Kaip turbūt daugelis jau suprato, norint atsakyti į šiuos klausimus ir teisingai pasirinkti ateityje pelningiausią investavimo priemonę, neišvengiamai reikia prognozuoti ateitį. Tačiau kaip parodė įvairūs moksliniai tyrimai ir praktika, prognozuoti ateitį, net ir šios srities profesionalams, greičiausiai panašiai kaip ir „Ekstrasensų mūšio“ nugalėtojams, sekasi labai prastai. Šiuo metu niekas negali tiksliai pasakyti, kas mūsų laukia už kampo. Taip, sutinku, galime bandyti nuspėti ateitį, ir natūralu, kad kuriam nors iš spėjusiųjų pasiseks pataikyti, tačiau tai dar nereiškia, kad mes 100 proc. žinojome, jog taip įvyks.
Todėl šioje vietoje kyla elementarus klausimas, kaip tokiu atveju reikėtų elgtis. Ar visai neinvestuoti, ar pasikliauti savo nuojauta, o gal tiesiog bandyti spėti ir žiūrėti, kas išeis? Galbūt pasirodys gana netikėta, tačiau atsakymas daug paprastesnis, nei galima įsivaizduoti – reikėtų susiformuoti tokį investicijų portfelį, kuris būtų pritaikytas bet kokiam orui ir kuriam nereikėtų ateities prognozių.
Amžinojo portfelio filosofija
Taigi, toliau pristatysime investavimo strategiją, kuri pasaulį išvydo maždaug prieš 40 metų (8 deš. viduryje). Ją suformulavo amerikiečių investuotojas Harry Browne’as ir pavadino amžinuoju portfeliu (angl. Permanant Portfolio). Trys pagrindiniai šios investavimo strategijos tikslai: 1) investicijų portfelis turi būti įvairus, kad investuotojas jaustųsi finansiškai saugus, nepriklausomai nuo to, kokia ateitis laukia; 2) investicijų portfelį suformuoti turi būti paprasta ir neturi reikėti daug laiko jo nuolatinei priežiūrai; 3) suformuotas investicijų portfelis turi apsaugoti sukauptą kapitalą ir leisti jam augti, kad ir kas nutiktų.
Pagrindinė amžinojo portfelio investavimo strategijos filosofinė kryptis, atrodo, yra labai elementari – investicijų portfelį išskaidyti lygiomis dalimis į tokias turto klases, kurios geriausiai reprezentuoja keturias pagrindines ekonominio ciklo stadijas: klestėjimą, defliaciją, infliaciją ir recesiją. Pasak strategijos autoriaus, per visą kiekvieno iš mūsų investavimo laikotarpį pasaulio ekonomika nuolat bus vienos iš keturių šių stadijų ir nuolat keisis, tačiau iš anksto nuspėti, kokia stadija kada prasidės ir kiek laiko truks, yra neįmanoma. Kadangi prognozuoti ateities neįmanoma, rekomenduojama investicijų portfelį tiesiog išskaidyti lygiomis dalimis į skirtingas turto klases, kurių bent viena teigiamai reaguoja esant tam tikrai ciklo stadijai, nepriklausomai nuo to, kada ji prasideda ar kiek laiko trunka.
Apie kokias turto klases kalbama?
Kai jau žinome, kokios yra pagrindinės ekonominio ciklo stadijos, kyla klausimas, kokia turto klasė geriausiai reprezentuoja kiekvieną jų.
Klestėjimas – akcijos ir (ar) nekilnojamasis turtas. Esant klestėjimo stadijai geriausią investicijų grąžą dažniausiai generuoja rizikingos turto klasės, tokios kaip akcijos ar nekilnojamasis turtas. To priežastis labai paprasta – didėjantis vartojimas generuoja didesnes pajamas ir pelną, o tai teigiamai veikia akcijų vertę. Tačiau reikia suprasti, kad, ekonomikos augimui sulėtėjus, akcijų kainos gali koreguotis 50 proc. ir daugiau, todėl tai viena prasčiausių investavimo priemonių nuosmukio laikotarpiu.
