Naujos valdžios saulei patekėjus atrodo, kad tuoj nutirps biurokratijos įšalas ir verslo aplinkoje atsiras daugiau laisvės daigų. Mat kiekviena valdžia deklaruoja siekį gerinti verslo aplinką, tačiau ilgai netrukus verslo viltis sulaukti pavasario pradeda skandinti „einamieji reikalai“ ir gaisrai. Verslo problemų sąrašai tuomet nukeliauja į stalčius ir lieka pasmerkti laukti naujos valdžios. Nors visos bėdos lyg ir buvo išgirstos.
Žinoma, kai kurie daigai išauga ir duoda vaisių. Tačiau dauguma jų skinasi kelią labai lėtai ir sunkiai. Apie tai liudija įmonių vadovai, daugiau laiko praleidžiantys ieškodami sprendimų, kaip nepažeidžiant smulkmeniškų teisės aktų išlikti stipriems konkurencinėje kovoje. Jie pabrėžia: geriau savo laiką skirtų nuoseklios gaminių ar paslaugų marketingo strategijos kūrybai ar dėliotų naujus plėtros planus. Arba ieškodami tų visažinių ekspertų, kurie paaiškintų sudėtingus ir keliuose teisės aktuose skirtingai apibrėžtus statybų reikalavimus. Nes sąrašas dalykų, kurių negalima, vietos kūrybai beveik nepalieka.
Verslas, ypač smulkus, pažeidimo atveju yra beginklis: jo sugaištas laikas priklauso nuo veiksnių, kurių teisės aktais neapibrėši – tai inspektorių ir komisijų supratingumas, kompetencija, lankstumas ir geranoriškumas. Viltis, kad tave suprato ir palaiko, žlunga gavus pusšimčio punktų produkto etiketės pažeidimų ataskaitą. Tuomet kyla klausimas: ar laikas ir pinigai, skirti atrasti tokį pažeidimų kiekį ir surašyti keliasdešimties puslapių ataskaitą, prisideda prie rizikos vartotojui mažinimo ar konkrečios vertės kūrimo? Toli gražu – ne. Kad ir kaip tikrintojai stengtųsi atrasti neatitikimus puokštei vietinių ir europinių reglamentų, tokios intervencijos ne tik nekuria vertės, bet trukdo ir lemia nuostolius. Dar blogiau, tokia aplinka demotyvuoja žmones pradėti ar toliau vystyti savo verslą.
Jei valdžios institucijose egzistuotų supratimas, kad siekiant tikslo atrasti kuo daugiau pažeidimų, galima pakenkti ir netgi sužlugdyti, o išsprendus reguliavimo įmantrybių problemas – padėti, politikų ir valdininkų stalčius pagaliau atlaisvintų šūsniai užsisenėjusių problemų. Teismų apkrovos dėl ginčų kiekio gerokai sumažėtų, o priežiūros institucijų veiklą įprasmintų kilnus tikslas nuolat budinti verslo pavasarį: rinkti faktus ir juos registruoti, identifikuoti problemas ir siūlyti sprendimus. Juk būtent verslas geriausiai girdi ir savo kailiu patiria reguliavimo sukeltą triukšmą ir žino klaidžius kovos už tiesą ir praktiškumą kelius. Verslas kaip klientas (juk jis sumoka už viešąją paslaugą) yra pirminis praktinės informacijos šaltinis ir geriausias talkininkas valdžiai, siekiančiai pokyčių viešajame sektoriuje. Deja, ši informacija nenuteka reikiama kryptimi ir tikslo nepasiekia. Nors turėtų.
Reguliavimo problemų šaltinio tėkmės kryptis ir jos nepertraukiamumas yra numatytas specialiame teisės akte. Priežiūros institucijos privalo kritiškai vertinti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, analizuoti ūkio subjektų pastabas dėl reguliavimo nepagrįstumo, jas įvertinti ir siūlyti sprendimus aukštesnei institucijai. O viešojo administravimo įstatymas įpareigoja verslo prižiūrėtojus laikytis naujovių ir atvirumo permainoms principo. Tai, kaip priežiūros institucijos laikosi šių įpareigojimų, atspindi Ekonomikos ir inovacijų ministerijos kasmet skelbiama priežiūros institucijų švieslentė, konkrečiai – institucijų veiklos vertinimo ir grįžtamojo ryšio kriterijai. Naujausios švieslentės rezultatai rodo, kad trečdalis institucijų savo paskirtį suvokia ir apibrėžia tik per kontrolės ir tiesioginės priežiūros politikos įgyvendinimo prizmę. Net 28 iš 47 institucijų išvis nevykdė ūkio subjektų apklausų ir nevertino teisės aktais nustatytų reikalavimų pagrįstumo ir proporcingumo. O jei nevertino, vadinasi, ir neteikė pasiūlymų, kaip tobulinti verslo aplinką savo reguliuojamoje srityje.
Gali kilti klausimas, kodėl teisinį reglamentavimą reikia nuolat tobulinti. Juk priimant teisės aktą, privalu įvertinti, kokį poveikį jis turės rinkos dalyviams. Tačiau, kaip atskleidė Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimas, neigiamos priimamų teisės aktų pasekmės nenumatomos daugiau kaip pusėje, o poveikis verslui – daugiau kaip trečdalyje įstatymų projektų. Viena iš tokios nepagarbos teisėkūrai priežasčių – nežinojimas ir nesidomėjimas veikla tų, kuriuos ketinama reguliuoti. Kaip ir negebėjimas įvertinti, kaip greitai keičiasi aplinka, kurioje gyvename.
Akivaizdu, kad dauguma problemų, su kuriomis verslas susiduria kasdien, taip ir nepasiekia valdžios, o daugiau nei pusei priežiūros institucijų trūksta suvokimo apie tai, koks turėtų būti jų vaidmuo kuriant šalį, palankią investicijoms, darbui ir apskritai gyvenimui. Trūksta suvokimo ir apie tai, kad visų darbo tikslas yra bendras. Juk verslas pripažįsta, kad našta sumažėjo, kai dalis reguliuotojų pradėjo konsultuoti, teikti informaciją ir bendradarbiauti. Tam reikėjo daug laiko, bet juk pozityvūs rezultatai motyvuoja eiti į priekį, skatina tarpusavio pasitikėjimą!
Įsiklausyti į verslo problemas, atsiverti pokyčiams bei surasti drąsos paprašyti pagalbos tų, kurie patiria reguliavimo naštą ir yra įgudę greitai spręsti problemas – nesudėtingi veiksmai. Juos įprasminti galėtų viešas ir nuolat pildomas reguliavimo ydų ir jų sprendimų sąrašas. Tokios informacijos „nutekinimas“ nuolat primintų valdžiai apie stalčiuose gulinčias problemas ir motyvuotų jas spręsti.
