Norint deramai įvertinti situaciją, reikia suprasti, kodėl šiuo metu visi aktyvai taip smarkiai pakilę. Nes atsakymas į šį klausimą atsako į daugelį kitų ir leidžia kurti realius ateities lūkesčius.
Kodėl pakilo?
Viskas prasidėjo nuo daug kartų apdainuoto kiekybinio lengvinimo. Nėra reikalo nuosekliai pasakoti, kas tai per daiktas, nes apie jį kalbėta jau labai daug.
Trumpai tariant, beveik prieš 100 metų žymus ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas sugalvojo, kad per krizę ekonomiką reikia pirmiausia skatinti kerpant palūkanų normas, o jei atsitinka taip, kad palūkanos priartėja prie nulio, reikia imtis kiekybinio lengvinimo. Tai yra į rinką išmesti kuo daugiau pigių pinigų, kad visi galėtų skolintis ir toliau leisti pinigus. Nes būtent paklausa ir vartojimu paremta mūsų ekonomika.
Keynesas tikrai buvo teisus. Prieš 100 metų. Deja, per tą šimtmetį labai daug kas pasikeitė. Atsirado išvestinės finansinės priemonės, internetas, visi norintys gali prekiauti bet kokiomis finansinėmis priemonėmis. Finansų institucijos, o ypač bankai, pasikeitė iš esmės. Pradėjo ne tik skolintis ir skolinti, bet ir investuoti, kurti naujus investicinius produktus, tarpininkauti. Pačios finansų rinkos išaugo ir dabar jų dydis viso pasaulio bendrąjį vidaus produktą viršija bent 30 kartų. Ir taip be galo, be krašto. Trumpai tariant, finansų pasaulis nuo to laiko, kai Keynesas rašė savo teoriją, pasikeitė iš esmės.
Atrodo, suprantama, kad dabar reikėtų sustoti ir pagalvoti prieš darbus paremiant teorija, kuri veikė prieš 100 metų. Kad ir kaip būtų gaila, suprantama tai atrodo ne visiems. Centriniai bankai ir valdžios institucijos nusprendė: jei veikė prieš šimtmetį, veiks ir dabar. Todėl nieko nelaukdami ėmė ir pradėjo mėtyti pinigus į rinką.
Taip nutiko todėl, kad tiek centriniuose bankuose, tiek už finansų rinkų reguliavimą atsakingose institucijose daugiausia dirba žmonės, atėję iš akademinių sluoksnių. Akademikai, o ypač ekonomistai ir finansininkai, neretai būna toli nuo tikrovės atitrūkę ir savo pasaulyje gyvenantys žmonės. Jie nesuvokia ir nesistengia suvokti realių ekonomikos dėsnių, tiesiog visą savo mąstymą remia prieš amžius įrodytomis teorijomis. Kadangi visas jų gyvenimo darbas dažnai būna paremtas tuo, ką pasakė Keynesas, bet koks pasakymas, kad dabar tai gali nebeveikti, sukelia šoką. Jei Keyneso teorija nebeveiksni, niekam nebereikalingas ir jų pusės gyvenimo darbas. O to pripažinti niekas nenori. Todėl ir laikomasi visomis jėgomis už neveikiančių ir jau senokai į šiukšlių dėžę keliauti turėjusių idėjų.
Kaip rašo žurnalas „Investuok“, viena iš tokių idėjų yra kiekybinis lengvinimas. Šiuo metu kiekybinio lengvinimo programa, nors ir iš dalies veiksni, reikalauja neadekvačiai didelių išlaidų. Problema ta, kad esant mažoms palūkanų normoms bankams neapsimoka didinti paskolų portfelio ir skolinti rizikingesniems klientams. Bankui kur kas labiau apsimoka nusipirkti akcijų bei obligacijų, kurios mokės dividendus ir kuponus. Tokia investicija bus saugesnė ir generuos daugiau grąžos nei paskola. Tad kai centriniai bankai pradėjo dalinti pinigus komerciniams bankams, kad šie perskolintų juos žmonėms, bankai pasielgė protingiau ir pradėjo gautus pinigus investuoti į visas turto klases, kurios generuoja grąžą. Žinoma, dalis pinigų buvo skirta ir paskoloms, tačiau didžiausias kąsnis teko finansų rinkoms ir savo tikslo nepasiekė.
