Mums atvykus mus pirmiausia pasitinka keturkojis teritorijos sargas, o iš paskos ateina ir šeimininkė – ponia Laima. Pasisveikinusi mus iškart vedasi į arklides.

„Čia, mano proanūkės žirgas“, – atidarydama aptvarą ir kviesdama lyg vaiką sako ji ir aiškina, kad bendrai čia laikoma 11 žirgų, iš kurių jos – keturi, nors anksčiau būdavo pilnos visos arklidės, kuriose gyvendavo apie 100 žirgų.

„Turėjome daug raitelių, veždavome iš Rusijos žirgus, juos ištreniruodavome ir parduodavome į Vokietiją. Bet taip buvo jaunystėje. <...>

Dabar jau amžius nebe tas. Susimažinome, kiek tik buvo galima“, – priduria ji ir glosto proanūkės žirgą, vardu Volanas.

Teritorijoje, kurioje dabar įsikūręs jojimo klubas, anksčiau buvęs kiaulininkystės kompleksas, į kurį jie veiklą vykdyti atvyko iš Belmonto, o kai kolūkiai griuvo, ponia Laima pasakoja su vyru kompleksą išsipirkusi, nors dėl to šeima ir turėjo panirti į didžiules skolas.

Jie tada, kaip sako, užsiėmė kumelių veisimu, tačiau visada treniravo ir ruošė jaunuosius raitelius.

„Sportas, sportas, sportas... Kiek galėjome, tiek vertėmės komercija, teko parduoti pasistatytą namą, bet iš skolų išlindome“, – sako ji.

Laima mus pakviečia prisėsti ir pokalbį pratęsti jos namuose, kurie visai šalia arklidžių. Kol moteris mus laiptais lydi į antrą aukštą, aprodo savo karjeros pasiekimus – visą laiptinę nukabintą padėkos raštais ir poniai Laimai skirtais diplomais.

Laima Šilalienė

Pakilus laiptais, svetainėje vaizdas dar įspūdingesnis. Kambaryje pilna įvairiausių statulėlių ir kitų daiktų, susijusių su žirgais, o ant lentynų nukrauti moters trofėjai – medaliai ir taurės.

„Dabar užsiimame žirgų saugojimu ir ruošimu varžyboms, taip pat pas mus žmonės kartais atvyksta pajodinėti.

Treniruoju dvi sportininkes, o pas mus dirba vienas papildomas žmogus. Mes patys viską darome, dar pajėgiame“, – šypsosi ji.

Pati ponia Laima sako, kad jos karjera ilga nebuvusi, kaip teigė, ji daugiau treniravusi raitelius ir sau laiko nelabai turėjusi. Dabar moteris išvis nebejodinėja.

„Man daktaras uždraudė. Jau ketveri metai, o taip norėčiau atsisėsti ir pataisyti, ką proanūkė negerai daro. Ji labiausiai kariauja su manimi ir neleidžia man sėsti ant žirgo.

Turėjau labai daug nugaros traumų“, – atsimena ji.

Tiesa, moteris pasakoja, kad darbo, kad užaugintum čempioną raitelį, reikia įdėti daug, o žirgai, taip pat išskirtiniai gyvūnai – visada puikiai jaučia šeimininką ir jo nuotaikas.

„Jie žino nuotaiką. Jeigu kas ne taip, žirgas iškart drausmingas. Būdavo, mėgsta paišdykauti, bet jei aš be nuotaikos – iškart stovi kaip nulietas.

Arba būna, atvažiuoja proanūkė ir dar jai neįvažiavus pro vartus, žirgas išgirsta mašinos variklį ir jau skuodžia per aikštę iki vartų. Pažįsta“, – šypsosi ji.

Laima sako iki dabar atsimenanti daugelio savo turėtų ir treniruotų žirgų vardus, bet juokiasi nevardinsianti.

„Bet prisirišimas labai yra“, – priduria ji.

Paprašyta papasakoti, kaip šiandien atrodo moters diena, ji pasakoja, kad ryte pirmiausia į ganyklą išleidžianti žąsiukus, tada apeina žirgus, vėliau atvyksta mokinės, dirbama su jomis, o vakare ji vėl patikrinanti, ar visiems žirgams viskas gerai.

„Taip ir sukuosi, einu į arklides, o man ten geriau nei namuose“, – teigia ji.

Tiesa, jei dar atsirastų mokinių, Laima sako, kad mielai imtųsi apmokymų ir teigia tik besidžiaugianti, kad kažkam gali perduoti savo žinias.

„Žirgai man niekada neatsibodo. Tai – mano gyvenimas, aš kitaip neįsivaizduoju ir jeigu galėčiau atsukti laiką, nieko nekeisčiau“, – teigia ji.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (71)