Jos teigimu, spalį pasirodysianti knyga skiriama tiems, kurie yra ironiški ir, svarbiausia, autoironiški. Tiems, kurių kritiškas protas ieško argumentų.
A. Maldeikienės nuomone, knygą vertėtų peržvelgti ir tiems, kurie norėtų sužinoti, apie ką diskutuoja pasaulio ekonomistai ir politikos ekonomistai. Kaip tas ar kitas dalykas pasireiškia Lietuvoje. Ir ar apskritai pasireiškia? O jei nepasireiškia, tai kodėl slepiasi?
Pateikiame A. Maldeikienės knygos „Melo ekonomika“, kurią išleido leidykla „Alma littera", ištraukos.
Šaknų paieška
Ko stinga?
Ne taip seniai mielasis (žinau, žinau, daugelis vertina prieštaringai, bet ar gali būti geresnis komplimentas kaip apsnūdusios minios nerimas, jog kažkas kartu su ja nemiega ir net, o siaube, kažką kalba, rašo ir snausti trukdo?..) Andrius Užkalnis „Verslo klasėje“ parašė labai įdomų ir originalų tekstą.
Ten jis aiškino, kad dabar Lietuvoje esą prasidėjo antra socialinio mobilumo, kurį jis apibrėžė kaip galimybę irtis gyvenime į priekį pagal gabumus, o ne pagal kilmę, banga.
„Atkurtos Nepriklausomybės aušros metais, prieš gerus du dešimtmečius, – aiškina autorius, – Lietuva buvo kone tobulas socialinio mobilumo pavyzdys. Mano kartos žmonės galėjo daryti, ką norėjo ir sugebėjo: pastumiančių ir pagelbėjančių autoritetų beveik nebuvo [...], visas pasaulis iš esmės buvo kiekvienam po kojų: nesvarbu, ar esi iš sostinės, ar atvykai iš giliausio kaimo, daryk, ką sugebi, ir neklausinėk. Daugelis taip ir darė ir nesigaili ligi šiol: didysis mokslas, didysis verslas, pramogos, televizija, leidyba – tais laikais teritorijų atsiraikė, kas netingėjo.“
Dabar, pasak A. Užkalnio, Lietuva ir vėl yra socialiai labai mobili: „Tie, kas galėtų būti vis stiprėjantis antrosios kartos elitas, užuot auginę raumenis ir kovos įgūdžius, per neapdairumą anksti pasirinko pagalvėles bei šezlongą [...] ir sudarė galimybes jauniems, alkaniems, ambicingiems naujiems žaidėjams beveik netrukdomiems raikyti pyragą iš naujo.“
Pati mintis man atrodo labai įdomi. Schumpeterio apibrėžtos kuriamojo naikinimo dvasios svarbiausias aspektas – galimybė naujam dalykui prasiveržti pro užtvaras, kurias visada visomis formomis stato senoji sistema. Taigi ta Užkalnio minima antroji banga būtų išties pageidautina. Jeigu tik... Čia ir stabtelėkime.
Sunkoka ginčytis dėl ateinančių naujų ir alkanų. Gal ir eina. Pamatysim. Vis dėlto įdomesnis kitas – esminis – dalykas: ar perdalijimas iš esmės ką nors keičia? Ar tikrai tie, kurie ateina, yra kuo nors pranašesni už tuos, kurie nueina ar neateina? Ar tikrai tie naujieji, ištroškę savo grobio, iš esmės labai skirsis nuo tų, kuriuos taip vaizdžiai Ūkio banko žlugimo proga aprašė Rimvydas Valatka?
(Iš karto pabrėžiu, kad kalbu apie tuos, kurie rinksis verslą, ir neturiu galvoje paties A. Užkalnio, kuris, kad ir kaip vertintum, nėra verslo žmogus, bent dabar.) Dar daugiau, ar jie apskritai gali būti kitokie?
Į verslo filosofus pretendavęs veikėjas paprasčiausiai įtikindavo juos atiduoti jam savo pinigus. Superiniam uždarbiui. Vienas Marijampolės verslininkas, laisva valia patikėjęs milijoną dolerių vardan tos filosofijos ir tik po to supratęs, ką padarė, nusišovė ant tėvo kapo. Kaunas davė Lietuvai spirito „Royal“ karalių G. Pluščiauską. Nušautas savo bute Hamburge.