Čia ir yra priežastis, kodėl visos turto klasės taip smarkiai kilo. Nemokamai gauti pinigai iš centrinių bankų buvo investuojami į akcijas, obligacijas ir kitas finansines priemones. Pinigų kiekis buvo milžiniškas, todėl kilo viskas. Ir daug.
Pabaiga arti?
Daugelis turbūt sekate žinias ir žinote, kad kiekybinis lengvinimas visame pasaulyje po truputį mažinamas. Jungtinių Valstijų centrinis bankas (FED) jau kuris laikas mažina kiekybinio lengvinimo mastus, Europos centrinis bankas (ECB) taip pat neišmetė į rinką daugiau pinigų, Jungtinė Karalystė, Šveicarija, Kanada ir daugelis kitų šalių jau dažniau kalba apie palūkanų normų didinimą nei apie papildomus kiekybinio lengvinimo etapus. Regis, su šiuo reikalu bent šį kartą baigėm.
Galbūt reikėtų šiek tiek išskirti ECB. Nors naujo kiekybinio lengvinimo etapo bankas ir nepradėjo, vis dar sakoma, kad ateityje visko gali būti. Taip pat, tiek JAV, tiek Jungtinės Karalystės centriniams bankams kalbant apie greitesnį, nei tikėtasi, palūkanų normų didinimą, Europos centrinis bankas jas sumažino ir artimiausiu metu kelti tikrai neketina. Todėl ECB tarsi išsiskiria iš kitų. Tačiau vien šio banko veiksmai viso pasaulio rinkoms labai didelės įtakos greičiausiai neturės. Didelę įtaką ECB priimti sprendimai turės euro kainai. Bet kaip tik toks ir yra jo tikslas – numušti euro kainą ir pakelti infliacijos lygį euro zonoje, rašo žurnalas Investuok.
Šiaip ar taip, ECB per daug išsiskirti negalės. Kai kiti centriniai bankai stabdys ekonomikos skatinimą, net ir menkiausias ECB bandymas vykdyti skatinamąją politiką bus daug efektyvesnis nei dabar. Taip nutiks todėl, kad ECB bus kone vienintelis tai darantis bankas. Juk jei „Maxima“, „Iki“ ir „Rimi“ draugiškai sumažintų kainas 20 proc., jums nebūtų skirtumo, į kurią eiti. Tačiau jei tokią akciją surengtų viena iš jų, skirtumas atsirastų. Tas pat galioja ir monetarinei politikai. Kai taip elgiasi visi, efektas pasiskirsto visiems. Kai taip elgiasi vienas, viskas daug lengviau. Tačiau tai ir bus priežastis, kodėl ECB vienas ilgai neišbus. Smarkiai padidėjęs veiksmų efektyvumas situaciją pakeis greičiau, todėl ilgai tęsti išskirtinės politikos nebus prasmės.
Tad visai logiška manyti, jog galutinai nutraukus visų turto klasių brangimą sukėlusį kiekybinį lengvinimą pradės kristi tam tikrų turto klasių kainos. Deja, ne viskas taip paprasta.
Kaip rašo žurnalas „Investuok“, dažniausiai aktyvų kainas kelia paprasti investuotojai. Tai yra paprasti žmonės, kurie nori kaupti pensijai ar tiesiog pabėgti nuo nuvertėjimo, pirkdami įvairias finansines priemones. Bet šiuo metu jie perka mažai, nes atlyginimai dar nėra visiškai atsigavę, nedarbas vis dar dviženklis, o nepasitikėjimas, ypač akcijų rinka, po 2008 m. taip pat dar gyvas.
Palūkanų normų didinimas ir kiekybinio lengvinimo stabdymas signalizuoja, kad ekonomikos yra atsigavusios ir augančios. Nedarbas, atlyginimai, vartojimas, investicijos ir santaupos grįžę į savo vietas. Kitaip sakant, monetarinės politikos, skirtos ekonomikai skatinti, stabdymas rodo, kad paprasti žmonės vėl turės per daug pinigų ir dalį jų norės permesti į finansines priemones.
Be to, kiekybinio lengvinimo stabdymas reiškia tik tai, kad finansinės institucijos nebegaus daugiau pinigų, kuriuos dideliais kiekiais galės mesti į rinkas. Tačiau nereiškia, kad iš visų rinkų pinigai dings. Menkai tikėtina, kad bankai ims dideliais kiekiais traukti pinigus iš akcijų ir mesti juos kitur. Dar gana ilgai paskolos negeneruos daugiau grąžos nei, pavyzdžiui, akcijų dividendai ar individualizuoti apsikeitimo sandoriai. Nors dalinis pinigų atitraukimas iš rinkų galimas, jis bus kompensuotas augančios paklausos iš smulkiųjų ir vidutinių investuotojų pusės, nes jie vėl pradės didinti savo investicinius portfelius.
