Dviratininkas esu šiek tiek beprotis, nevažiuoju lėtai, bet visada dėviu šalmą, liemenę, turiu visus atšvaitus. Kad šalmas reikalingas, dėl ko dabar diskutuojama, labai gerai supranti pirmą kartą vožtelėjęs galva į tavęs nepastebėjusio automobilio šoną. Žinoma, jei po tokio įvykio dar galima šalmą užsidėti ant galvos, o ne galvą surinkti į šalmą.
Naktį ir šviečiu, ir mirksiu, ir atsispindžiu. Nesu iš tų, kurie mano, kad gatvės priklauso dviračiams, ir blokuoja eismą susidarius kritinei masei. Vairuoju ir keturrates priemones, esu ir pėsčiasis. Kiekvienam linkėčiau pabūti ir vienu, ir kitu, ir trečiu, kad atsirastų supratimas, nuojauta ir tolerancija.
Pilaitė–T.Narbuto gatvė
Iš Pilaitės pajudėjau vėlokai. Pūtė postipris šiaurės vakarų vėjas. Iš tiesų, vienas pirmų žvilgsnių rytą būna į „Google“ orus – pasitikrinu vėjo kryptį ir greitį. Jeigu jis viršija 21–24 kilometrus per valandą, paprastai ant dviračio nesėdu. Gali lyti, gali snigti, gali šalti, bet į veidą smogiantys vėjo gūsiai, kai ir taip mini į kalną liežuvį nukaręs, – kam tos aukos? Šiaip blogo oro nebūna, būna tik netinkama apranga.
Šįkart vėjas buvo didelis, bet pūtė į nugarą, tad iki Laisvės prospekto nuskriejau gana greitai. Kertant jį po viaduku prie šaligatvio mane prispaudė 47 maršruto autobusas. Teko kirsti per stabdžius, nes tarpas tarp bortelio ir autobuso šono ėmė pavojingai mažėti.
Apskritai, autobusų, sunkvežimių vairuotojai yra vieni pavojingiausių dviratininkams. Jiems nė motais, kad savo gremėzdiška mašina lenkia poros centimetrų atstumu ir nepagalvoja, kad iš netikėtumo ar dėl oro gūsių dviratininko rankos gali ir sudrebėti. Dažnai tokiems pavymui pakeliu ranką ir ką nors garsiai pasakau.
Takai takeliai
T.Narbuto gatvėje prasideda dviračių takas ant šaligatvio. Kokie, atsiprašau, idiotai braižė ir žymėjo Vilniuje tuos takus? Vadinasi, iki T.Narbuto stotelės nelegaliai važiuoju šaligatviu, nes ant jo nepažymėtas dviračių takas.
Apie takus galima rašyti ir rašyti. Jie tarsi prasideda iš niekur ir niekur neveda. Nors kai kurie ir nuveda. Pavyzdžiui – tiesiai į griovį. Toks yra nuo Laisvės prospekto į Pilaitės pusę vedantis takelis. Naujas, išasfaltuotas – tik važiuok ir norėk. Už keliasdešimties metrų nuo Laisvės prospekto jis staiga baigiasi šlaitu į vietos kūdras. Išsimaudyk, purvinas dviratininke!
Greta naujosios Pilaitės prospekto dalies tarp Karaliaučiaus iki Papilėnų gatvės – pavyzdinis dviračių takas. Bet paskui jis staiga baigiasi, nors dar ką tik darbininkai čia klojo plyteles. Kodėl tuo pačiu nebuvo galima iškloti ir dviračių tako – galva neišneša. Sakote, dviračių takas eina Senosios Pilaitės keliu? Eina šiek tiek, bet paskui išlenda į siaurą keliuką, kuriuo dar ir autobusai važinėja. Pabandyk įtilpti, kai du prasilenkti sumanys. Veikiausiai būsi išbrokuotas.
Taigi, su vėjeliu nulėkiau nuo Narbuto kalno. Gerai, kad strategams dar pakako proto greta laiptų įrengti nuožulnų nuolydį.
Plytelės irgi daug mačiusios – smagiai zvimbiant dviračio rankenos šoka pasiutpolkę. Rankų ir žandikaulio masažas. Nemokamas! O tako gale – neapdairių dviratininkų gaudyklė. Prasideda išsiklaipiusios, susmukusios plytelės. Tai tikriausiai speciali stabdymo zona: kas nespėja pristabdyti, toliau skrenda laisva eiga prieš, o gal dviračiui iš paskos.
O šiaip visa kita labai gerai – medžiai viduryje tako neauga, stulpelių prikalinėtų, kaip pasitaiko kitose vietose, nėra.
Pasirinkimo laisvė
Toliau suku į Žvėryną. Čia tenka čiuožtelėti ratais, nes priešais atvažiuojanti ir į kairę sukanti moteriškė lyg ir užsimano man atstatyti savo šoną. Džipas didelis, tikrai įlįsčiau pro šoninį langą į saloną pasisveikinti. Laimė, ji laiku pristabdo. Ant galvos pabąla dar vienas plaukas.
Man reikia patekti į Gedimino prospektą. Tad kaskart svarstau – važiuoti Vytauto gatve ar dviračių taku palei Nerį.