Ir „Agorą“ su kitu spirito karaliumi S. Čiapu. Kartu su vairuotoju sušaudytas samdomų žudikų prie savo namų Kaune. Kauno spekuliantų žvaigždyne mirgėjo R. Ramašauskas. Kuris nusižudė. G. Kazlauskas ir jo „Sabina“. Tyliai išnyko iš viešosios erdvės. Švietė G. Skobo, S. Dubininko, „Žalgirio“ rėmėjo V. Vaikšnoro, kuris pabėgo į Ispaniją, žvaigždės.
Tik po ilgų metų buvo surastas bei pargabentas į Lietuvą mirti. O kur kitas Kauno „Žalgirio“ rėmėjas M. Plūkas, kurio verslo žvaigždė, irgi kaip staiga užtekėjo, taip staiga ir užgeso, palikusi komandą su skolomis?“ Šią kohortą užbaigia Vladimiras Romanovas, jau atsiriekęs iš visų mūsų ne vieną šimtą milijonų litų, kuriuos atidavė kaip kompensaciją savo banko indėlininkams.
O dabar pažiūrėkime, kokio tipo buvo šie, čia paminėti ir nepaminėti, verslininkai? Į kurią – verslininko spekulianto (primenu, šis žodis rinkoje neturi jokios neigiamos reikšmės) ar verslininko novatoriaus, kuriamojo naikinimo atstovo, lentynėlę jie galėjo būti padėti? O gal tai tik būrys nusikaltėlių? Pastarasis atsakymas man tikrai atrodytų net ne per griežtas, o tiesiog neteisingas. Nežinau (atsakymui tai net nesvarbu) tikslių jų gyvenimo ir veiklos istorijų. Suprantu viena: jie darė pinigus taip, kaip lėmė laikas. Kaip leido valstybė. Ir svarbiausia – Lietuvos žmonėms jie buvo verslininkai.
Jie spekuliavo: vežė, mainė ir kūrė rinką, kurioje išlošėme visi. Nes buvo, ką pirkti ir ką vartoti. Raudotojų dėl sovietinio rojaus noriu paklausti, ar jie tada lankėsi parduotuvėse? Ar jiems tiesiog namo pristatydavo viską, ką dabar be jokio vargo perkame net neišeidami iš namų? Man – ne, vadinasi, dabartinis variantas man priimtinesnis. Taigi svarbiausia – jie buvo verslininkai. Jie kūrė rinką. Jie elgėsi taip, kaip iš esmės jiems nedraudė valstybė, ir dar daugiau – kaip leido visuomenė.
O dabar suformuluokime klausimą kitaip. O ar jie jums simpatiški? Man – ne. Nemanau, kad simpatija, kurią jauti tam ar kitam žmogui arba jų grupei, turi kokią nors vertę pati savaime, bet tam tikras antipatijos jausmas čia gerai paryškina vieną aspektą. Kažkas taip kuriamame versle yra ne taip. Ir tada vėl siūlau perskaityti R.Valatkos komentaro pavadinimą. Kiek kainavo toks (paryškinta mano – A. M.) verslas?
Ir dabar jau, matyt, galime padaryti pirmą išvadą. Verslas yra gėris, kai jis atitinka kelias jau pačioje žodžių „verstis“, „išsiversti“ reikšmėje slypinčias ypatybes. Jis yra nepriklausomas (daromas laisva valia, be kieno nors primestos valios, tada, kai atpažįstamos pelno galimybės), daromas kuriant bendroves ir mokant už išteklius, kuriuos naudoji pelnui gauti. Galėtume pridėti: daromas tenkinant kieno nors poreikius (visuomenės valia kai kuriuos žmonių poreikius laikyti nederamais, bet čia jau kita tema). Idealiu atveju daromas kuriant naujus poreikius.
Tam, kad tokia seka būtų aiškiai suprasta, prisiminsiu kitą istoriją.
Vergovė „Lelijoje“
2010 metų gruodžio pabaigoje UAB „Lelija“ generalinė direktorė Genė Zaveckienė buvo apdovanota ordinu „Už sėkmingą vergų darbo organizavimą“. Ta proga keletas šalies piliečių kreipėsi į šalies vadovus (tarp jų ir į savo krikščioniškas nuostatas nuolat deklaruojančią tuometinę Seimo pirmininkę I. Degutienę) dėl darbuotojų išnaudojimo „Lelijoje“.