Masiniam visų aktyvų kainų kritimui priežasčių kol kas nėra. Kur kas labiau tikėtina, kad bankai nustos didinti investicinius portfelius ir iš jų gaunamą grąžą perkels į paskolų portfelius, o smulkiųjų ir vidutinių investuotojų nedideli pinigai po truputėlį kels arba bent laikys tokias pat kainas. Tačiau kai kurie aktyvai, savaime suprantama, kristi tikrai gali, kaip rašo žurnalas Investuok.
Ką daryti su akcijomis
Akcijos turbūt yra populiariausios priemonės tarp smulkiųjų ir vidutinių investuotojų, todėl pradėsime nuo jų. Šiuo metu beveik visų išsivysčiusių šalių akcijų rinkose kainos nuo 2008 m. yra pakilusios daugiau nei dvigubai. Vidutinė metinė indeksų grąža per pastaruosius 5 metus kasmet viršijo 15 proc..
Pavyzdžiui, vieno pagrindinių JAV indekso S&P 500 vidutinė metinė grąža per pastaruosius 5 metus siekė maždaug 16,8 proc. Nors tai atrodo daug ir dabar aukštumos rekordinės, toks kainos kilimas nėra joks stebuklas. Šio indekso istorijoje būta daugybė periodų, kai procentinė grąža buvo didesnė. Todėl jokios anomalijos ar burbulo čia nematyti.
Kaip jau paaiškinta, šis kilimas iš esmės buvo sugeneruotas dirbtinai, todėl dabartines akcijų kainas derėtų vertinti kaip bet kokio kito produkto kainą, paveiktą stiprios infliacijos. Nesu girdėjęs, kad kas lauktų, kada duona parduotuvėse kainuos tiek pat, kiek prieš dešimt metų. Pasaulyje padaugėjo pinigų, nominalus piniginis vienetas buvo paveiktas infliacijos, duona niekada nebekainuos tiek, kiek kainavo prieš daug metų. Tai yra visiems suprantama ir aišku.
Keista, bet kai kalbame apie akcijas, tie patys dalykai nebėra suprantami. Akcijų kainos šiuo metu yra paveiktos infliacijos, tačiau nėra jokių priežasčių joms sumažėti. Norint, kad kainos mažėtų, reikalingas didelis pardavėjų skaičius. Tačiau kam pardavinėti įmones, kurios tik dabar atsigauna? Finansinės institucijos iš akcijų pinigų greičiausiai netrauks. Todėl dabartinę situaciją derėtų suprasti kaip naują pradžią. Šiuo metu akcijų kainos stovi daugiau ar mažiau ties nuliu. Kaip jau paaiškinta, ilgainiui atsiras paklausa iš smulkiųjų ir vidutinių investuotojų, o tai ir stums kainas toliau į viršų.
Todėl tikrų priežasčių pulti į paniką ir laukti kritimo dabar nėra. Šiuo metu nėra racionalaus pagrindo akcijų rinkoms smarkiai kristi. Vienintelis pateikiamas argumentas yra „pažiūrėk, kiek jau daug užkilo“. Logiškiausia būtų ir toliau taikyti naudojamas strategijas. Kaip visuomet, geriausia pirkti rimtas kompanijas (diversifikuojant portfelį), kurioms negresia bankrotas, gauti iš jų dividendus ir laukti tolesnio kainų kilimo. Tiesiog dirbti pagal paprastas ir visados veikiančias taisykles.
Pardavinėti ir eiti prieš rinką būtų nelogiška. Žinoma, gali būti, kad atsitiks kas nors nenumatyto ir viskas pradės kristi. Tačiau tai gali atsitikti ne tik dabar, o bet kada. Vadovaujantis tokiu požiūriu investuoti išvis nederėtų, nes bijoma to, kas gali atsitikti, o ne galvojama apie tai, kas yra.
Jei manote, kad pardavinėti logiška, ir turite bent vieną racionalų argumentą, kviečiu susisiekti su manimi ir jį išdėstyti. Kol kas nepavyko rasti žmogaus, kuris galėtų tai padaryti.
