- Kodėl Vilniuje matome tiek daug duobių gatvėse? Ar mes kalbame apie prastą darbų kokybę, ar yra kokios nors kitos priežastys?
- Pirmiausia reikia skirti du dalykus: keliai, kurie yra tarp miestų, ir gatvės. Už kelius yra atsakinga Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, o už gatves, už vietinės reikšmės kelius yra atsakingos savivaldybės.
Dabar, dėl ko atsiranda tos duobės? Iš tikrųjų, daugeliu atveju šita problema yra ta, kad pati danga, pati konstrukcija yra pasenusi, yra padidėjęs automobilių srautas, nes jeigu gatvės buvo statytos prieš kokį 20-30 metų, kada kūrėsi nauji mikrorajonai. Dabar jau yra praėję daug laiko, dalis skaitytojų tikrai atsimins, kiek buvo automobilių gatvėse prieš 30 metų, kiek jų yra dabar.
Kitas dalykas yra tas, kad krovininio eismo kiekis iš tikrųjų labiausiai laužo gatves. Kur važiuoja viešasis transportas, kuris yra sunkus, apkrova ašiai yra didelė, toliau, kur važiuoja sunkiasvoriai automobiliai, ten greičiau visi tie procesai vyksta.
Dar vienas dalykas - gamybinis brokas. Plius, yra natūralus nusidėvėjimas.
- Bet jei mes kalbame apie naujai tiesiamas arba pernai, užpernai lopytas gatves? Ar tokiu atveju duobės atsiranda dėl jūsų minėto gamybos broko?
- Šiaip statant naują gatvę, naują kelią, yra projektuojama 20-čiai metų, po 10 metų daromas paprastas remontas, pakeičiamas viršutinis sluoksnis. Tai čia yra teorinė vizija, kurios visi siekia, ir yra natūralus kasdieninis gyvenimas, kuris pastoviai keičiasi. Bet kurioje pramonės šakoje 3 proc. broko yra, sakykim, normalus, leistinas dalykas. Jeigu viršija didesnį kiekį, tai tada jau reikia atskirai tirti, analizuoti, žiūrėti ir taip toliau.
Aš kasdien važinėju ir tikrai per metus nuvažiuoju daug kilometrų. Stebiu aplinką, man tikrai, kaip piliečiui, irgi yra pikta, kad yra parenkamas, sakykim, neteisingas sprendimas, kaip pavyzdžiui, jau atšilus orui gatvės vis dar yra remontuojamos su šaltu asfaltu.
Antras dalykas, kurį irgi norėčiau pastebėti, yra tas, kad kai po gatvių remonto vėl atsiranda duobės, tai jos labai dažnai atsiranda, pastebėkite, šone. Ne toj pačioj vietoj, kur pernai buvo sutvarkyta, o šone. Buvo kažkoks atliktas darbas, bet šone, nebuvo sutvarkyta.
- O kaip viskas vyksta? Jei reikia lopyti arba tiesti naują gatvę, kas nusprendžia, ar reikia techninių projektų, kaip jie ruošiami, kaip priimami sprendimai? Gal galėtumėte papasakoti?
- Kai atsiranda duobė ir reikia staigiai užlyginti, nes gyventojui jau ratas įkrenta ir jis jau nebesugeba išvažiuoti, tokie remontai daromi be projekto. Tiesiog yra priimamas sprendimas, kad užkrėsti, užlyginti asfaltu, užlopyti, užtankinti ir viskas. Pirmiausia - magistralines gatves, kur didžiausias eismas, toliau - aptarnaujančias gatves, kurios jungia tam tikrus rajonus ir paskui, trečiu etapu, paprastai visi juda ten kur, maži greičiai, mažas eismas - į kiemus ir taip toliau. Jeigu dar lieka lėšų.
Jeigu kalbėti, kaip tvarkosi Vilniaus savivaldybė, tai jie dabar iš viso dirba tokiu metodu, kad va reikia staigiai sutvarkyt, staigiai sulopyti. Dabar pinigų yra likę tik eilinei priežiūrai ir apie naujų gatvių statybos projektų iš europinių lėšų yra labai minimaliai. Visi kiti pinigai yra, kaip matau ir iš konkursų ir iš darbų, naudojami tik palaikyti būklei, sakykime, nutildyti rėkiančius gyventojus.
- Ar gali gatvėse atsirasti duobės dėl to, kad techninės specifikacijos buvo nurodytos netinkamos?
- Statybos procese, jeigu mes kalbame apie naujos gatvės statymą, dalyvauja gan daug dalyvių. Paprastai būna užsakovas - kartais tai būna savivaldybė, kartais privatus investuotojas. Toliau, jeigu buvo rengtas techninis projektas, dalyvauja projektuotojas. Tokie projektai paprastai yra privalomi, jei statoma nauja gatvė. Nežinau nė vieno projekto, kur projektuotojo komandoje būtų dirbę mažiau kaip 2-3 žmonės.
