Funikulierius – lyno kelias

„Funikulierius“ – ne lietuviškai skambantis žodis. Gal dėl to, kad pirmieji šiuo žodžiu įvardijami dalykai radosi ne Lietuvoje. Iš prancūzų kalbos perimtu žodžiu, reiškiančiu „virvutę, lyną“, vadinamas keltuvas, bėginis įrenginys su lynu, įrengiamas stačiuose šlaituose keleiviams vežti. Bėgių keliu važiuoja lyno tempiami vagonai.

Aišku, kad funikulierius yra kalnuotoms šalims įprastas įrenginys. Pirmieji funikulieriai buvo įrengti Genujoje (Italijoje) ir Zemeringe (Austrijoje). Šiuo metu Europoje veikia kone šimtas žmones keliančių funikulierių.

Įdomu, kad aukštais kalnais negalinčioje didžiuotis Lietuvoje esantys funikulieriai priskiriami prie seniausių iš jų. Ir kaip net dviejose Kauno vietose galėjo atsirasti tie į Žaliakalnį ir Aleksotą keleivius vežiojantys ir kelio viduryje prasilenkiantys vagonėliai?

Atsakas į miestiečių skundus

Praėjusiais metais unikalus technikos paveldo objektas – Žaliakalnio funikulierius, – atsinaujinęs ir sušvitęs ryškesnėmis spalvomis, atšventė savo 80-ąsias metines. Ir atrodo, kad per tuos dešimtmečius šis istorinę, technologinę ir architektūrinę vertę turintis keltuvas nė kiek nepavargo, nes ir šiandien uoliai tarnauja miestiečių gerovei ir turistų poreikiams.

Kauno funikulierių istoriją išsamiai ištyrinėjęs istorikas Jonas Palys tvirtina, kad Žaliakalnio funikulieriaus atsiradimą išprovokavo miestiečių skundai. Mat XX amžiaus pradžioje sparčiai plečiantis aukštutinei miesto daliai – Žaliakalniui – susisiekti su miesto centru gyventojams buvo labai nepatogu. Einant šias miesto dalis jungiančiomis transporto arterijomis susidarydavo netrumpas kelias, o jį trumpinant per kalną tekdavo lipti nepatogiais, dažnai ir pavojingais mediniais laiptais. Todėl Žaliakalnio gyventojai jau 1921 metais ėmė atakuoti miesto valdžią su prašymais žemutinės ir aukštutinės miesto dalių susisiekimą pagerinti nutiesiant tramvajaus liniją.

Gyventojų skundų spaudžiama miesto valdžia buvo priversta pasukti galvas, kaip išspręsti šią susisiekimo problemą. Ir galiausiai 1927 metais nusprendė iš Aušros tako į Kalnų (dabartinę V. Putvinskio) gatvę nutiesti funikulierių. Šią idėją labai palaikė ir įgyvendino tuo metu Lietuvos laikinosios sostinės burmistro pareigas ėjęs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, teisininkas Jonas Vileišis. Per jo vadovavimo dešimtmetį (1921–1931 m.) Kaunas išgyveno didžiausią visų sričių pažangos laikotarpį ir iškilo iki europinio lygio miesto.

Statė vokiečiai

Funikulieriui statyti buvo organizuojamas konkursas, kuris sudomino Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos ir Didžiosios Britanijos bendroves. Konkurso nugalėtoja buvo pripažinta Vokietijos įmonė „Curt Rudolph“ iš Drezdeno. Su ja 1930 metais pasirašyta sutartis.

Funikulieriaus statybai ir eksploatacijai reikiama šlaito dalis buvo išpirkta iš privačių savininkų. Potencialiems keleivių srautams ištirti miesto valdžia pasamdė bedarbius, kad jie skaičiuotų visus lipančiuosius laiptais aukštyn ir žemyn.

Konkursą keltuvui į Žaliakalnį projektuoti ir statyti laimėjusi Drezdeno įmonė pateikė brėžinius, bėgius, važiuoklę, jos specialistai vadovavo statyboms. Elektrinę dalį suprojektavo Vokietijos bendrovė AEG. Vokietijoje pagamintas keleivinis vagonas 1931 metų kovo 7 dieną buvo atgabentas į Žaliakalnio šlaitą ir tų pačių metų rugpjūčio 5-ąją iškilmingai palydėtas į pirmąjį reisą. Statyba kainavo daugiau kaip 269 tūkst. litų.