Ką daryti su obligacijomis
Obligacijos šiuo metu yra labiausiai pervertinta turto klasė. Valstybinių obligacijų pajamingumas krinta jau maždaug 30 metų. Kadangi valstybių skolos vertybiniai popieriai laikomi saugiais užutėkiais, po 2008 m. labai daug investuotojų pradėjo juos pirkti. O per kiekybinio lengvinimo programą obligacijų urmu pirko ir centriniai bankai. Todėl dabar obligacijų kainos rekordiškai aukštos, o pajamingumas žemas.
Dėl ypač mažo pajamingumo ir didėjančio rizikos apetito investuotojai pradėjo dairytis naujų pajamas generuojančių aktyvų. Pirmasis rastas aktyvas buvo įmonių obligacijos. Tačiau šių emisijos nėra tokios didelės ir dažnos kaip valstybinių. O ir įmonės netruko susigaudyti, todėl įmonių obligacijų pajamingumas staigiai krito. Šiuo metu 10 metų trukmės „Apple“ kompanijos obligacijų pajamingumas yra toks pat kaip JAV valstybinių 10 metų obligacijų. Taigi investuotojai „Apple“ pasitiki tiek pat, kiek JAV vyriausybe. O tai yra akivaizdus absurdas.
Korporacijų obligacijų pajamingumui susilyginus su valstybinių obligacijų pajamingumu, investuotojai atrado visai egzotišką rinką. Aukšto pajamingumo įmonių obligacijas. Žmonių kalba, šiukšlines obligacijas. Šiukšlinės jos todėl, kad bankrutuodama įmonė šių obligacijų turėtojams neturi jokių įsipareigojimų. Nepaisant šios smulkmenos, šiukšlinės obligacijos dabar yra pati populiariausia ir investuotojų geidžiamiausia finansinė priemonė. Jų kiekis rinkoje ir paklausa išaugo taip, kad net JAV centrinio banko prezidentė Janet Yellen teigia matanti burbulo požymių. Na, o kai ką nors pamato centriniai bankai, dažniausiai jau būna per vėlu.
Didžiausia nesąmonė, kad šiukšlinės obligacijos (apie paprastas korporacines ir valstybines net nėra ko kalbėti) šiuo metu generuoja mažesnę grąžą nei nekilnojamojo turto rinka arba tiesioginis skolinimas. Tai yra visiškai nelogiška ir bet kuriam mąstančiam žmogui nesuvokiama situacija. Visas finansų pasaulis paremtas rizikos ir pelningumo santykiu. Kuo didesnis vienas, tuo didesnis ir kitas. Tačiau šiuo metu šiukšlinės obligacijos generuoja mažiau pelno nei už jas kur kas saugesni aktyvai. Akivaizdu, kad tokia situacija ilgai trukti negali, rašo žurnalas Investuok.
Sprogus šiam burbului, gali prasidėti gana rimtos problemos. Esmė ta, kad daugelis kompanijų naudoja gana didelį finansinį svertą. Todėl kai nuvertės į aktyvų eilutę įrašytos obligacijos, nominalus kompanijų svertas padidės dar labiau. Kompanijos negali turėti sverto, kiek tik nori. Kaip tik svertas ir gali sukelti gana didelę krizę. Nors iš tikrųjų niekas nepasikeis ir sumažės tik popierinė aktyvų vertė, galiojančios taisyklės privers kompanijas ieškoti papildomo kapitalo arba apribos tolesnio skolinimosi ir veiklos galimybes. Tai gali turėti labai didelių neigiamų pasekmių. Panašu į Europos skolų krizę, tik kompanijų lygmeniu.
Visiems turėtų būti girdėta istorija, kai už labai didelius pinigus buvo perkami nieko verti skolos vertybiniai popieriai, o tada atėjo „Lehman Brothers“ bankrotas ir 2008-ieji. Dabar padėtis ne tokia tragiška, tačiau šiukšlinių obligacijų rinkoje situacija panaši į tai, kas 2005–2007 m. dėjosi gyventojų paskolų rinkoje.
Jei šiukšlinių obligacijų burbulas nebus suvaldytas ir sprogs be jokios priežiūros, galima tikėtis ir neigiamų padarinių akcijų rinkoms. Prasidės masinė panika ir bus išparduodama viskas. Taip pat ir akcijos. Bet reikia tikėtis, kad įmonių šiukšlinių obligacijų burbulas bus susprogdintas tvarkingai.
