Iš tikrųjų, šis fenomenas veikia ne tik „Norwegian“ skrydžius, o visus skrydžius iš JAV į Europą. 9–11 km aukštyje veikia stiprus oro srautas, kuris visada lėktuvus ginė į priekį. Jo greitis įprastai siekia iki 160 km/h, tačiau pastaruoju metu jis šoktelėjo iki didesnio nei 300 km/h greičio.

Šis srautas, aišku, stabdo iš Europos į JAV skrendančius lėktuvus, nors jie kol kas žymiau nevėluoja. O štai iš Niujorko į Londoną galima atskristi greičiau.

Vienas „Norwegian“ „Boeing 787“ neseniai pasiekė didesnį nei 1280 km/h greitį su įprastu keleivių skaičiumi ir sudegindamas tą patį kuro kiekį per valandą. Šis labai stiprus vėjas nuo skrydžio laiko leidžia nukirpti daugiau nei valandą laiko. Kai kurie keleiviai dėl to gali pasidžiaugti, tačiau daugeliui tai tampa tik visa valanda kančios.

Oro linijos ir oro uostai labai kruopščiai planuoja savo tvarkaraščius. Nereikia net sakyti, kad didieji oro uostai yra labai užimti. Atskridus anksčiau nei numatyta tikimybė gauti laisvą taką tūpimui ir vietą keleivių išlaipinimui yra labai maža.

Net jei tai ir pavyksta, vėliau keleiviams tenka ilgiau laukti bagažo. Todėl per anksti atskridę lėktuvai dažnai suka ratus virš oro uosto, laukdami savo eilės nusileidimui.

Kita vertus, nebent ratus virš Londono apylinkių tenka sukti ištisą valandą, žmonės šių oro srautų pagalba turėtų į Europą patekti greičiau. Jei toks greitis laikysis ilgiau, galbūt bus surasta ir būdų leisti lėktuvams nusileisti anksčiau. Tuomet „Norwegian“ sutaupytų ir laiko, ir degalų, o ir keleiviai būtų laimingi.