Ką gi, nieko naujo, įvyko tai, ką galima buvo numatyti - vyriausybė eilinį kartą parodė, kad ji stovi stipresniųjų, t.y. darbdavių pusėje, o - ne kaip „tikroji“ tarpininkė ar, tuo labiau, eilinių dirbančiųjų ir pagal apibrėžimą juos turinčių atstovauti profsąjungų pusėje.
Iš tikrųjų, jeigu „socialiniame modelyje“ nebūtų mažai keičiamos socialinio draudimo dalies, už kurios formulavimą iš mokslininkų pusės buvo atsakingas prof. Romas Lazutka, šį modelį labiau tiktų vadinti „ekonominiu“, o ne „socialiniu modeliu“, nes jame dominuoja ekonominio efektyvumo ir ekonominio konkurencingumo momentai.
Toks modelis, koks jis yra dabar, tik patvirtina tą faktą, kad Lietuvos gerovės valstybės vystymasis ir toliau dreifuoja iš „bismarkinio“ - korporatyvaus į liberalų - marginalinį modelį, t.y. tokį modelį, kuris skatina socialinę poliarizaciją - formuoja ne tik nugalėtojus, bet ir socialinę atskirtį bei marginalines grupes. Būtina pažymėti, kad tai vyksta vadovaujant socialdemokratams, kurių skiriamaisiais bruožais nuo dešiniųjų politinių jėgų – konservatorių ir liberalų - turėtų būti socialinio teisingumo ir „pozityviosios diskriminacijos“ principai.
Ką reikėtų žinoti Lietuvos skaitytojams apie socialinio dialogo padėtį Lietuvoje? Pabandysiu glaustai pateikti svarbiausius faktus.
Lietuvos profsąjungos skaičiuoja daugiau kaip šimto metų istoriją. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, tiek entuziastų ir aktyvistų, tiek ir remiami užsienio organizacijų bei fondų, trys Lietuvos profsąjunginiai susivienijimai – Lietuvos Profesinių Sąjungų Konfederacija, „Solidarumas“ ir Lietuvos Darbo Federacija įsitvirtino Trišalėje taryboje, kuri tapo pagrindine platforma nacionaliniame lygyje socialinio dialogo ir darbo santykių srityje.
Lietuvos profsąjungos Trišalėje taryboje yra atstovaujamos 7 narių. Verslą Lietuvoje Trišalėje taryboje atstovauja keturios organizacijos – Lietuvos darbdavių konfederacija, Lietuvos Pramonininkų Konfederacija, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų Rūmai ir Lietuvos žemės ūkio rūmai. Verslininkai Trišalėje Taryboje yra atstovaujami taip pat 7 narių.
Kiti profsąjunginiai susivienijimai, taip pat kaip ir kiti verslininkų susivienijimai, į Trišalę Tarybą neįeina, tarp jų - Lietuvos verslo konfederacija, vadovaujama A. Sutkaus, kuri propaguoja ne Trišalę tarybą (jo žodžiais - kaip atgyvenusią), o ECOSOC-o (Ekonominės ir socialinės tarybos) atstovavimą, kuris apimtų visą Lietuvos gyventojų spektrą, nevyriausybines organizacijas ir pan.). Lietuvos vyriausybė Trišalėje Taryboje atstovaujama yra taip pat 7 atstovų.
Verslininkai ir profsąjungiečiai skundžiasi, kad pastaruoju metu vyriausybė vis dažniau atstovaujama ne ministrų lygyje, o žemesnio lygio valdininkų, kurie neturi įgaliojimų sprendimams.
Lietuvai būdingas tiek verslininkų, tiek profsąjungų susiskaldymas. Praktikoje tai dažnai išvirsta į nereikalingą, perteklinę konkurenciją, kuri mažina susivienijimų autoritetą ir nepadeda pritraukti naujų narių. Ypač tarpusavio santykių aiškinimasis ir vaidai kenkia profsąjungoms, kurioms ir taip sunku atlaikyti neoliberalizmo ir stambiojo kapitalo puolimą.
