Mūsų mielasis kapitalizmas pūva. Jis dar gyvas. Ir labai gyvas. Tokia ir esmė, kad jis gyvas, bet pūva kaip lavonas. Jį ėda gangrena. Tik neskubėkite manęs smerkti ir priskirti prie bolševikų. Daugelis surauks antakius, tarsi blogai kalbėčiau apie meilę Tėvynei ar motinai. Juk kapitalizmas (mandagesnis jo pavadinimas – laisvas verslas, privataus turto laisvė) sukūrė žmonijos gerovę, neregėtą prieš 100 metų. Išlaisvino žmogų ir mokslo jėgas, kurios dabar atranda arba sukuria daugiau negu žmonija per visą jos egzistavimo laikotarpį. Nuo medicinos iki kvantinės mechanikos, genetikos, nepaprastai derlingų sėklų, stebuklingų transporto, ryšių priemonių, televizijos, kuri jau ne tinklu apdengė mūsų planetą, bet tarsi patalais ją apklojo. Bet kur būdamas gali matyti, kas ir kur vyksta arba neseniai vyko pasaulyje. Ir vis tiek sakome, kad mažai. Reikia daugiau!
Iš tikrųjų, visiems neužtenka. Kai kas gyvena labai blogai. Pusė pasaulio skursta. Skurdo zonos mažėja, bet tam, kuris neturi ką duoti vaikams pavalgyti šiandien, pasaulio statistika – jokia paguoda.
Kitas dalykas, kad kapitalizmą jau seniai daug kas ruošėsi palaidoti – Vladimiras Iljičius Leninas, Nikita Chruščiovas, – bet jiems nieko neišėjo. Patys buvo palaidoti drauge su savo sukurtu utopiniu visai negyvenimišku socializmu.
Nesu iš jų kompanijos. Bet negaliu tylėti, kai matau faktus. Netyli ir viso pasaulio ekonomistai. Ligos simptomai aiškūs. Jeigu nuolat krizės, jeigu žmonių gerovė auga lėtai, daug lėčiau negu auga gamyba, jeigu pagaminti batus, audinius, mėsą ar sviestą dabar kainuoja pigiau, tai ir produktas turėtų būti gerokai pigesnis, ir jo turėtų užtekti visiems. Bet taip nėra. Žmonės išsimokslinę, o darbų visiems neužtenka. Kai krizė, tai kaltinama krizė, bet ir po jos ne ką geriau. Pramoninėse šalyse, tarkim, JAV – 7–8 proc. darbo jėgos, Prancūzijoje – nuolat 10 proc. žmonių negali rasti darbo. Lietuvoje nedarbas nuolat siekia 10–12 proc., bet būtų daug didesnis, jeigu iš mūsų darbo jėgos nenusiurbtų Airija, Didžioji Britanija, Norvegija ir kitos šalys.
Europoje ir Šiaurės Amerikoje dar nieko. Visą platųjį pasaulį nedarbas purto kaip priešmirtinės stadijos drugys. Ir jis nesumažės, nes sumažėti negali. Egipte prieš 40 metų buvo 20 mln. gyventojų, dabar – 90 milijonų. Kur jie gali dirbti? Tačiau ne žmonių prieaugis esmė. Esant tinkamai sanklodai, vienas žmogus padaro gerokai daugiau negu sunaudoja. Gamyba Egipte irgi ūgtelėjo, bet ne keturis kartus, net ne dvigubai. Ar galima stebėtis, kad ten įvyko revoliucija? Kelių ieškodama šalis nuėjo – ką padarysi... – islamiškojo fanatizmo keliu ir turėjo būti įsprausta į karinės diktatūros rėmus.
Ne kas kitas, o vargas, negalėjimas rasti sau vietos gimdo terorizmą, ir jo metastazės niekas nesulaikys, kad ir ką darytume. Todėl jo malšinimas ginklo jėga neduoda nieko, tik paskleidžia užkratą. Jis tampa stichinis, neorganizuotas, todėl sunkiai išlukštenamas. Osama bin Ladenas buvo nukautas, jo kūnas brezentiniame maiše išmestas nežinomoje Indijos vandenyno vietoje. Ar daug padėjo?
