinioje.

Trumpo pavadėlio finansai

Žemės ūkio politika kylančios ekonomikos šaliai labai svarbi, nes leidžia sparčiai didinti žemės ūkio produkciją, o protinga pramonės politika ūkį pastūmėja didesnės pridedamosios vertės kūrimo link. Na, o finansų politikos reikšmė ta, kad ji suteikia galimybę ribotus neturtingos šalies išteklius nukreipti anksčiau paminėtoms užduotims pasiekti. Šiaurės ir Pietryčių Azijos valstybių finansų politika buvo formuojama suprantant, kad, pirma, būtina remti mažus kaimo verslus, jei jie geba užauginti vis daugiau. Standartiniai laisvosios rinkos šaukliai ir marksistai skelbia būtinybę investuoti ten, kur piniginė grąža vis didėja, ir taip finansų srautai nukrypsta į stambų „kapitalistinį“ ūkį ar kokį kolūkį, kad ten sėkmingai papildytų kelių asmenų kišenes, o dirbančią masę paverčia tiesiog tų kelių asmenų turtėjimo priedėliu.

Kita vertus, sėkmės šalių finansų politikos kūrėjai suprato, kad būtina apsaugoti pramonės įmonių pelnus iki tol, kol jie sugebės perimti visą sudėtingą modernios konkurencingos pramonės ciklą. Taigi, ir šiuo atveju buvo sutinkama su laikina menka trumpalaike investicijų grąža ir taip dedamas pamatas pramonei, kuri bus pajėgi duoti didesnę grąžą ateityje.

Alternatyva buvo bandymas skatinti finansų institucijas teikti vis daugiau vartojimo kreditų ir kurti didesnio greito pelno galimybę pramonei. Rezultatas aiškus – labai pelningi bankai ir technologiškai atsiliekanti pramonė. Ne kur kitur, o technologiškai atsiliekančiose šalyse – Indonezijoje ir Tailande – bankų veiklos grąža regione didžiausia. Toks buvo Azijos (ir Lotynų Amerikos, ir Baltijos tigrų, jei jau kalbame sąžiningai) kelias. Kelias, kuriuo nuėjo visi, kas aklai klausė ideologinių laisvarinkininkų patarimų, šiaip jau logiškai tinkančių tik jau išsivysčiusių šalių ekonomikoms.

Rinka ar dirbantis žmogus?

Neoklasikinė ekonomika nemėgta politinės intervencijos į rinkas. Jos atstovai teigia, kad rinkos efektyvios iš prigimties. Vis dėlto istorija rodo, kad jei atsiribosime nuo pirmųjų genčių mainų, kai jie grybus keitė į uogas, visos rinkos yra sukurtos. Jas suformavo ir daugybę kartų performavo politinės jėgos.

Nebūtų buvusi panaikinta stambių žemės savininkų žemės nuosavybė, nebūtų sukurtas stiprus žemės ūkis, nebūtų atsiradę santaupų, būtinų pramonės investicijoms. Nebūtų buvę prievartinio valstybės postūmio eksportuojančios pramonės link, nebūtų sukurta darbo vietų tūkstančiams pamažu atsirandančių perteklinių darbuotojų, ateinančių iš vis intensyvesnio žemės ūkio. Be finansinės valstybės prievartos nebūtų kas moka už ekonominę pažangą ir ją spartina. Skolintais pinigais netoli tenuvažiuosi – tai rodo ir Graikijos, ir Baltijos tigrų, išbarsčiusių šimtus tūkstančių savo žmonių, ir Lotynų Amerikos kelias. Jei nepamiršti, kad tai, kas tinka turtingai išsivysčiusiai valstybei, gali būti mirtinas nuodas ką tik pradėjusiai augti rinkai, gali pasiekti labai daug. O jei pradedi bėgioti dar nemokėdamas vaikščioti – griūvi.

BVP vienam žmogui, JAV dol. (atlaso metodas)

1962 m.2012 m.Pajamų lygis Konkurencingumo reitingas 2012–2013 m.
Japonija610 47 870Aukštas10
Malaizija 3009 800Žemesnis vidutinis25
Indonezija1003 420Žemesnis vidutinis 50
Tailandas 1005 210Žemesnis vidutinis38
Pietų Korėja 10022 670Aukštas 19
Taivanas (nacionaliniai duomenys)10022 000Aukštas13

Žurnalas „Valstybė“
Turite teisinį klausimą?
Aiškiai ir konkrečiai aprašykite savo situaciją – jos teisinį vertinimą ir savo įžvalgas „Delfi Plius“ platformoje pateiks Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos nariai.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(3 žmonės įvertino)
4.3333

Sunkmečio laukianti Baltarusija bevizį režimą įvedė ne šiaip sau – vykdoma tam tikra operacija (3)

Baltarusijai įvedus bevizį režimą, išaugo kaimyninę valstybę lankančių Lietuvos gyventojų...