Labai tikėtina, kad artimiausiu metu visos obligacijos pigs ir didės pajamingumas. O ypač pradėjus kilti palūkanų normoms ir infliacijai, kai bankų skolinimas visiems pradės nešti kur kas daugiau grąžos. Tad šiuo metu pirkti obligacijų tikrai nėra geriausias pasirinkimas.
NT ir palūkanos
Nekilnojamojo turto kainos pasaulyje jau beveik grįžo į ikikrizinį lygį. Šiuo metu pajamingumas nekilnojamojo turto rinkoje gana mažas. Dėl ilgą laiką žemumose esančių palūkanų normų ir NT teikiamo saugumo daugelis investuotojų pirko turtą su paskolomis ir jį nuomojo. Nuomos kaina per mėnesį dabar kur kas didesnė nei paskolų įmokos, todėl toks modelis veikė ir veikia labai gerai.
Tai pasakytina ne tik apie individualius asmenis, bet ir apie kompanijas. Pigiai pirkdami didelius projektus iš bankroto administratorių ir gaudami tokiems sandoriams paskolas, turto plėtotojai dėl mažų palūkanų normų gali gauti labai gerą grąžą investuotam kapitalui.
Lietuvoje NT kainos kyla ir dėl išsigalvojimų apie eurą. Žmonės kažkodėl nusprendžia, kad euras NT kainas padidins, todėl jau dabar parduodami turtą nori gauti visiškai nepagrįstas kainas. Pirkėjai, matydami kainų kilimą ir tikėdami gandais apie eurą, stengiasi NT įsigyti kuo greičiau. Todėl šiuo metu vykstantis procesas yra tarsi mažas burbulas, kuris lengvai subliūkš įvedus eurą. Tačiau, kaip ir visame pasaulyje, Lietuvoje pagrindinis nekilnojamojo turto kainų kilimo katalizatorius yra žemos palūkanų normos.
Problemos prasidės tuomet, kai paaugs palūkanų normos. Tada daugelio investuotojų grąža sumažės dėl padidėjusių įmokų už paskolą. Naujiems investuotojams pajamingumas taip pat nebeatrodys toks gražus. Bus galima tikėtis NT kainų stagnacijos ar bent lėtesnio augimo.
Šiuo metu pasaulyje NT yra nebloga investicija. Lietuvoje šią investiciją gadina su euru susiję gandai. Ateinančius kelerius metus, kol palūkanų normos nekils, iš NT tikrai galima tikėtis gauti nors ir nedidelę, bet saugią grąžą. Žinoma, būtina įvertinti tai, kad palūkanų normos ateityje kils. Tačiau uždirbti šiame sektoriuje tiek, kiek galima uždirbti iš kitų turto klasių, nerealu.
Bendros pastabos
Investavimo logikos dabartinė padėtis nekeičia. Visiškai nesvarbu, ar nominali kaina yra pasiekusi rekordines aukštumas. Yra realūs dalykai, į kuriuos ir reikia atsižvelgti. Tiek akcijos, tiek obligacijos yra rekordiškai brangios. Tačiau dėl skirtingos specifikos iš esmės skiriasi tai, pagal ką šios priemonės vertinamos.
Akcijos beveik visuomet perkamos tikintis kilimo. Akcijų kaina nėra visiškai priklausoma nuo dividendų išmokų. O obligacijos vertė nustatoma tik iš to, kiek ji generuoja pajamų. Visa kita yra nesvarbu. Todėl viena finansinė priemonė yra patraukli, o kita jau besipučiančio burbulo stadijos.
Investuojant visuomet reikia žiūrėti į realius dalykus. Nominali kaina visiškai nesvarbi. „Dow Jones Industrial Average“ gali pasiekti nors ir 50 000. Tačiau jei šis augimas įvyks todėl, kad Warreno Buffetto paskutinė valia bus visus jo pinigus po lygiai investuoti į tą indeksą sudarančių kompanijų akcijas ir niekada jų iš ten neišimti, tai 50 000 ir kilimas iki jų nebus burbulas. Tai bus tiesiog infliacija. Burbulas būna tuomet, kai pinigai gali būti labai greitai ištraukiami ir šiuo metu ten yra dėl nepagrįstų lūkesčių. Infliacija – kai pinigai ten lieka labai ilgam laikui, o yra sumesti priverstinai arba dėl paklausos ir pasiūlos dėsnių.