Takelis palei Nerį ir visa Neries krantinė galėtų būti puikus takas dviratininkams, norintiems nuvažiuoti nuo vieno Vilniaus centro galo iki kito. Bet krantinės pilnos šukių, išdaužytos ir dažnai perrėžtos griovių vandenui nutekėti. Tiesiog gaila dviračio ir savo barškančių kaulų. Suku į Vytauto gatvę.
„Sugedę“ automobiliai
Gedimino prospekto pradžia iš šios pusės remontuojama. Kartais važiuoju Seimo aikšte, bet norint į ją patekti, tenka užšokti ant gana aukšto bortelio. Todėl suku į siaurą šaligatvį kitoje prospekto pusėje. Laviruoju tarp žmonių ir džiaugiuosi, kad nepasitaiko tokių, kurie savo peraugusiu ego užima visą šaligatvio plotį.
Bet vargai siaurame šaligatvyje baigiasi, ir ratai ima gurgždėti nauju Gedimino prospekto dviračių taku. Bet čia nuolat tenka aplenkti sugedusias mašinas. Matyt, prospektas yra juodoji skylė arba NSO uostas, kad tiek daug automobilių genda ir stovi mirkčiodami avariniais žibintais.
Kirsdamas Gedimino prospekto ir Vasario 16-osios gatvės sankryžą persimetu pora žodžių su moteriške, vairuojančia DPD mikroautobusą. Nors mūsų komunikacija labiau fizionominė nei verbalinė, vienas kitą suprantame.
Ji važiavo priešais ir norėjo sukti į kairę, o aš norėjau traukti tiesiai. Kažkuo nepatikau, gal tuo, kad į sankryžą įlėkiau jau mirksint žaliam signalui. Manykim, kad pats esu kaltas.
Apskritai, atsiranda tokių, kurie mano, kad dviračiams gatvėse ne vieta. Jie pypina, rodo gestus. Moju ranka ir aš jiems. Bet šie, galima sakyti, bendravimo išsiilgę draugai, dar nepavojingi. Bendroje grėsmę keliančių eismo dalyvių klasifikacijoje jie galėtų užimti tik trečią vietą. Pirmoje yra žiopliai, važiuojantys iš priekio ir staiga sukantys į kairę tau prieš nosį. Šie yra patys pavojingiausi ir susidūrimai su jais skaudžiausi. Kai persivertęs per variklio dangtį nutūpi kitoje automobilio pusėje arba pasikasai smilkinį į jo šoninį langą, jie išlipa ir stebisi: „Iš kur tu atsiradai.“
Antroje vietoje – ereliai („Aš puikiai vairuoju automobilį, skriejantį šimtuku, o visa kita – kitų bėdos“), sunkvežimių ir autobusų vairuotojai, be galo mėgstantys žmogišką artumą ir nesilaikantys pakankamo atstumo lenkdami dviratininką.
Finišas po 25 minučių
Taigi artėju prie Vilniaus gatvės. Čia eismas įdomus – kažkokia automobilių ir pėsčiųjų be vietos makalynė. Pastarieji vaikštinėja, žioplinėja, žvaigždes tyrinėja. Gerai tik tiek, kad susidūrimas su jais minkštesnis.
Finišą – „Vilniaus dienos“ kiemo vartelių liniją – kertu maždaug po 25 minučių, kai išvykau iš Pilaitės. Automobiliu važiuoju bent penkiolika. Neblogas rezultatas, bet galima ir greičiau. Laukia dušas ir aprangos keitimas, mat minu pasipuošęs sportine. Bet tokios procedūros kolegoms vis dar kelia nuostabą.
Kai prasikala sparnai
Tačiau ne visos kelionės tokios nuobodžios. Anądien be nuotykių nuvažiavęs iki pat Žvėryno patekau į spąstus. Gal angelams sargams kažkuo užkliuvo mano skubėjimas, gal panoro mane pamokyti, o gal jie tiesiog tuo metu buvo užsiėmę kitais reikalais. Trumpai tariant, skrydis nuo kalno baigėsi skrydžiu per vairą į medį.
Viskas buvo banaliai paprasta – mačiau tą automobilį ir numaniau jo ketinimus. Bet vieną akimirką suvokiau, kad kažkas vyksta ne taip. Mane pamatęs vairuotojas turbūt sutriko ir padarė dar blogiau – užtvėrė vienintelį kelią man prasmukti. „O velnias, neprašoksiu“, – šmėstelėjo galvoje rankoms mėšlungiškai spaudžiant stabdžius ir matant artėjantį bortelį bei medį už jo. Sustoti nespėjau. Dviratis vertėsi, o aš – per vairą.
Dar spėjau parodyti vairuotojui priekaištingą gestą, o paskui jo paties pasidarė gaila – vargšas persigando. Mane išgelbėjo pirštinės ir šalmas, bet kliuvo kelio sąnariui. Ką padarysi, greitis nebuvo mažas, gal kokie 25–30 kilometrų per valandą. Pats kaltas.
„Vilniaus dienoje“ taip pat skaitykite:
LRT apetitas supykdė premjerą
O.Gluchovą kamuoja nežinia
Paplūdimiai tvarkingi, lankytojai ne