Moterys „Lelijos“ Rokiškio filiale buvo verčiamos dirbti ir šeštadieniais, bet už šį alinantį darbą dauguma negavo net minimalaus užmokesčio, kurį garantuoja valstybė ir įstatymai. Štai keli faktai: 2010 metų rugpjūčio mėnesį darbuotoja dirbo 24 dienas, 192 valandas – t. y. ne tik penkias dienas per savaitę, bet ir du šeštadienius. Jai sumokėta 513,37 lito, t. y. po 2,67 lito už valandą; 2010 metų rugsėjo mėnesį darbuotoja dirbo 22 dienas, 176 valandas. Jai sumokėta 550,28 lito, t. y. po 3,12 lito už valandą; už 152 darbo valandas darbuotojai išmokėta 380 litų, t. y. po 2,50 lito už valandą; už 168 darbo valandas – 484,45 lito, t. y. po 2,88 lito už valandą. Akivaizdu, kad tokio vergiško „atlygio“ neužtenka net būtiniems poreikiams tenkinti.
Tačiau net ir šie pinigai nebuvo mokami laiku – gruodžio pabaigoje dar nebuvo sumokėti atlyginimai už lapkričio mėnesį. Darbo sutarties pakeitimus, kuriais buvo bandoma pateisinti šį išnaudojimą, darbuotojos buvo verčiamos pasirašyti atgaline data, naudojant psichologinį smurtą. Paprašius išmokėti atlyginimą už atostogų laikotarpį (kad ir kaip žiūrėsi, tai darbuotojo pinigai, kuriuos jis sukaupia per ankstesnį laikotarpį), viena vadovių atžariai numetė skiaučių kalną: „Pasiūsi ką nors per atostogas, parduosi ir turėsi.“
Daugelis iš UAB „Lelijos“ Rokiškio filiale dirbančių moterų augina nepilnamečius vaikus. Kad jie nebadautų, sunkiai dirbančios motinos buvo priverstos imti paramą maisto produktais ir registruotis darbo biržoje kaip ieškančios papildomo darbo (nors papildomai dirbti būtų tiesiog nepajėgusios fiziškai) vien tam, kad įgytų teisę prašyti lengvatų už šildymą. Išsekintos moterys sirgo, joms reikėjo psichologo priežiūros.
Įmonės vadovė iš jų tyčiojosi visais įmanomais būdais. Sukvietusi moteris net aiškino, kad joms apskritai pinigų nereikia, mat jos esą tokios turtingos, kad net Maldeikienę gali pasisamdyti jų ginti (anos ponios protelis neneša, jog kas nors ką daro tik todėl, kad mano turįs tai daryti, nes yra šalies pilietis).
Šioje bendrovėje nesėkminga buvo ir profsąjungų veikla, nes vadovai tyčiojosi iš darbuotojų ir net nevykdė teismo sprendimų (visa tai valdžiai irgi nepasirodė verta dėmesio), o valdžios institucijos, tarp jų ir Darbo inspekcija, tik pečiais trūkčiojo. Pastaroji, beje, net aiškino, kad tai esą dažnas dalykas.
Vis dėlto tokiai verslininkei 2009 metais prezidentė Dalia Grybauskaitė skyrė Lietuvos metų verslininkės ir vadovės apdovanojimą. Jos patarėjai vėliau aiškino, kad prezidentė tą prizą tik įteikė, o pasiūlė verslininkų susivienijimai. Tarsi prezidentė būtų anų sekretorė.
Jūs tikrai manote, kad čia kalbama apie verslą? Geriau būkime tikslūs. Tai nėra verslas, kaip mes jį suprantame XXI amžiuje. Tai isteriškas tam tikrų atgyvenusių ūkininkavimo formų saugojimas. Jokia verslininkyste, juolab inovatyvia ir didinančia šalies augimo potencialą ir jos konkurencingumą čia net nekvepia. O parazitiškai vangus valdžios elgesys rodo tik tai, kad tokie elgesio modeliai jai yra labai naudingi.
Kas išties moka už išteklius (darbo jėgą) tokiose ir panašiose situacijose. Moka valstybė per įvairias pajamų kompensavimo sistemas. Dar tiksliau, moka mokesčių mokėtojai. Taigi kokia nors zavadskienė (jų vardas – Legionas), nors ir jaučiasi esanti verslininkė (ir net jos dažnai labai panašūs kolegos tai pripažįsta), neatlieka esminės prievolės – nesusimoka už išteklius. Ji, valdžios institutų ir institucijų padedama, savo tiesiogines (darbo jėga) ir netiesiogines (didelė socialinė tokios elgsenos kaina, pasireiškianti nepakantumu ir visuomenėje tvyrančia įtampa) sąnaudas permeta visuomenei.