Kas nedirba, tas neklysta: projektuotojai gali suklysti ir padaryti klaidą. Tada ateina rangovas, aukštos kvalifikacijos arba žemos kvalifikacijos inžinierius, bet inžinierius, dar dalyvauja 2-3 žmonės, kurie stebi šitą procesą, atlieka tuos pačius darbus, ir taip toliau, užsakinėja medžiagas.
Turbūt lenkiat link Gedimino prospekto, kur šaligatvio plytelės sutrupėjo? Tokiu atveju dar dalyvauja tiekėjas, kuris atveža medžiagas, parduoda. Jis turi pažinoti savo medžiagas, žinoti, kad būtent jos tinkamos, nes jeigu veži į šalį, tai turi prisiimti atsakomybę, kad jos tikrai laikys.
Toliau dar dalyvauja techninė priežiūra - vienas arba du asmenys, kurie stebi, kaip rangovas atlieka darbus. Tai didžiulis kontrolės mechanizmas. Kai vykdoma naujos gatvės statyba, padarai sankasą, ją turi priduoti techninei priežiūrai. Supili smėlį, atvažiuoja techninė priežiūra, pasisemia kelis maišus smėlio, veža į laboratoriją ištirti, ar jis laidus vandeniui, ir tik tada galima pilti skaldą.
Pačiam teko susidurti: buvo parengtas techninis projektas naujos gatvės statybai, toliau paskelbtas viešasis konkursas, laimėta, rangovas sako: „žiūrėkit, čia taip blogai, čia taip nelaikys“, o jam atsakoma: – „vis vien daryt pagal projektą“.
- Ir kas tada?
- Išeina toks dalykas, kaip sakau, trys ožiai įsispyrę į sieną. Tik tiek, kad, sakykim, ta siena realiai po kažkurio laiko ir nugriūti gali. Pati liūdnoji istorijos dalis, kur dažnai įvyksta problemos, tai kai pradeda dalyvaut asmenys, nesuprantantys, kas tai yra kelias, kas tai yra pats procesas, kaip vyksta eismas ir taip toliau.
- Čia kalbate apie savivaldybės darbuotojus?
- Žinokit, kartais būna, tie patys gyventojai išlenda, iškiša galvas ir sako: „ne, jūs čia darote viską blogai.“
- Bet gyventojai neturi sprendimo galios, tiesiog išreiškia savo nuomonę. O ar sprendimo galią turintys asmenys turi pakankamai kvalifikacijos, kompetencijos?
- Dažnai užsakovams taip nutinka, kai išsilavinimas nėra toks, kokį darbą jie dirba. Čia jau galima problemą įžvelgti. Bet, kita vertus, jeigu žmogus dirba dešimt metų šitą darbą, jis iš tikrųjų jį supranta, domisi, žino. Yra žmonės, kurie, sakykim, nesupranta, bet jie taip ir sako: „patarkit, ką daryt“.
- Kas vykdo darbų priežiūrą - ar pačios savivaldybės?
- Atskirais atvejais tos pačios savivaldybės, atskirais atvejais šitos paslaugos yra perkamos iš kitų bendrovių, užsiimančių šia veikla. Prisimenu, kartą buvo taip, kad buvo laimėta daryti vieną objektą, ir prie viso to komplekto, kas prižiūrėjo, dar prižiūrėjo ir konkuruojančios įmonės, net nesislėpdamos. Iš tikrųjų važiavo, matavo, filmavo, fotografavo ir taip toliau, nes reikėjo surasti kabliuką, kad „ne, jie padarys blogai!“ (juokiasi).
- Minėjote, kartais padaromas nekokybiškas techninis projektas –pagal kokius kriterijus tokiu atveju yra vertinami darbai?
- Dažniausiai, jeigu iškyla tokia problema, 90 procentų tai būna projektuotojo ir rangovo ginčas. Projektuotojas vienaip įsivaizduoja, rangovas įsivaizduoja kitaip, bet reikia priimt sprendimą.
Kiekvienas rangovas turi savo mišinį, savo receptūrą, turi savo naudojamas medžiagas. Galbūt projektuotojas buvo parašęs kažkiek kitaip, ir jis sako, kad „ne, vis dėlto reikia taip“. Ir diskusijos, ginčai iš tikrųjų verda, ir techninė priežiūra dažnai būna kaip arbitras, sako „sprendimą priimam tokį ir darysim taip“. Kartais užsakovas priima tą arbitro funkciją.