Buvo laikai, kai išsivysčiusių šalių pramonė bėgo į Aziją, kur darbo rankos pigesnės, ir buvo kaltinama, kad tas pabėgimas kuria Europoje ir Amerikoje nedarbą.
Indija ir Kinija gerokai pasikėlė. Žmogus per dieną ten jau gali suvalgyti ne vieną, o du puodelius ryžių ir gabaliuką vištienos. Tose šalyse atsirado vidurinė klasė. Ir stebėtinai greitai – didžiuliai būriai milijonierių ir milijardierių. O kai Azijos darbininkai pradėjo reikalauti trečio puodelio ryžių, pramonė iš ten ėmė bėgti atgal. Namo. Azijoje ji irgi liko, daugeliu atvejų nebuvo išmontuota, dirba ir vietos rinkai, ir eksportui.
Bet su į Ameriką ar Vokietiją pargrįžusia įranga įvyko stebuklas. Tarkim, įmonėje, prieš jai pabėgant, dirbo 3 tūkst. žmonių, o jai grįžus darbus gavo tik 300. Tačiau gamybos mastas padidėjo, kokybė pagerėjo, savikaina sumažėjo. Kaip? Verslininkai davė komandą maksimaliai mechanizuoti gamybą, kurti robotus ir pastatyti juos dirbti. Iš pradžių tai milžiniškos, milijardinės išlaidos. Bet jos greitai atsiperka, nes įmonė gali veikti, jeigu to reikia, visą parą, niekas nereikalauja mokėti už viršvalandžius ir sekmadienius, niekas neišeis su plakatais protestuoti.
Yra toks pašmaikštavimas. Pastatė naują, modernią gamyklą. Kai ji pradėjo veikti, užrakino duris. Paliko tik du etatus. Sargo ir šuns. Sargas reikalingas šuniui šerti. O šuo reikalingas, kad neleistų sargui kištis į gamybą.
Panašiai veikia jau daug įmonių, o naujosios visos projektuojamos ir statomos pagal tokį kurpalį. Verslininkams jos sužeria puikų pelną. Ir tuo keliu einant kyla pramonės gamyba. Žemės ūkyje, maisto gamyboje – irgi. Kils toliau. Nes protai dirba, ir stabdyti jų nevalia. Taip pat idiotiška būtų bandyti vėl keisti gamybinius santykius, t. y. atimti iš privačių rankų gamybos įrankius – fabrikus, laukus, žemės gelmių turtus, kasyklas, ir perduoti – kam? Kolektyvams. Turbūt. O gal vėl valstybei? Bet Rusijos revoliucija parodė, kad tas kelias tik atrodo geriausias. Iš tikrųjų jis blogiausias. Be savininko nieko neišeina. Žmonės badavo sėdėdami ant juodžemio. Rusijos eksperimentas buvo pakartotas bent 20 šalių. Rezultatas visur vienodas. Kinija sugebėjo pasilikti tik išorinį raudoną luobą, o visą mechanizmą pakeitė į kapitalistinį. Kuba tai daro dabar. Tada – išeina.
Tačiau kapitalizmas irgi netobulas, tai jau visi mato. Garsūs ekonomistai praėjusio amžiaus pradžioje apskaičiavo, kad jeigu Amerika ir toliau bus moderninama tokiu pačiu sparčiu tempu, tai XX a. pabaigoje darbo diena visiems galės būti sutrumpinta iki keturių valandų, darbo dienų per savaitę bus tik keturios, o gyvens visi gerai. Rojus.
