Klausimų – gausybė
Daugiausia problemų kyla pritaikant autobusų stočių infrastruktūrą bei transporto priemones žmonėms su judėjimo negalia vežti. „Miesto autobusai geriau ar prasčiau pritaikyti neįgaliesiems vežti. Tačiau norint pritaikyti tolimojo ar tarptautinio susisiekimo autobusus, taip pat stočių ir stotelių infrastruktūrą, reikia milžiniškų investicijų. Vežėjai iš savo lėšų tiek jų skirti tikrai negali“, - sako asociacijos „Linava“ Keleivinio transporto skyriaus vadovas Jevgenijus Stolovickij.
Pasak jo, siekiant išspręsti šią problemą, būtina valstybės parama. „Vežėjams kyla daugybė klausimų, kaip reglamentas turėtų būti įgyvendintas, kokios pagalbos pageidauja neįgalieji, kaip ją teikti specialiųjų poreikių turintiems žmonėms. Ar vežėjai turėtų įsigyti specialių autobusų, ar perdaryti turimus, ar pirkti mažos talpos transporto priemones ir siųsti jas ten, kur važiuoja neįgalieji? Klausimų – daugybė, o atsakymų į juos privalo ieškoti tik keleivinio transporto įmonių atstovai “, - sako J. Stolovickij. Jo teigimu, reglamente nurodyta, ką vežėjai turėtų daryti, tačiau nenurodoma, kaip tai padaryti.
„Bendradarbiaujame su neįgaliųjų organizacijomis norėdami išsiaiškinti, kokios paramos jiems reikia. Tačiau derėtų pripažinti, jog viskas vyksta ne taip sparčiai, kaip norėtųsi“, - teigia J. Stolovickij.
Pasak bendrovės TOKS generalinio direktoriaus Arūno Indrašiaus, vežėjams labai trūksta informacijos bei žinių, kokių paslaugų bei kokios infrastruktūros reikia neįgaliesiems. „Nuolat bendradarbiaujame su neįgaliųjų organizacijomis, aptariame problemas. Stangiamės pritaikyti stoties infrastrūktūrą taip, kad būtų patogu žmonėms su judėjimo negalia. Tačiau to nepakanka: būtinai reikia autobusų su keltuvais, kurių neturime ir neturime lėšų jiems įsigyti“, - sako A. Indrašius.
Pasak jo, įkelti neįgalųjį į tam nepritaikytą autobusą sudėtinga. „Mūsų stotyje pagelbėti gali kiti darbuotojai. Tačiau problemų kyla tuomet, kai neįgaliajam tenka išlipti nedidelėje tarpinėje stotelėje. Vienam vairuotojui iškelti žmogų iš autobuso sunku“, - sako A. Indrašius.
Pasak TOKS vadovo, keleivinio transporto įmonės galėtų įsigyti bent po vieną neįgaliesiems pritaikytą autobusą ir siųsti jį tuomet, kai jis iš anksto užsakomas. „Tačiau tam, kad keleivinio transporto įmonės galėtų įsigyti specialiai pritaikytų transporto priemonių, būtina valstybės parama“, - kalba A. Indrašius.
Vieną neįgaliesiems pritaikytą transporto priemonę su keltuvu anksčiau turėjo Mažeikių autobusų parkas. Tačiau ji paseno, o įsigyti naujesnių nedidelė keleivinio transporto įmonė nebeįstengia. „Vežame žmones su judėjimo negalia, stengiamės jiems padėti kaip įmanydami. Tačiau neturime nei keltuvų, nei specialiai pritaikytos infrastruktūros. Įkelti neįgalųjį su vežimėliu į autobusą labai sudėtinga. Reikėtų įrangos, keltuvų, kurių patys vežėjai tikrai negalės įsigyti. Valstybė turėtų atsigręžti į neįgaliųjų problemas, juk tai – bendražmogiškieji dalykai. Neįgalieji privalo turėti tas pačias teises kaip ir visi kiti, važinėti patogiai ir saugiai. Tik silpnesniaisiais besirūpinanti visuomenė gali laikyti save civilizuota“, - kalba Mažeikių autobusų parko direktorius Arvydas Šemeta.
Teisės garantuojamos
Šias teises neįgaliesiems bei jų nediskriminavimą visose gyvenimo srityse garantuoja ir Lietuvos pasirašyta JT Neįgaliųjų teisių konvencija. Tačiau neįgalieji, turintys judėjimo negalią, teigia: realybėje jos ne visada paisoma. „Gyvename 21-ajame amžiuje. Norėtųsi, kad su visais žmonėmis būtų elgiamasi kaip įmanoma civilizuočiau. Dabar neįgalieji priversti riboti keliones, nes transporto infrastruktūros pritaikymo problema mums vis dar tebėra labai opi“, - sako Lietuvos žmonių su negalia sąjungos viceprezidentė Ginta Žemaitaitytė.