Sunkumų neatlaikė: užsidarius vienintelei kaimo parduotuvei, gyventojai duonos pirkti važiuos į miestą

Mažosioms kaimų, gyvenviečių, miestelių parduotuvėms – sunkus laikotarpis. Vienos jų...

Maitinimo sektoriuje nustatyti keli šimtai mokestinių pažeidimų: priskaičiuota solidi nesumokėtų mokesčių suma

Viešojo maitinimo sektoriuje, įskaitant pajūrio kurortus, šiemet sausį – liepą nustatyti keli...

Šermukšnytė-Alešiūnienė – apie agromaisto sektorių ir siekius: uždraudėme darbe naudoti žodį problema (1)

„Lietuva turi visas galimybes tapti pilotine agro techo šalimi“, – sako skaitmeninio inovacijų...

Mirė buvęs „Ignitis“ generalinis direktorius Darius Montvila (1)

Liūdna žinia apie buvusio „Ignitis“ generalinio direktoriaus Dariaus Montvilos mirtį...

Top naujienos

Delfi PliusVytenis Miškinis

Penkiamečio ir jo močiutės egzekucija tapo neįminama mįsle: siaubinga tiesa paaiškėjo tik dėl vienos klaidos (3)

Vėlų vakarą namo grįžusi klaipėdietė ant lovos rado negyvą penkiametį sūnų, šalia mėtėsi...

Palanga nusivylę lietuviai poilsiautojai plūsta į Latvijos kurortą: čia ir kainos, ir tvarka glosto širdį (18)

Geriausias Baltijos šalių kurortas yra Liepoja – sako šį Latvijos miestą atostogoms...

Kaip baltarusiai Lietuvos pareigūną „kava vaišino“: per 17 minučių sugriovė karjerą (4)

Per septyniolika minučių Lietuvos pareigūnas sugriovė savo karjerą – per šį laiką net iš...

Delfi PliusParengė Vytautė Merkytė

Sprogimas, kurio jėga 1000 kartų galingesnė nei bomba, numesta ant Hirošimos: prireikė 105 metų, kad sužinotume, kas nutiko Sibire

1908 metų birželio 30 dieną, apie 7 val. ir 17 min., virš vienos iš atokiausių Žemės vietų...

Olimpiniame stadione finalo nepasiekę lietuviai liejo apmaudą: diskas neskrenda, nėra ir mirtinos kombinacijos „jaunas ir kvailas“ specialiai Delfi iš Miuncheno

Europos lengvosios atletikos čempionato disko metimo atrankoje toli nuo savo geriausio sezono...

Lietuvą toliau svilins karštis: kai kur nušniokš vasariškos liūtys

Antradienis šalyje išauš gana šiltas, daug kur mažai debesuotas. Įdienojus vyraus nepastovus...

Delfi Plius DELFI; Alberto Nardelli, Alex Wickham, Jennifer Jacobs

Rusija naršo pasaulį ieškodama pastiprinimo dėl Ukrainos: tikina, kad pagalbos ranka jau ištiesta (1)

Prekybos laivas, kuriam taikomos JAV sankcijos, praėjusio mėnesio pabaigoje pakeliui iš Sirijos į...

Nuaidėjo daug apkalbų sukėlęs „Naisių vasaros“ festivalis: pasirodė žinomos scenos žvaigždės žiūrėkite video (26)

Liepos mėnesį „ Naisių vasaros“ festivalio metu Ramūnas Karbauskis pažadėjo surengti dar...

Karas Ukrainoje. Ukraina teigia sunaikinusi „Vagner“ samdinių bazę Melitopolio meras – apie smūgį geležinkelio tiltui: iš Krymo nebevažiuos jokie kariniai traukiniai

Kasdienio video pranešimo metu Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis kreipėsi į rusus...

Delfi PliusDelfi Mokslas

Prieš 350 metų nuskendusiame ispanų laive narai aptiko stulbinantį lobį: 13 km ruože po vandeniu – 3,5 mln. neįkainojamų brangenybių

Istorijos apie užkastus lobius ir turtų kupinus nuskendusius laivus – nuo piratų legendų iki...