Žemutinę ir aukštutinę miesto dalis sujungė 138 metrų ilgio pusiaukelėje išsišakojantis – kylančiam ir besileidžiančiam vagonams prasilenkti – keltuvo bėgių kelias. Valdymo pultas buvo įrengtas viršutinėje stotelėje. Čia veikia lynų ratai, kuriuos, paspaudus specialią rankeną, tai į vieną, tai į kitą pusę suka elektros variklis. Pasiekę trasos galą, vagonai sustoja automatiškai. Keltuvo paleidimą ir darbą kontroliuoja stotelėje budintis mašinistas. Vagonai turi specialius automatinius stabdžius, kurie, trūkus lynui, tuojau apkabina bėgius ir neleidžia vagonams riedėti žemyn. Lynai keltuvo trasoje yra nutiesti tarp bėgių. Juos prilaiko specialūs ritinėliai su rutuliniais guoliais. Keltuvo vagonėliai – mediniai, apkalti skarda, juda 2 m/s greičiu. Kelionė trunka 1 min. 35 s. Bėgių nuolydis – 26 laipsniai, keliamoji galia – 1 875 kg.

Pradėjus eksploatuoti Žaliakalnio funikulierių netrukus iškilo techninių problemų, mat išaiškėjo, kad Drezdeno gamyklos projektas netiko trumpai įkalnei. Net du kartus – 1935-aisiais ir 1937-aisiais – funikulierių teko rekonstruoti. Ne iš karto buvo pastatytas ir žemutinis peronas – tik po to, kai į ten buvusią paprasčiausią betoninę duobę, remiantis to meto spauda, 1931 metų spalį „įkrito pil. Z. Račkauskas ir susilaužė koją“, dėl ko miesto savivalda turėjo jam išmokėti kompensaciją.

Keleivių netrūko

Tarpukariu funikulierius veikdavo šešiolika valandų per parą. Keltuvo darbą kontroliuodavo devyni darbuotojai: mašinistas, keturios kasininkės ir keturios konduktorės-vagonų palydovės, atlikdavusios ir bilietų kontrolierių pareigas. Per darbo dieną keltuvas atlikdavo apie 210 reisų ir perveždavo vidutiniškai 3 280 keleivių. Į vagoną tilpdavo 35 žmonės.

Už naudojimąsi keltuvu buvo nustatytas nemažas mokestis: už kėlimąsi į Žaliakalnį – 10 centų, už nusileidimą į miesto centrą – 5 centai. Nemokamai buvo leidžiama keltis turintiems pažymėjimą karo invalidams, uniformuotiems Kauno miesto viešosios policijos pareigūnams, savivaldybės tarnautojams, turintiems specialius burmistro pažymėjimus ir limituotus nemokamus bilietus.

Plečiantis Žaliakalnio teritorijai didėjo gyventojų skaičius, kūrėsi gydymo įstaigos, pramonės įmonės, todėl žmonės vis dažniau naudodavosi keltuvu. 1939-aisiais jo paslaugomis pasinaudojo daugiau kaip 2 mln. žmonių.
Per Antrąjį pasaulinį karą funikulierius nenukentėjo. Lietuvą okupavus sovietams, keltuvas vėl pradėjo veikti 1945 metų birželio 21 dieną. Buvo nustatytas vienos kelionės tarifas – 20 kapeikų. Po pinigų reformos naudojimasis keltuvu kainavo 1 kapeiką.

Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai veikė ant kalno buvusi radijo gamykla ir kol mieste dar nekursavo troleibusai, pervežta daugiausia keleivių – daugiau kaip 5 mln. per metus. Tuomet prie keltuvų nusidriekdavo eilės. Keltuvai dirbo dviem pamainomis.

1986 metais buvo atliktas kompleksinis funikulieriaus remontas. Viršutinėje stotelėje įrengti keleivių peronai, prie apatinės nugriauti seni pastatai, įkurtas skveras, pastatyta skulptoriaus Broniaus Zalenso skulptūra „Mergaitė su dūdele“.

Po kelerių metų – Aleksote

Kaune atsiradęs tų laikų technikos stebuklas – funikulierius – miestiečiams taip patiko, kad prabėgus trejiems metams buvo užsimota pastatyti dar vieną tokį keltuvą, turėjusį palengvinti susisiekimą tarp Aleksoto ir miesto centro.

1934 metų kovo 1 dieną užvirė statybos darbai kitame Nemuno krante. Apie 200 tūkst. litų kainavusios statybos užtruko šiek tiek ilgiau kaip metus. Šio funikulieriaus įranga pagaminta keltuvų įrenginiais garsėjusioje Šveicarijos bendrovėje „Theodor Bell & Cie“.