XX a. pabaiga atėjo ir praėjo, gamybos moderninimas ne tik nesustojo, bet lėkė pirmyn dar didesniu, tiesiog neregėtu tempu. Atsirado kibernetika, kurios XX a. pradžioje nebuvo, nors Johnas Maynardas Keynesas numatė, kad kažkas panašaus turi atsirasti. Iš jos išaugo visas informacinės technologijos miškas, automatizavimas, robotizavimas, puikūs ryšiai ir susisiekimas. Vien aviacija kaip pažengė! Tačiau rojus darbo žmonėms taip ir neatėjo. Atvirkščiai. Streikai beveik nevyksta, nes savininko dabar streiku nepagąsdinsi – gatvėje daug laukiančiųjų
Protesto prieš esančią sanklodą demonstracijų buvo krizės pradžioje. Daugiausia jaunimo, kuriam visame pasaulyje su darbu striukiausia. Protestai greitai išsisėmė, nes jie buvo anarchistiniai. Jokios programos, ką daryti, neturėjo. Ką gali reikšti šūkis „Užimkime Volstritą“? Policija neleido, be to, ką būtų darę užėmę? Kitas šūkis, minioms apsupus banką, buvo „Jump, jump!“ (liet. „Šok žemyn!“). Omenyje turime 1930-ųjų krizę. Bankrutuojančių bankų vadovai tada neretai nusižudydavo – šokdavo iš dangoraižių. (Dabar bankų valdytojai nesižudė. Per krizę kai kurie uždirbo dar daugiau. Bet paprastiems ir vidutinio rango bankų darbuotojams tikrai buvo blogai: nuolatinis stresas, darbas po darbo valandų ir per išeigines be papildomo užmokesčio tapo norma. Jie neištveria, protas pasimaišo arba žudosi. Šiemet Niujorko Volstrite ir Londono Sityje fiksuotos 23 jaunų bankininkų savižudybės.)
Mūsų sistemai turi būti atlikta didelė operacija. Problema ta, kad ją turi atlikti sau pats ligonis ir be skausmą malšinančių priemonių. Tai labai sunku, gal net neįmanoma. Pagrindinis ligos simptomas – kapitalo akumuliacija, susikaupimas nedaugelio žmonių rankose. Prancūzijoje dabar 10 proc. turtuolių priklauso 62 proc. šalies turto, vargingiausiai daliai – tik 4 procentai. Visai vidurinei klasei ir ūkininkams dar liko 36 proc. turto. Jungtinėse Valstijose atskirtis dar didesnė: turtuoliai valdo 72 proc., vargingiausieji – 10 proc. turto.
Visame pasaulyje panašiai, įskaitant ir Kiniją. Visur pasibaigė kaita, žmonių judėjimas iš vieno visuomenės sluoksnio į kitą. Nes mažai uždirbantis ar darbo neturintis žmogus negali savo vaikų leisti į geras, brangias mokyklas. Graži legenda, kaip gatvės batų valytojas tapo milijonieriumi, – jau užmiršta pasaka. Pakilimas į viršų keliolika laiptelių jau nepriklauso nuo žmogaus gabumų ar darbštumo. Tik nuo to, koks turtingas jis buvo dar gulėdamas vystykluose. Kartojasi tai, kas buvo feodalizmo laikais. Yra išimčių, jų visada būna, bet jas gali suskaičiuoti ant pirštų.
Tragiškai padėčiai išlyginti paprastų būdų nėra. Darbininkų klasė tapo nereikšminga net Kinijoje, Indijoje ar Bangladeše.
Šį visą prieštaravimų kamuolį atskleidė jaunas prancūzų mokslininkas Thomas Piketty (g. 1977), prestižiškiausių Paryžiaus aukštųjų mokyklų ir Harvardo dėstytojas, ir keli kiti garsūs ekonomistai, tokie kaip Dani Rodrikas ir Susan Margaret Collins. Specialistai su jais nesiginčija, jų analizės neatmeta. Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas Th. Piketty pavadino mūsų dienų Marxu ir Tocqueville’iu. Jaunąjį ekonomistą priėmė Prancūzijos prezidentas François Hollande’as, JAV finansų ministras Jacobas Lew ir Tarptautinio valiutos fondo pirmininkas. Th. Piketty pasakė kalbą Jungtinių Tautų forume. Jo knyga „Capital in the Twenty-First Century“ (liet. „Kapitalas XXI amžiuje“) milijoniniu tiražu išleista 12 valstybių.
