Apie tai „DELFI Dienoje“ kalbėsimės su Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vadovu Vitalijumi Augliu, Lietuvos autoverslininkų asociacijos generaliniu direktoriumi Vitoldu Miliumi ir UAB „Varanas“, vandančiosios Kauno autoturgų, vadovu Valentinu Naujaniu.
– Kas yra laikoma senu automobiliu?
–V.A.Reikia pasižiūrėti į statistiką, koks yra mūsų automobilių parko senumas. Dėl automobilių parko senumo mes išsiskiriame blogąja prasme visoje Europos Sąjungos (ES). Kas yra daugiau nei 14-16 metų, galima laikyti senu, taršiu automobiliu.
Jis netenkina dabartinių taršos reikalavimų. Žinoma, tie automobiliai gali dalyvauti eisme, bet mes norėtume pakeisit tą situaciją, nes transporto sektorius, kaip ir namų ūkis, irgi yra generuojantis taršą. Šiame oro taršos mažinimo plane visos aktualios priemonės yra numatytos transportui ir fizinių asmenų automobiliams. Mes sakome, kad skatintume mažataršius automobilius, bandome apsibrėžti, kas tai yra, o visa kita traktuojama, kaip taršesnis automobilis.
– Mažiau taršūs nauji arba viešasis transportas. Kodėl tokios alternatyvos?
– V.A. Yra bandoma orientuotis į tai, kad žmonėms pridavus senus automobilius, kad pilietis, apsisprendęs jį atiduoti kaip atlieką, gautų tam tikrą kompensaciją ar išmoką, kurią galėtų užskaityti kaip naujo mažataršio automobilio įsigijimui. Taip pat galime neapsiriboti vien automobiliais, tai liečia ir viešąjį transportą. Bandytume suteikti gyventojams galimybę turėti, pridavus automobilį, tam tikrą pinigų sumą, kuri būtų užskaityta visuomeninio transporto bilietams pirkti. Tai yra mintys, kurios toliau būti išvystytos ir patvirtintos.
– Kokią kompensaciją galėtų gauti vairuotojai?
V.A. Dar nesame apsisprendę, tikrai apie tai diskutuosime. Mes kalbame apie šimtus, o ne tūkstančius eurų. Sumos nesame apsibrėžę, bet diskusijų su ekspertais metu, galėsime nuspręsti.
– Ar pritariate tam?
– V.N. Žinoma, aš sutinku su tuo, kad kiekvienas toks sprendimas turėtų atnaujinti tą parką, nes ir norvegų praktika parodo gerą pavyzdį. Gal tai tikrai kažkiek ir padėtų. Bet reikia pagalvoti, kokie automobiliai ten papuola ir kas su jais važinėja. Kiek teko skaityti, ten rašoma, kad galima kompensuoti ir naudotus automobilius.
V.A. Taip, nėra apsiribojama vien tik naujais automobiliais ir salono, tai gali būti ir antrinės rinkos automobiliai.
V.N. Tada, jeigu būtų galima kažkur įsigyti naudotą automobilį už kokius 5 tūkstančius eurų, galima būtų galvoti ar tie keli šimtai eurų paskatintų žmones. Niekam nėra paslaptis, kad tokiais senais automobiliai dažniausiai važinėja seni žmonės.
– Tai ir yra įdomu. Pavyzdys galėtų būti su senais žmonėmis. Jeigu žmogus vairuoja 2004 metų automobilį, kuris yra 15 metų senumo, jis jau yra „už ribos“. Ką tada su tuo automobiliu daryti? Priduoti į metalo laužą ir gauti kažkiek pinigų? Bet automobilis važiuoja ir yra geras, o naujo – tiesiog neišeina nusipirkti.
– V.A. Automobilis gali būti toliau eksploatuojamas ir dalyvauti eisme. Mes tikrai neskatintume supirkti tokių automobilių.
– Ar tie keli šimtai eurų, apie kuriuos mes dabar diskutuojame, duotų paskatos?
– Tiesa ta, kad dviračio niekas neišrado ir tokių krypčių Europoje jau tikrai būta: tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje. Žinoma, sumos yra kitokios. Ši sistema vienareikšmiškai neveiks, jeigu kalbame apie naują automobilį, nes tik dabar išgirdau apie 500, nes anksčiau girdėjau apie du šimtus. Buvo anksčiau kalbėta, kad tikrai bus mažesnis kompensavimas. Kol kas tai yra visiškai žalias projektas, kuris nieko nepasako, už kokius automobilius kompensuojama, nei ką iš tiesų galima pirkti. Vienu atveju gali priduoti seną, „už ribos“ esantį automobilį... Bet jokių aiškių ribų tiesiog nėra. Turi būti aiški riba ir tiksliai nurodyta, kokia suma gali būti kompensuojama, tada galėčiau atsakyti, o dabar tai yra toks niekas, tiesiog visiškas oras.