Defliacija – ilgalaikės valstybės obligacijos. Esant defliacijos stadijai, kai fiksuojamas prekių ir paslaugų kainų mažėjimas, dažniausiai pastebimas ir rinkos palūkanų normų smukimas, o mažėjančios rinkos palūkanų normos automatiškai teigiamai veikia obligacijų kainas. Tačiau ilgalaikės obligacijos – turbūt pati prasčiausia investavimo priemonė augančios infliacijos ir didėjančių rinkos palūkanų normų fone. Susiklosčius tokiai situacijai, net ir investuojant į saugiausių valstybių obligacijas įmanoma patirti nuostolių (jų susidaro dėl smunkančių obligacijų kainų).
Recesija – pinigų rinkos priemonės. Esant recesijos stadijai grynieji pinigai, indėliai ar pinigų rinkos priemonės ypač praverčia kaip tam tikras saugumo garantas ar pagalvė. Tokiu momentu grynieji pinigai dažniausiai brangsta kitų investavimo priemonių atžvilgiu, kitaip tariant, kitų investicijų vertė pinigų atžvilgiu labai sumažėja. Tačiau, esant normaliai ekonominei situacijai, kai fiksuojamas ekonomikos augimas ir nedidelė infliacija, ši investicijų portfelio dalis generuos mažiausią grąžą.
Infliacija – auksas. Infliacijos periodu, kai fiksuojamas didelis prekių ir paslaugų kainų kilimas, turbūt nėra geresnės apsaugos nei žaliavos (konkrečiai – auksas). Esant šiai stadijai būtent šios turto klasės, tikėtina, generuos didžiausią grąžą. Tačiau kitais periodais, tarkim, ekonomikai augant, auksas gali būti nekokia investicija, nes negeneruoja jokių pajamų, kitaip nei obligacijos (mokamos palūkanos), akcijos (įmonių mokami dividendai) ar nekilnojamasis turtas (nuomos pajamos).
Taigi, turime investicijų portfelį, kurį lygiomis dalimis po 25 proc. sudaro akcijos, ilgalaikės obligacijos, pinigų rinkos priemonės ir auksas. Susiformavus tokį investicijų portfelį, nereikia stengtis nuspėti ateities, tiesiog pripažįstamas faktas, kad finansų rinkos ateityje nepaliaujamai keisis. Vienoms turto klasėms geriau seksis vienoje ciklo stadijoje, kitoms – kitoje. Be to, amžinasis portfelis kiekvienam investuotojui suteikia tris labai svarbius pranašumus: saugumą (nereikia bijoti ypač didelių nuostolių, kokių galima patirti investuojant į vieną konkrečią turto klasę), stabilumą (keturios turto klasės tarpusavyje ypač menkai koreliuoja) ir paprastumą (tereikia įsigyti keturias pagrindines turto klases atspindinčius indeksinius investicinius fondus ir kasmet rebalansuoti investicijų portfelį).
Kokios naudos galima tikėtis?
Kai jau supratome, pagal kokius kriterijus ir iš kokių turto klasių formuojamas amžinasis portfelis, pabandykime pažvelgti į tai, kokią naudą jis teikia, tai yra kokią ilgalaikę grąžą padeda sugeneruoti. Pateiktame grafike galima matyti keturių skirtingų turto klasių (JAV akcijų (Total Stock Market Index), ilgalaikių obligacijų (Treasury 20+ Year Bonds), pinigų rinkos priemonių (Treasury 1–2 Year Notes) ir aukso (Gold Bullion) bei amžinojo portfelio kainų istoriją. Per analizuojamą 42 metų laikotarpį didžiausią investicijų grąžą sugeneravo akcijos (10,3 proc. vidutinė metinė grąža), o prasčiausiai sekėsi pačiai saugiausiai finansinei priemonei – pinigams (6,8 proc. vidutinė metinė grąža). Na, o amžinojo portfelio grąža beveik prilygo pelningiausiai turto klasei ir siekė 9,3 procento.