Kokią išeitį jis siūlo? Jeigu norime išvengti revoliucijų ir maištų, sako jis, būtina sumažinti kapitalo augimą, o tam reikia padidinti mokesčius, mokamus už dideles pajamas. Th. Piketty apskaičiavo, kad padidinus ir šiaip jau didelius mokesčius už 1 mln. dar 1 proc., o už 1 mlrd. – dar 10 proc., užtektų visiems. Būtų galima nemažai pridurti prie visų rūšių atlyginimų ir pensijų. Tačiau tai turi būti padaryta visame pasaulyje, kitaip nieko neišeis, nes įmonės bus registruojamos vadinamuosiuose mokesčių rojuose, kur mokesčiai maži.
Bet tam, kad toks dalykas būtų įvestas visame pasaulyje, reikia pasaulio valdžios. Ji turi turėti teisę kištis į kai kurių nepriklausomų valstybių reikalus. Kol kas tai – neįsivaizduojamas dalykas.
Tik nepulkime į glėbį naujiems bolševikams! Toks pasikeitimas turi būti padarytas be prievartos. Kitaip viską vėl pradėsime iš pradžių. Sunkus uždavinys. Kol diskusija vien tarp mokslininkų – ramu. Bet kai Prancūzijos prezidentas F. Hollande’as pasiūlė dideles pajamas apmokestinti 80 proc. siekiančiu mokesčiu, jį pradėjo karti ir jau baigia sutrypti kojomis. Jame rado visas pasaulio ydas. Nufotografavo juodais odiniais drabužiais apsivilkusį žmogų, motociklu išvažiuojantį iš Eliziejaus rūmų, galva ir veidas uždengti šalmu, atrodo kaip skruzdėlė, ir visa spauda sukliko: „Prancūzijos prezidentas važiuoja pas mergas!“ Niekas nežino, ar po tuo šalmu tikrai buvo jis. Be to, Prancūzijoje tokie dalykai iki tol niekam nerūpėjo.
Mūsų prezidentė vienu svarbiausių uždavinių laiko ekonominės atskirties – lietuviškai sakant, nelygybės – sumažinimą. Pamatysime. Jeigu vykdys, kriaušytės pasipils ir ant jos galvos.
Atskirties mažinimo tema pastaraisiais metais tapo svarbiausia ekonominėje literatūroje. JAV tokiam mažinimui pritaria net keliasdešimt didžiųjų milijardierių, tarp jų Warrenas Buffettas ir Billas Gatesas. Dalis JAV milijardierių ne tik sutinka su didesniais mokesčiais ir net jų reikalauja, bet ir paaukojo didelę dalį savo sukaupto turto visuomenės gerovei. Toks elgesys rodo, kad verslo elitas Vakaruose suvokia, jog pasaulis keičiasi, todėl augant kapitalo koncentracijai ir technologinei pažangai rūpintis tik dar greitesniu kapitalo kaupimu yra tolygu pasmerkti pasaulį didėjančiai priešpriešai, o tai anksčiau ar vėliau peraugs į konfliktus.
Tačiau akivaizdu, kad jei per kitą krizę kapitalistinį pasaulį užlies socialinių neramumų banga, bus ir ramybės oazių, tokių kaip Švedija. Šioje kapitalistinėje valstybėje augant ekonomikai procesas nuolat juda kapitalo ir visuomenės interesų balanso link. Ką tik rinkimus laimėję kairieji jau ketina didinti mokesčius turtuoliams, kurie ir taip moka gerokai didesnius progresinius mokesčius.
Ir dar viena naujiena. Kai kuriose žinybose, net ir privačiose, įvedama keturių darbo dienų savaitė. Ne aštuonios, o keturios darbo valandos. Ir ką jūs sau manote? Darbas eina ne blogiau, net geriau negu anksčiau. Dar ne tai, ko reikalauja Th. Piketty, bet jau į tą pusę. O įdomiausia tai, kad juk ši valstybė, nepaisant humanistinio kapitalizmo veido, yra viena konkurencingiausių pasaulyje. Taigi, kas trukdo ir kitoms būti tokioms pat ir kartu audrų pavojų sumažinti iki minimumo?
