Tačiau suirutę pasaulio ekonomikoje sukelti gali ir įvairūs geopolitiniai konfliktai. „Materializuotis ji gali tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje ar Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių Azijoje, Afrikoje. Yra labai daug karštųjų taškų, kurie gali išvirsti į plataus masto krizę“, – sako finansų ekspertas.
Vienas įtakingiausių pasaulio akademikų A. Bris taip pat aistringai domisi pajamų nelygybe ir interviu DELFI įspėjo, kad šiai problemai neskyrus pakankamai dėmesio, valstybėje ji gali sukelti labai nemalonių padarinių.
– Pastaruoju metu užsiėmėte tyrimais pajamų nelygybės ir konkurencingumo srityse. Ką naujo sužinojote?
– Tarptautinės vadybos vystymo institute stengėmės išsiaiškinti, koks ryšys šias sritis sieja. Pastebėjome, kad šalims vystantis, tampant turtingesnėmis ir konkurencingesnėmis, nelygybė didėja. Kitaip tariant, nelygybė yra kainą, kurią tenka sumokėti už konkurencingumą. Tai – iššūkis, ypač žemų pajamų lygio ekonomikose, nes pačiose turtingiausiose, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, Norvegijoje, šis ryšys nėra labai stiprus.
– Ar nelygybė turtingose valstybėse gali tapti stabdžiu ekonomikos augimui?
– Taip, ir Lietuva yra geras to pavyzdys. Tai šalis, kuri pajamų lygio skalėje yra maždaug per vidurį ir ketina kilti į viršų. Dabar svarbu sugebėti nuolat didinti savo konkurencingumą, tačiau tuo pat metu suvaldyti socialinio teisingumo klausimus. Tą padaryti galima priimant tinkamus politinius sprendimus ir reiktų pasimokyti iš Azijos šalių, kur greitas augimas buvo labai skatinamas – jos tapo turtingesnės, tačiau tarp vargingiausių visuomenės narių skurdas tik dar labiau išaugo.
– Kaip suprantu, nelygybę vertinate kaip etinę problemą.
– Taip, be abejo. Be to, konkurencingumą suprantu kaip valstybės gebėjimą kurti gerovę, o viena iš jos sudedamųjų yra teisingumas. Kurdami gerovę norime, kad visi judėtų ta pačia kryptimi ir gyventų geriau.
– Kas gali nutikti, jei šalis ignoruoja nelygybės klausimą?
– Užtenka pažiūrėti į Kiniją, kur socialinės problemos jau tapo akivaizdžios. Brazilijoje – tas pats, ir ten matome socialinę suirutę. Žmonės paprasčiausiai sukylą prieš tokią valdžią.
– O jei net ir skurdžiausiai gyvenantys žmonės turi pakankamai geras sąlygas, ar tai irgi gali baigtis blogai?
– Čia susiduriame su vertinimo problema, nes asmeninis pasitenkinimas gyvenimu yra labai subjektyvus. Pasitaiko ir taip, kad skurdas šalyje yra labai didelis, bet žmonės vis tiek laimingi, taip yra Butane (Pietų Azija). Aš negaliu patarti, kaip žmones paversti laimingesniais, tačiau galiu pasakyti, ką daryti, kad jie taptų turtingesni.
– Negana to, juk žmonių prigimtyje yra noras visą laiką turėti daugiau.
– Šis noras atsiranda iš savęs lyginimo su kitais, todėl Jungtinių Tautų pasitenkinimo gyvenimu apklausoje šis klausimas būtent taip ir formuluojamas – klausiama: „palyginus su kitais, ar jaučiatės laimingas?“ Jei aplink visi yra laimingi, tada ir tas žmogus jaučiasi taip pat. Dėl to, pavyzdžiui, Danija visada užima aukštas pozicijas laimės indekse. Jie laimingi ne dėl to, kad gyvena fantastiškus gyvenimus, bet dėl to, kad yra lygus.