Šis skirtumas tikrovėje gana slidus ir sunkiai pastebimas. Pavyzdžiui, auksas prieš keletą metų buvo akivaizdžiai patekęs į burbulą. Auksas iš tikrųjų nėra niekur panaudojamas, jis negeneruoja grąžos, už jo laikymą dar reikia susimokėti, o uždirbti galima tik iš kainos kilimo. Kad ir kaip būtų, žmonės tikėjo gandais, kad auksas yra vienintelis tikras pinigas, kuris išlaiko vertę (3 minučių analizė tai lengvai paneigia), ir pirko šio aktyvo. Galiausiai rinką suvokiantys investuotojai išmėtė turimą auksą per bortą, pasiėmė pinigėlius ir paliko tikinčiuosius su dideliais nuostoliais.
Galima manyti, kad bankai taip pat pasielgs ir su akcijomis. Nuspręs fiksuoti pelnus ir pinigus išneš kitur. Bet akcijos iš esmės skiriasi nuo aukso. Akcijos generuoja investicinę grąžą ne tik iš kainų pokyčių. Akcijas laikyti kainuoja labai mažai. Akcijos, skirtingai nei bevertis blizgutis, turi realią vertę – nuosavybės teisę į tikrai veikiančią kompaniją. Todėl labai sunku tikėtis, kad nemokamai gautus pinigus kas nors nuspręstų staigiai atitraukti iš tokio aktyvo.
Geriausias patarimas, kuris tuo pačiu metu yra ir milijono vertas klausimas, būtų paprastas: ieškokite nuvertintų ir gerą grąžą generuojančių aktyvų.
Sėkmės ieškant
Viską apibendrinti paprasta: dėmesį reikia kreipti į tikrus veiksnius. Į kiekvieną investiciją reikia žiūrėti iš esmės. Nominalūs skaičiai nieko nekeičia ir nieko nereiškia. Tik suvokiant priežastis ir tarpusavio ryšius galima priimti teisingą sprendimą.
Spekuliacija visuomet yra investuotojo priešė. Investuotojas neturi spekuliuoti. Investuotojas turi žinoti, kad jo perkamo aktyvo kaina kils arba pats aktyvas generuos grąžą. Žinoma, klaidų pasitaiko ir jų padaro visi. Tačiau sisteminiame darbe pasitaikančios klaidos yra kur kas geriau nei nesisteminiame darbe kartkartėmis išlendančios sėkmės, kurios ilgainiui pražudo investuotoją.
Taip pat renkantis aktyvą derėtų remtis statistika. Pajamingumo, kainos kitimo vidurkiais, standartiniais nuokrypiais ir taip toliau. Iš konteksto paimta kaina ar jos nominalus pokytis nieko nesako. Taip pat rinkoje negalioja dėsnis „jau pakankamai pakilo, todėl laikas kristi“. Per pastaruosius 44 metus S&P 500 indeksas, imant 5 metų grąžą ir paskirstant ją lygiai kiekvieniems metams (100 % per 5 metus lygu ~14,7 % kasmetiniam kilimui), krito tik 7 kartus. Likusius 37 kartus indekso vertė augo. Aštuonis kartus augimas buvo didesnis nei per pastaruosius 5 metus. Žinoma, kai nesupranti statistikos ir procentų, nominalus augimas gali padaryti įspūdį. Tačiau suprantant, kad 10 % nuo 1 yra 1 % nuo 10, nominalūs skaičiai praranda reikšmę. Taip pat praranda reikšmę visi gąsdinimai, kai gali įvertinti dabartį realiame, o ne nominaliame, istoriniame kontekste. Nominali kaina niekados nieko nereiškia.
Sėkmės ieškant nuvertintų aktyvų ir stengiantis viską vertinti realiai. Kartais nutinka taip, kad viską padarius teisingai atsiranda veiksnių, kurių niekas negali nuspėti ir paveikti. Tačiau taip gali būti bet kada. Šiuo metu aukštumas pasiekusios nominalios kainos neturi nieko bendro su šiais veiksniais. Šiuo metu kažkam netikėtam nutikti ir numušti akcijų kainas 50–70 % tiek pat realu, kiek bet kurią kitą dieną iki šiandienos.
Tačiau šito nuspėti negali niekas. Todėl derėtų koncentruotis į tai, ką aiškiai matote ir kas daro tikrą įtaką. Tuomet investuoti bus daug paprasčiau ir pelningiau.