Galima paklausti, o kodėl valdžia tokį elgesį toleruoja? Priežasčių ne viena. Vis dėlto šalia elementaraus nesusivokimo, kurio apstu, yra ir gilesnės priežastys. Išsunkiantys ekonominiai institutai kuria naudą ir pelną skurdinantiems poliniams institutams, kurie jau savo ruožtu taip formuoja visą ekonomikos pavidalą, kad „kurtų kaip tik išnaudojančias, išsunkiančias ekonomines institucijas, permesdamos turtą ir valdžią elitui“. Ratas užsidaro. Bet kartu uždaro ir proveržio galimybę.
Kova su kontrabanda prasideda nuo tiesos
Ekonomikos kurse, kurį dėstau mokykloje, viena tema ypač domina mano mokinukus. Ką sovietiniais laikais mes valgėme, juk parduotuvėse buvo tik būtiniausios maisto prekės ir poros rūšių liūdnos atminties žuvų konservai? Daugelis prisimename tą anekdotą apie septynis socializmo stebuklus: pirmas, visi turėjo darbą; antras, nors visi turėjo darbą, niekas nedirbo; trečias, nors niekas nedirbo, normos buvo įvykdomos 100 proc.; ketvirtas, nors normos buvo įvykdomos 100 proc., parduotuvėse nieko nebuvo; penktas, nors parduotuvėse nieko nebuvo, visi visko turėjo; šeštas, nors visi visko turėjo, viskas buvo vagiama; septintas, nors viskas buvo vagiama, visiems visko užteko. Nelabai tikslus sovietinės tikrovės aprašas, bet esmė pagauta.
Per ilgą laiką išmokau sklandžiai papasakoti istoriją apie tai, kaip išgyventi išvirkščiame pasaulyje.
Dirbi, pavyzdžiui, vaistinėje. Kas nors suplanuoja, kad nurodytą dieną vaistinė gaus eilinę siuntą vatos, marlės ar kokių nors labai deficitinių vaistų. Jei ne visa, tai bent didžioji siuntos dalis tą pačią dieną nuperkama pačių vaistinės darbuotojų ir įvyksta tikroji ekonominė transformacija: prekėmis nepadengtas rublis virsta pinigais, daiktu, turinčiu realią mainomąją vertę.
Marlės pavidalą įgavęs rublis tampa visuotinai geidžiama preke: nori – virsta knyga (knygyno darbuotojos savo rublius lygiai taip pat iškeičia į realias vertes – tas knygas, kurių kažkam išties reikia), nori – majonezo indeliu, o kartu su kepenis gydančiais vaistais – gražiu mėsos gabalu karbonadui.
Vis dėlto tik iš pirmo žvilgsnio toks žaidimas atrodo esąs be pralaimėtojų. Panašiame mainų lauke nuošalyje visada liūdnai stovi tas, kurio darbo vieta neleidžia įsigyti kokios nors visuotinai trokštamos gėrybės, galinčios menkavertį rublį stebuklingai paversti trokštama preke.
Vadovėliai sovietinę ekonomiką vadina planine ekonomika. Vis dėlto žymusis vengrų ekonomistas Jánosas Kornai dar anais 1980 metais užčiuopė gerokai gilesnę sisteminę aprašyto ūkio bėdą.
Sovietinio tipo šalių ekonomikai jis davė deficito vardą ir matematiškai tiksliai pagrindė hipotezę, kad chroniškas stygius, nurodantis esminę tos ekonomikos bėdą, yra biurokratinės administracijos veiklos nulemtas sisteminis prekių ir pinigų srauto pažeidimas.
Kodėl nuo tokios „senovės“ atsispiriu? Priežastis paprasta – laikai praėję, bet tam tikra ekonominio veikimo logika, kuria remiasi dabartinė lietuviška ekonomika, kai kuriais esminiais aspektais labai panaši. Tai ant galvos pastatytas pasaulis, kuriam visai nesvarbus prekių ir pinigų srautų subalansavimas, tikroji išteklių ir gaminių kaina.
