Neatsitiktinai gerovės valstybės pradininkais pasaulyje yra laikomi Švedijos socialdemokratai, kurie didesnę 20-o amžiaus dalį vieni ar koalicijose valdė šalį. Tačiau vėlesnis neoliberalizmo ir globalizacijos puolimas pasaulyje ir Švedijoje buvo atvedęs prie valdžios vairo dešiniąsias politines jėgas. Viešųjų išlaidų perskirstymo dalis nuo 67 proc. nuo bendrojo vidaus produkto prieš kelis dešimtmečius sumažėjo iki 44 proc. dabar. Kalbama jau apie “sidabrinį”, o gal ir “bronzinį” gerovės valstybės amžių. Maža to, pradėta kalbėti apie kažkokią mistinę gerovės visuomenę, o ne gerovės valstybę, tarsi valstybė trukdytų, o ne padėtų gerovės visuomenei formuotis. Tačiau ar visi Švedijoje liko tuo patenkinti? Kas pasikeitė Švedijoje per prieš savaitę pasibaigusius parlamento – riksdago rinkimus?
Švedijos socialdemokratai su dar dviem kairiosiomis partijomis laimėjo 158 riksdago vietas prieš 142, kurias užims buvusios dešiniųjų koalicijos atstovai. Ar tai ne pergalė? Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad ketvirtoji kairioji politinė partija – Feministinė iniciatyva tik vos vos nepateko į parlamentą, nes šiek tiek pritrūko iki 4 proc. „slenksčio“, norint patekti į parlamentą. Tie Feministinei iniciatyvai atiduoti balsai centriniu lygmeniu nepradingo visiškai – jie atsilieps vietos valdžios formavimui.
Taip, trečiąja politine jėga Švedijoje tapo ksenofobinė antiimigracinė Demokratų patija. Tokių partijų stiprėjimo priežastis beveik visose Vakarų Europos šalyse reikia studijuoti įdėmiai ir atsakingai, nes keičiasi tolerantiškos Europos politinis žemėlapis. Tačiau lygiai taip pat reikia atsakyti į pagrindinį klausimą – kodėl vis tik Švedijoje laimėjo kairieji su socialdemokratais priešakyje?
Nors Švedija ir toliau išlieka mažiausia socialine nelygybe ir geriausia valstybine socialine apsauga pasižyminčia Vakarų šalimi, jos gyventojai liko nepatenkinti tradicinių dešiniųjų – liberalų ir konservatorių (moderatų) vykdyta privatizacija švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir transporto srityse. Taip, privatizuojant švietimo paslaugas, jų kokybė Švedijoje krito dramatiškai. Netgi žymiai silpnesnės ekonominiu požiūriu šalys ją pradėjo lenkti švietimo srityje. Tai - didelė pamoka visiems liberalams ir konservatoriams Europoje, tame tarpe – ir Lietuvoje. Jeigu viešasis sektorius dirba nepakankamai efektyviai, tai receptūra yra ne jį privatizuoti, o padaryti efektyvesniu.
Švedai nebenori tokios apimties privačiai teikiamų paslaugų – jie nori paslaugas matyti viešosiomis tiek jas organizuojant, tiek ir teikiant. Švedų „funkcinis socializmas“ arba jeigu jį pavadinsime „kapitalizmas su žmogišku veidu“, kuris formavosi pokarinėje gerovės valstybėje, niekur neišnyko – jis transformavosi kaip „feniksas iš pelenų“. Pažymėtina, kad švedų socialdemokratų noras formaliai įamžinti savo siūlytos gerovės valstybės formą atsispindėjo jau prieš kelis metus, kai švedų socialdemokratai bandė užpatentuoti savo „išradimą“ – švedų socializmą savo gerovės valstybės formoje. Kaip išaiškėjo dabar per rinkimus, švedai blogu eksperimentu su žmonėmis laiko ne „funkcinio socializmo“ priemones, o nežabotą laisvosios rinkos įsigalėjimą.
Aišku, kelis dešimtmečius dominavusi globalizacijos ir neo-liberalizmo paradigma Vakarų pasaulyje gerokai pakeitė ekonomines-socialines sąlygas, tačiau švedų socialdemokratams, taip pat, kaip ir kitų šalių socialdemokratams, atėjo laikas gerai pagalvoti kaip vykdyti nuoseklesnę kairiąją politiką, kuri yra vienintelė alternatyva augančiai socialinei nelygybei apriboti ir didesniam socialiniam teisingumui pasiekti. Lietuvos atveju reikėtų pridurti ir nomenklatūrinės elitistinės valdžios apribojimą. Tiesa, norisi pridurti, kad Lietuvoje niekada nebuvo ypatingai populiaru kalbėti apie viešąjį sektorių, viešąjį administravimą ar jų reikšmę. Viešuoju sektoriumi, skirtingai nuo Švedijos, čia niekada nebuvo tikima ir nebuvo pasitikima. Tačiau į Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“ sekimas skandinaviškos gerovės valstybės pavyzdžiu yra įrašytas, bet ar iš tikro mes to siekiame?