Atliekant socialinio dialogo padėties Lietuvoje tyrimą šią vasarą, išaiškėjo, kad tiek kalbinti profsąjungų lyderiai, tiek ir darbdavių organizacijų vadovai, skundėsi, kad ir profsąjungos, ir verslininkai neturi visuomenėje deramo palaikymo ir autoriteto. Tada iškyla natūralus klausimas, kas gi Lietuvoje turi tą autoritetą?
Didžiausių pasiekimų socialiniai partneriai yra pasiekę nacionaliniu lygiu, kur kas mažiau – vietinių įmonių lygyje, o mažiausiai – viduriniame - šakiniame lygyje. Trišalės tarybos egzistuoja ir regioniniame lygyje, prie Valstybinio socialinio draudimo fondo, prie Valstybinės darbo biržos. Profsąjunginiai susivienijimai šalyje apima apie 8-9 proc. dirbančiųjų, o kolektyvinėmis sutartimis, pagal kai kuriuos skaičiavimus, pirmąją 2015 metų pusę buvo “apimti” apie 15 proc. darbuotojų.
Artimiausiu metu tikimasi proveržio profsąjungų šakinių susitarimų srityje, nes ankstesni šakiniai susitarimai, taip pat kaip ir nacionaliniai susitarimai tarp socialinių partnerių, pasižymėjo labiau formaliu turiniu.
Aktyviausia profsąjungų veikla yra fiksuojama stambiose įmonėse, tačiau jų veikla yra labai mažai pastebima vidutinėse ir smulkiose įmonėse bei įstaigose.
Daugelis darbuotojų dėl darbdavių savivalės tiesiog bijo kurti ir dalyvauti savo organizacijų profsąjungose, tai žymiu mastu liečia ne tik privatųjį, bet ir viešąjį sektorių, ne tik vietinio, bet ir užsienio kapitalo įmones. Visumoje trišalį socialinį dialogą per kelis krizės ir išėjimo iš krizės metus galima apibūdinti kaip gerokai sumažinusį savo konsultavimosi mechanizmus dėl taupymo priemonių diktato iš vyriausybės pusės.
Geriausiu Lietuvos praktikos pavyzdžiu darbo santykių srityje reikėtų laikyti Darbo Ginčų Komisijų prie Valstybinės Darbo Inspekcijos sudarymą 2013 metais. Darbo ginčų nagrinėjimas tapo efektyviu teisiniu instrumentu ginant tiek darbuotojų, tiek darbdavių pažeistas teises, interesus bei įtvirtinant socialinę taiką atskirai paimtose įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Darbo teisių gynyba tapo greita, pigi, efektyvi ir nešališka.
Svarbiausias pasikeitimų bruožas – aktyvus socialinių partnerių dalyvavimas darbo ginčų komisijų sprendimų priėmimuose. Tai reiškia naują socialinės partnerystės etapą, kada socialiniai partneriai (darbdavių ir darbuotojų bei valstybinės institucijos atstovai) bendru darbu identifikuoja galimus socialinės įtampos židinius, skleidžia gerąją darbo ginčų komisijų patirtį regionuose, atlieka labai didelį darbą darbo įstatymų pažeidimų prevencijoje.
2014 metų rudenį nepriklausomi ekspertai – mokslininkai iš Vilniaus universiteto, Mykolo Romerio universiteto ir Socialinių tyrimų centro bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbuotojai SADM užsakymu baigė rengti ir pristatė naują Darbo santykių ir valstybinio socialinio draudimo teisinį-administracinį modelį, kurio vieną iš keturių dalių paskyrė naujajam Darbo kodeksui.
Naująjį „socialinį modelį“ buvo bandyta greitomis iš vyriausybės „permesti“ Seimui, kas iš dalies ir buvo padaryta, tačiau tai neliko nepastebėta profsąjungų, ir, pagal galiojančias normas, jis buvo perduotas svarstyti Trišalėje taryboje, tačiau ką tik šis svarstymas buvo baigtas.
Savo pradinėje versijoje naujasis „socialinis modelis“ pasižymėjo didele neo-liberalizmo įtaka, kurio „flexicurity“ bruožuose žymiai didesnę reikšmę turėjo lankstumo (flexible), o ne darbuotojo saugumo (security) aspektai.