Sovietai niekada viešai nekėlė klausimo, kaip majonezas ir žirneliai, kurių nėra parduotuvėje, papuošia šventinius stalus. Tai buvo tabu, nes tarsi intuityviai buvo jaučiama, kad atsakius į šį klausimą bus atskleista visa anos epochos veidmainystė ir menkystė.
Šiandien irgi turime klausimą, kurio nedera užduoti. Klausimas labai paprastas ir kasdien iškylantis kiekvienoje bent kiek mąstančioje galvoje. Tai klausimas apie išgyvenimą. Kaip išgyvena tos dešimtys tūkstančių, kurie gauna minimalią algą (apie 850 litų)? Kaip išgyvena tie pora šimtų tūkstančių bedarbių, kurių tik maža dalis gauna apgailėtiną nedarbo draudimo išmoką?
Kaip išgyvena nedirbantys pensininkai, kurių pensija nesiekia, tarkim, 800 litų? Ir kaip išgyvena būsto neturinčios jaunos šeimos su vaikais, jei šeimos pajamos nesiekia bent 3000 litų per mėnesį?
Pasvarstome pastarąjį ir bent išoriškai gražiausią atvejį. Taigi trijų asmenų šeima, du vidutiniai darbo užmokesčiai, į rankas po 1000 litų galvai. Lietuviškais mastais labai neblogai. Išgyventi įmanoma, bet reikia gyventi taupiai, labai atsargiai ir ateities perspektyvos miglotos.
Pavyzdžiui, jokiu būdu negalima rimčiau susirgti, nes bus netekta didelės dalies pajamų, o sveikatos apsauga vis mažiau „nemokama“. Žinoma, jei ši šeima vis dėlto išdrįsta imti paskolą (ir jeigu ją gauna), situacija labai pasunkėja – išlaidos būstui išauga mažiausiai iki 1500 litų (paskola ir išlaikymas), reikia baldų, būtinas būsto ir gyvybės draudimas.
Bent aš paskolos tokioje situacijoje imti nedrįsčiau. Beje, sąmoningai nagrinėju „gražų“ 1000 litų žmogui atvejį, kuris, matyt, bent jau didesniame mieste reiškia kritinę ribą, kurią peržengus prasideda išgyvenimo klausimai. Taigi turime dvi rimtas problemas.
Pirma. Kiek žmonių Lietuvoje nepasiekia aptartos pajamų ribos? Intuicija sako, kad bus mažiausiai trys ketvirtadaliai visų namų ūkių. Tikrovėje, matyt, daugiau.
Tada antras ir įdomesnis klausimas. Tai iš ko išsilaiko šeimos, kurių darbinės pajamos nesiekia išgyvenimo ribos? Alternatyvų keletas. Jei suma pernelyg nenutolusi nuo išgyvenimo slenksčio, tai nuolat skursta, praktiškai visas pajamas paversdamos komunalinių paslaugų tiekėjų, maistininkų ir prekybininkų pajamomis.
Dar mažesnių pajamų grupėje atsiranda galimybė gauti įvairių socialinių pašalpų (kompensaciją už šildymą, nemokamą vaikų maitinimą ir pan.). Šiuo atveju irgi praktiškai visos pajamos paverčiamos jau minėtų komunalininkų ir maistininkų pajamomis, vis dėlto gali išlįsti dar vienas labai įdomus dalykas. Lietuvoje minimali alga į rankas dabar apie 850 litų, ir akivaizdu, kad bent žiemą už tokius pinigus Lietuvoje išgyventi neįmanoma.
Galimų problemos sprendimo būdų yra keletas: pasitikėti tėvų (ar vaikų) parama, prisidurti iš asmeninio ūkelio, dirbti dieną naktį, neretai net savo vaikų sielą paaukojus jų materialinei gerovei.
Tai individualūs problemos išrišimo variantai. Kiti, kuriuos paminėsiu, kalba apie gilesnius sisteminius Lietuvos ekonominio modelio bruožus. Kai žmonės mato ir jaučia, kad pateko į neišbrendamų nesąmonių laukus (kitaip sakant, yra priversti gyventi išsunkiančių, išnaudojančių institutų pasaulyje, kur visos prekės, išskyrus jo darbą, turi realią kainą), jie sukuria paralelinę arba alternatyviąją ekonomiką, kuri veikia ir dabar Lietuvoje.