V.A. Jeigu Vyriausybė duoda žalią šviesą, tada jau galėtume dirbti dėl visų priemonių ir finansinių mechanizmų. Tada jau tos detalės paaiškės. Dabar daug tų detalių tiesiog nėra, bet dabar yra idėja.
– Bet gal jau metas imti konkretesnių priemonių, nes ir Vilniaus valdžia pabrėžia, kad yra nusipirkta naujų automobilių, tačiau kamščiai kaip buvo, taip ir yra.
– V.A. Gal ir metas, ateis jis.
– Kuri opcija būtų geresnė jūsų nuomone: apmokestinti taršius ir taip versti ar skatinti 500 eurų?
– V.N. Žinote, aš galbūt iš kitos pusės pasakysiu. Prieš ateinant čia perskaičiau tokį komentarą, kad visi projektai yra geri, bet kai lietuvių perkamoji galia pasidarys tokia, kokia yra Vokietijoje, tas parkas savaime pagerės ir kol to nebus, pokyčių irgi ne. Pasidomėjau, kad automobilių, kainuojančių iki 1000 eurų pasiūla yra apie 2 tūkst. Tai juos dar galima parduoti ir truputį daugiau pinigų gauti. Aš noriu pasakyti, kad žmonės turi, kur padėti tuos automobilius.
– Kas dar galėtų padėti pagerinti situaciją?
– V.M. Kadangi Lietuva yra viena iš trijų Europos Sąjungoje, kurioje nėra mokesčių už automobilius, tai matau bėdą dėl senų automobilių, gal net ne tokią. Mes esame vieninteliai, kurie neužsidarė durų tokių automobilių įvežimui. Mes ir dabar juos vežame ir vežame, jeigu tų durų neuždarysime, visa tai ir važiuos per mus arba dalis liks Lietuvoje. Jeigu neuždarysime durų, tai ir turėsime 14-15 senumo automobilių parką. Aš manau, kad problema yra ta, kad tam tikros institucijos tiesiog negali priimti reikiamų sprendimų. Reikia paimti gerus kitų šalių pavyzdžius ir patį geriausiai tinkantį variantą pritaikyti Lietuvoje. Tai nebūtų sunku, reikėtų Susisiekimo, Aplinkos ministerijų diskusijos. Tai nebūtų skausminga ir tiems žmonėms, kurie tikrai negalės įpirkti to naujo automobilio, galbūt padaryti tam tikras išimtis senjorams. Pabrėžiu, kad absoliučiai visos šalys turi tą mokestinę sistemą, o mes ne.
– V.A. Vienas iš pasiūlymų ir buvo, kad mes turėtume riboti registraciją Lietuvoje, bet sulaukėme daugiau kritikos, o ne palaikymo. Dabar norime bandyti keisti situaciją.
– Lietuvoje yra labai daug automobilių, kurie yra seni, beveik nenaudojami ir užima vietą kiemuose. Ar nepasipils piktnaudžiaujančiųjų banga , norinčių atsisakyti to, ko ir taip nenaudoja, ir uždirbti dukart: ir iš valstybės, ir iš, pavyzdžiui, metalo laužo supirktuvių?
– Jeigu tai tikrai yra metalo laužas, tai gali būti ir 50 eurų tos mašinos paėmimas, bet dalis tų automobilių turi dar ir kitą vertę, jie yra parduodami dalimis, ardomi. Kartais galima gauti iki 200 eurų, bet yra krūva ir važiuojančių, kurie sudaro dar tam tikrą dalį.
– Bet kalbant tiksliau, kokie automobiliai būtų paliekami „už ribos“ ir metami lauk nes kalbama apie labai mažą procentinę parko dalį. Tai yra metai, degalų tipas, taršumo lygis, kas dar?
V.A. Mes orientuojamės atvirkščiai – ką skatintume, o ne ko atsisakytume. Mes turėtume neskatinti dyzelio, turėtume skatinti kuo mažesnės CO2 emisijos automobilius ir nemažesnės nei „Euro 5“ klasės automobilius. Tai yra toks skatintinas variantas.
Visas pokalbis DELFI TV įraše.