– Viena šalių, kurioje žmonės bent šiuo metu nėra labai laimingai, yra Graikija. Kaip prognozuojate šios krizės baigtį?
– Visų pirma, reikia pasakyti, kad euras išliks, todėl reiktų klausti, ką ketinama padaryti, kad jis išliktų? Manau, kad bus rastas „slaptas“ būdas Graikijai padėti. Turbūt jai bus leista nebemokėti skolų, tačiau taip pat pabrėžiama, kad tai nėra pagalba graikams.
– Kam tiksliai Graikijos vyriausybė nebegrąžins skolų?
– Labiau tikėtina, kad šalies gyventojai kurį laiką nebegaus arba gaus mažesnes socialines išmokas ir pensijas. Nes jei būtų nubrauktos skolos Tarptautiniam valiutos fondui ir Europos centriniam bankui, tai sukeltų masinę krizę pasaulio rinkose. Triukas, kurį turi padaryti Graikija – pademonstruoti, kad bent jau techniškai yra moki, tačiau už tai jos gyventojams teks sumokėti.
– Tačiau valdančioji „Syriza“ partija per rinkimus žadėjo visai kitką.
– Taip, tačiau jiems vis tiek teks pasirinkti geriausią iš blogų sprendimų. Mano draugai graikai sako, kad jie supranta, ką turi padaryti, tačiau tai padaryti nori valdžioje esant tokiai partijai, kuri bent jau apsimeta, kad yra priešiška Vokietijai.
– Manau, kad palūkanų normos visame pasaulyje dar kurį laiką išliks labai žemos. Kol kas niekam nereikia, kad jos būtų pakeltos, išskyrus JAV, bet ir ten padidėjimas bus menkas. Tačiau Europoje palūkanų normos liks žemos, kaip ir Japonijoje, Kinijoje.
– Tokia situacija nėra įprasta. Ar dėl to gali kilti kokių nors neramumų finansų rinkose?
– Taip, yra bent du potencialių krizių židiniai. Vienas jų – skolos. Po 2008 metų krizės vietoje to, kad įmonės ir gyventojai mažintų savo skolas, matėme priešingą procesą ir jos augo. Tai ypač ryšku verslo sektoriuje, o taip atsitiko dėl žemų palūkanų normų. Taip pat atkreipčiau dėmesį į tai, kad rinkoje kai kurios bendrovės turi labai daug lėšų, pavyzdžiui, „Facebook“, „Apple“ ir kitos, bet dauguma įmonių neturi nei pinigų, nei projektų, bet turi daug skolų. Tai yra problema ir šiandien ji visiškai akivaizdi, pavyzdžiui, Rusijoje. Jei palūkanų normos būtų padidintos, dauguma įmonių tiesiog bankrutuotų.
Dar viena krizė gali kilti dėl geopolitinės rizikos, o materializuotis ji gali tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje ar Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių Azijoje, Afrikoje. Yra labai daug karštųjų taškų, kurie gali išvirsti į plataus masto krizę.
– Ar tikite, kad Rusijos ekonomika gali atsigauti?
– Ne, nes netikiu, kad Rusijos valdžia iš tiesų kontroliuoja situaciją šalies viduje. Dauguma veiksnių, darančių įtaką šalies finansams yra išoriniai, t. y. Vakarų sankcijos ir, svarbiausia, nukritusi naftos kaina.
– Kokiose ribose prognozuojate naftos kainą artimiausiais metais?
– Sunku pasakyti, nes dabar esame situacijoje, kokios dar nėra buvę. Todėl manau, kad prognozuoti naftos kainą yra beprasmiška užduotis. Šiandien JAV gali pati apsirūpinti ištekliais ir dėl to kontroliuoti kainas. Kol jų pačių gavybos būdai bus pelningi, bet kokia kaina bus tvari. Saudo Arabijai tai taip pat nekelia problemų, nes jie gali gyventi ir iš 12 JAV dolerių už barelį. Taigi kainas šiandien lemia nebe ekonominiai, o politiniai veiksniai.