Čia aptariami darbuotojai, jei turi išlaikytinių, gali pretenduoti į socialinę paramą – ir tada jau mokesčių mokėtojai padeda žmogui išgyventi, o tam esą verslininkui užsimokėti už jam reikalingus darbo išteklius (privačią naudą teikiančio darbo sąnaudas jis perkelia ant visuomenės pečių).
Ekonomikoje tai vadinama algų erozija, t. y. kuo daugiau valstybė remia dirbančius vargšus, tuo labiau darbdavys mažina algą, nes į savo darbuotojo disponuojamas pajamas įskaičiuoja ir tai, ką šis gaus iš valdžios. Kuo darbdavys mažiau moka už darbą, tuo daugiau prideda valdžia – kam išlaidauti?
(Beje, tai viena iš rimtų priežasčių argumentuojant, kodėl „lanksčios moralės“ valstybėse būtinas minimalios algos reguliavimas.) Beje, tokios praktikos nesmerkia ir patys darbuotojai. Tarkim, nereto „Sodros“ skyriaus tarnautojai yra susidūrę su tokia praktika: kai tik kokio nors nedidelio miestelio kokioje nors įmonėje prasideda sunkumai ir darbuotojai būna priversti eiti nemokamų atostogų, tuoj pašoka sergamumas ir „Sodros“ išmokos. Taip mokesčių mokėtojų pinigais apmokamos įmonių prastovos.
Panaši ir kito veiksmo logika: darbdavys susitaria su darbuotoju, kad dalį atlyginimo jam mokės vokelyje, o kitą dalį – į rankas. Taip darbdavys pasiima darbuotojo pajamų dalį ir padidina savo pelną. (Tai, ką visuomenė vadina darbdavio įmokomis „Sodrai“, yra to darbuotojo pajamos, kurias jis atgaus vėliau arba esant tam tikroms aplinkybėms – susirgęs, netekęs darbo ir pan.).
Darbuotojas jaučiasi išlošęs, nes jeigu lieka pernelyg mažai, prie algos ir vokelio dar galima prisidurti socialinių išmokų. Viena „Balsas.lt“ grupės leidiniuose dirbanti ponia man taip ir pasakė: moka minimumą, o kitą dalį – apie 2000 litų – į rankas, tai man labai gerai, nes dar gaunu ir kompensaciją už šildymą.
Tai, kad tokia sistema gali pagimdyti ir pagimdo tik dar didesnius įtampos židinius, mažas pensijas, nelogišką socialinę paramą ir vis mažėjančias galimybes turėti normalią darbo vietą, poniai buvo nė motais. Beje, kaip ir tai, kad tokios sistemos galiausiai reiškia didesnius mokesčius, o tai dar labiau skatina panašius elgesio modelius.
Jei mažas pajamas gaunantis žmogus negali pretenduoti į paramą, jam lieka kelios išeitys – nuolat skursti ir neprivalgyti, emigruoti – arba išvažiuoti pačiam, arba gyventi iš pinigų, kuriuos atsiunčia anksčiau emigravę artimieji. Visais tokiais atvejais visuomenės požiūriu eikvojami darbo ištekliai ir problemos perkeliamos į ateitį.
Dar viena galimybė – prisidurti iš šešėlinės ekonomikos, tarkim, pačiam nešant kontrabandą, vartojant kontrabandinius gaminius, perkant pigias neapmokestintas prekes turgeliuose, nelegaliai dirbant ir pan.
Susiklosčiusioje išsunkiančioje ekonominėje Lietuvos sistemoje kontrabanda (ir visoks kitoks šešėlis) yra vienas iš kertinių sistemos ramsčių, garantuojantis šimtų tūkstančių mūsų žmonių išgyvenimą.
Ir tai reiškia, kad jokia kova su ja neįmanoma tol, kol ekonomikos net nebandoma statyti ant kojų, pradedant kalbėti apie realią visų išteklių (taip pat ir darbo) kainą. Kol darbas Lietuvoje sistemiškai vertinamas žemiau jo atgaminimo lygio (paprastai šnekant, kol daugybė žmonių negauna pajamų, už kurias įmanoma sąžiningai išgyventi), tol bet kokios kalbos apie funkcionuojančią ekonomiką ir produktyvų verslą tėra sovietinio partorgo sapalionės apie artėjantį komunizmo rytojų. Kuris, kaip žinia, baigėsi laidotuvėmis.