Jos teigimu, judėjimo negalią turintys žmonės vis dar vengia važinėti viešuoju transportu. „Ne kiekvienas mūsiškis drįsta naudotis viešuoju transportu. Nemaža dalis miesto autobusų vairuotojų, pamatę norintį įlipti į transporto priemonės saloną neįgalųjį vežimėlyje, pasimeta ir nežino, ką daryti. Pasitaiko, jog vairuotojai reiškia nepasitenkinimą, net apšaukia, tarsi neįgalusis būtų kaltas, kad nori keliauti. Galbūt vairuotojai skuba, bijo atsilikti nuo grafikų, todėl jiems neįgalusis – tarsi papildomas kliuvinys“, - kalba G. Žemaitaitytė.
Pasak bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ generalinio direktoriaus Gintaro Nakučio, ne visi vairuotojai vienodai linkę padėti neįgaliajam. „Praėjusių metų pavasarį ir vasarą visi vairuotojai išklausė 35 valandų paskaitas, mokėsi, kaip elgtis su keleiviais, prisiminė KET reikalavimus. Taip pat aptarti neįgaliųjų vežimo ir kiti klausimai. Visi autobusų vairuotojai laikė profesinės kompetencijos egzaminus. Tik juos išlaikiusiems vairuotojams suteikta teisė vežti keleivius“, - sako G. Nakutis.
G. Žemaitaitytės teigimu, jei miesto autobusai dar daugiau ar mažiau pritaikyti važiuoti neįgaliesiems, tai tolimojo susisiekimo autobusai bei stočių infrastruktūra nepritaikyti visai. Stočių darbuotojai ne visada žino, kaip elgtis su neįgaliaisiais vežimėliuose. „Jei atvažiuoji su vežimėliu į stotį, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse ar Didžiojoje Britanijoje, iš karto prie tavęs prieia žmogus ir paklausia, ar nereikia pagalbos. Tave palydi, nuveda kur reikia. Pas mus vis dar tebeegzistuoja savotiškas barjeras, neįgaliųjų tarsi vengiama ar bijomasi. Tokiu atveju pats pasijunti nepatogiai, kad tau reikia pagalbos“, - sako G. Žemaitaitytė.
Pasak jos, mūsuose vis dar labai opi požiūrio į žmogų problema. „Autobusų stotyse nėra nuolydžių privažiuoti, ženklų, informacijos, kur pasistatyti automobilį. Tai svarbu ne tik mums, neįgaliesiems, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms ar tėvams su mažais vaikais. Dar nėra taip, kad kiekvienas žmogus pasijustų laukiamas“, - sako G. Žemaitaitytė.
Jos teigimu, neįgalieji ne sykį kreipėsi ir į valdžios institucijas – siuntė raštus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, taip pat Susisiekimo ministerijai. „Iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sulaukėme atsakymo, kad tai nėra jų kompetencija. Susisiekimo ministerijos atsakymą pavadinčiau atsirašinėjimu. Ne itin draugiškai su mumis elgiasi ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos, kuri atsakinga už reglamento įgyvendinimą, atstovai. Susidaro įspūdis, jog esame jiems tarsi prievarta primesta ir nelabai pageidautina problema“, - piktinasi G. Žemaitaitytė.
Nori keliauti
Neįgaliųjų organizacijos atstovės teigimu, keleivių vežėjai tarsi ir nori padėti neįgaliesiems, tačiau be valdžios institucijų paramos bei pagalbos išspręsti visų neįgaliųjų problemų tikrai nepavyks. „Nepakanka tik informacijos – reikia didelių finansinių investicijų transporto priemonėms ir stotims pritaikyti. Suprantame, kad to neįmanoma padaryti per vienerius metus, tačiau norime tik vieno – būti visaverčiais žmonėmis. Reglamentui įgyvendinti prašoma pereinamojo laikotarpio, tačiau jis neatsirado iš niekur – problemos kaupėsi daugelį metų. Buvo galima pagalvoti apie jų sprendimą iš anksto. Dabar gi tenka apgailestauti, kad valdžios institucijos eilinį kartą laukė iki paskutinio momento ir neparuošė būtinų namų darbų“, - kalba G. Žemaitaitytė.
Pasak jos, neįgalieji nori keliauti, transporto lengvatų sistema sutvarkyta neblogai, tačiau toli gražu ne kiekvienas neįgalusis gali jomis pasinaudoti. „Liūdna, bet tenka pripažinti: neįgalieji maršrutus dėliojasi taip, kad išvengtų važiavimo viešuoju transportu“, - kalba G. Žemaitaitytė.
Tuo tarpu valdžios atstovai vis dar linkę „pamiršti“ neįgaliuosius, tarsi jų nė nebūtų. „Mes nereikalaujame specialių, išskirtinių teisių. Tenorime būti tokie patys, kaip ir visi, turėti tas pačias teises, kaip ir kiti šalies piliečiai“, - sako G. Žemaitaityte.
Atsirašinėjantiems ir neįgaliųjų problemų nenorintiems išgirsti valdininkams norėtųsi dar kartą priminti: kiekvienas iš mūsų – potencialus neįgalusis. Taigi visiems mums kur kas svarbesnis turėtų būti visuomenės vientisumo, o ne susiskaldymo, skirstymo į „įgaliuosius“ ir „neįgaliuosius“ klausimas. Tik per tokią prizmę žiūrėdami į neįgaliųjų problemas, galėsime jas sėkmingai išspręsti.