Tačiau vien tik į pelningumą žiūrėti neužtenka. Investuodamas gana ilgą laiką pradedi pastebėti, kad finansų rinkos nuolat keičiasi, kartojasi krizės, buvusi pelningiausia turto klasė pereina į meškų rinką ir pan. Taigi, esant ypač dideliam neapibrėžtumui ir padidėjus rizikai daugelis investuotojų labai dažnai išsigąsta, pasimeta ir priima klaidingus sprendimus. Būtent dėl šios priežasties visada reikia analizuoti ir pasirinktos investavimo strategijos riziką. Pažvelgus į pateiktą grafiką net ir plika akimi galima pastebėti, kad visos analizuojamos turto klasės, išskyrus pačią saugiausią – pinigų rinkos priemones, per analizuojamą 42 metų laikotarpį svyravo daug didesne amplitude nei amžinasis portfelis, tai yra visų keturių turto klasių vidurkis. Jei būtų pasirinkęs amžinąjį portfelį, investuotojas būtų išgyvenęs daug mažiau nuostolingų periodų.
Pavyzdžiui, nuo 1971 iki 1981 m. buvo ypač prastas periodas investavusiesiems į ilgalaikes obligacijas (tuo metu gana smarkiai kilo palūkanų normos ir buvo didelė infliacija). Tačiau tokioje ekonominėje aplinkoje ypač pelningos buvo investicijos į auksą. Nuo 1980 iki 2000 m., kai pasaulio ekonomika išgyveno augimą, mažėjančią infliaciją ir palūkanų normas, ypač nepasisekė investavusiesiems į taurųjį metalą (per 20 metų laikotarpį auksas prarado maždaug 60 proc. vertės), tačiau ypač didelį pelną sugeneravo investicijos į akcijų turto klasę. O nuo 1999 iki 2009 m. investavusieji į akcijas patyrė nuostolių, tačiau tuo pat metu auksas ir vėl, po maždaug 20 metų, buvo pelningiausia turto klasė.
Taigi, skirtingais periodais investavusieji į vieną konkrečią turto klasę arba galėjo labai džiaugtis (jei pataikė), arba ypač stipriai nusivilti (jei pasirinkimas buvo klaidingas). O pasirinkusieji amžinojo portfelio strategiją per visą analizuojamą 42 metų laikotarpį turėjo vos ketverius nuostolingus metus, didžiausias nuostolis patirtas 1981-aisiais (–4,1 proc.). Investavusiesiems į akcijas buvo dešimt nuostolingų metų, didžiausias nuostolis patirtas 2008-aisiais (–37 proc.), investavusiesiems į ilgalaikes obligacijas – 11 nuostolingų metų, didžiausias nuostolis patirtas 2009-aisiais (–12,1 proc.), investavusiesiems į auksą – 16 nuostolingų metų, didžiausias nuostolis patirtas 1981-aisiais (–32,9 proc.).
Analizuojant istorinius turto klasių pokyčius į akis krinta labai įdomus faktas – per visą 42 metų laikotarpį buvo tik vieni metai (1994-ieji), kai visų keturių analizuojamų turto klasių pokyčiai buvo neigiami. Visais kitais atvejais visada pasitaikydavo bent viena turto klasė, kurios metinis pokytis būdavo teigiamas.
Išvada
Šiame straipsnyje pristatyta amžinojo portfelio investavimo filosofija turi vieną ypač svarbų pranašumą – ji yra patikrinta laiko. Šios strategijos autorius pagrindines portfelio prielaidas pristatė daugiau nei prieš 30 metų. Vėliau būta įvairių galimų ekonominio ciklo stadijų, o amžinojo portfelio rezultatai pademonstravo žadėtą stabilumą.
Taigi, baigiant tiesiog reikėtų pakartoti vieną elementarią tiesą – niekas negali nuolat ir tiksliai nuspėti ateities. Taškas. Belieka tikėtis, kad pateikta informacija įrodė bei padėjo suprasti, kad tik plačiai išskaidžius investicijas ir, svarbiausia, kad tos investicijos būtų į skirtingas turto klases, kurios mažai koreliuoja ir išsiskiria nepriklausomais pinigų srautais bei reprezentuoja skirtingas ekonominio ciklo stadijas, galima ne tik išlaikyti gana didelę investicijų grąžą, bet ir stipriai sumažinti nuostolių tikimybę. Be abejo, ši investavimo filosofija nėra tinkama visiems, tačiau jei ieškote saugumo, stabilumo ir paprastumo, galima drąsiai teigti, kad ji tikrai verta jūsų analizės.