Kaip ir Žaliakalnio funikulierius, Aleksoto keltuvas – vienkelis su dviem vagonais, prasilenkiančiais kelio viduryje. Bėgiai – plieniniai, kelio ilgis – 132,9 metro, nuolydis – 29,5 laipsnio. Vagonai – mediniai, juose telpa 25 keleiviai, keliamoji galia – 2 000 kg. Ir šio keltuvo vagonėliuose įrengti specialūs automatiniai stabdžiai, kurie, trūkus lynui, neleidžia jiems nuriedėti žemyn. Viršutinė stotelė įrengta su rūsiu. Jame sumontuoti keltuvo mechanizmai, saugomi įvairūs reikmenys. Be mašinų skyriaus, čia dar buvo įrengti butai mechanikui ir sargui.

Aleksoto funikulieriaus atidarymo iškilmės vyko 1935 metų gruodžio 5-ąją.

Tarpukariu keltuvas per dieną atlikdavo 226 reisus. Kelionė trukdavo 1 min. 8 s. 1950 metais funikulieriumi važiavo 558 tūkst., o 1960-aisiais – 894 tūkst. žmonių.

Vokiečių okupacijos metais (1941–1944 m.) Aleksoto funikulierius kurį laiką neveikė. Sovietmečiu šiuo funikulieriumi, kaip ir Žaliakalnio, rūpinosi Troleibusų parkas. Kėlimasis ir leidimasis kainavo 1 kapeiką.

Įdomu, kad, be Žaliakalnio ir Aleksoto funikulierių, tarpukariu miesto valdžia planavo įrengti dar tris keltuvus Žaliakalnyje, tačiau sutvarkius susisiekimą autobusais ir įrengus troleibusų linijas projektai buvo numarinti.

Nepavargo iki šiol

Technikos paminklais paskelbti Kauno funikulieriai turistus sėkmingai džiugina iki šiol. 2003 metų kovą Žaliakalnio keltuvą aukcione iš koncerno EBSW valdomos įmonės „Ciklonas“ įsigijo bendrovė „Kauno liftai“. Naujieji šeimininkai atkūrė autentišką keltuvo išvaizdą, sutvarkė keltuvo mechanizmą, bėgius, vagonus, aikštelių apšvietimą, apatinėje stotelėje ant sienos pakabino didelį laikrodį, aptarnaujančius darbuotojus aprengė tarpukario Lietuvos stiliaus uniformomis. Dabar vagonėliuose skamba ano meto muzika.
Nuo 2003-iųjų per metus funikulieriumi perkeliama vidutiniškai po 150 tūkst. keleivių. Žaliakalnio funikulierius veikia darbo dienomis nuo 7 iki 19 val., poilsio dienomis – nuo 9 iki 19 val. Bilieto kaina – 50 centų.

2004 metais Lietuvos paštas išleido Kauno funikulieriams skirtus pašto ženklus (dail. Giedrė Luzinienė).

Šiandien funikulieriai – puiki pramoga į Kauną atvykstantiems turistams. Pakilus į Žaliakalnio viršutinę stotelę, joje įrengtose patalpose galima išvysti nuolat keičiamas fotografijos parodas, o paėjėjus kelis žingsnius už funikulieriaus – kalno viršūnėje stovinčią paminklinę Kristaus prisikėlimo bažnyčią. Nuo čia atsiveria įspūdingas vaizdas į Naujamiestį.

Visuomeninio transporto funkcijas atlieka ir Aleksoto funikulierius – veža keleivius kildamas ir leisdamasis Aleksoto kalnu. Dabar Aleksoto funikulieriaus pastatus ir įrenginius eksploatuoja AB „Trolis“, pasistengusi išsaugoti pirmykštę funikulieriaus išvaizdą ir įrangą, kuri nepriekaištingai veikia iki šiol.

Gausėjant autotransporto, šiandien funikulierius yra labiau paminklas nei patogi susisiekimo priemonė. Užkilus juo į Aleksoto kalną nuo greta esančios apžvalgos aukštelės galima pasigrožėti puikia Kauno miesto centro ir senamiesčio panorama, Nemuno ir Neries upių santakos vaizdais.
Per dieną Aleksoto funikulieriumi pasinaudoja apie 300–400 žmonių. Keltuvas dirba tik darbo dienomis nuo 7 iki 16 val.