aA
Ar regionai yra mirę ir jų gyvybę palaiko reanimacija? Ar regionai yra gyvybingi, o jų šuolį į ekonomikos Olimpą stabdo iki šiol vykdyta netinkama politika? Nuo įsitikinimų, turbūt, ir priklauso siūlomi receptai. Neseniai pristatytoje vadinamojoje Baltojoje knygoje, kurioje formuojamos regioninės politikos gairės, susipina abu požiūriai.
Žilvinas Šilėnas
© DELFI / Andrius Ufartas

Ir tai nenuostabu. Regionai – tai didžiausios lietuvio vertybės: laukas, pieva, kelias, upė. Dar įmaišykime XIX a. lietuvio prototipą (valstietis, dirbantis žemę), ir kalbėti apie regionus šaltais nervais yra labai sunku. Diskusija apie investicijų pritraukimą į regioną arba konstatavimas, kad prie kiekvieno namo po mokyklą nepastatysi, greitai išvirsta į „mes“, „jūs“, ir „kada paskutinį kartą matei, kaip paprasti žmonės gyvena?“

Naujas administracinis suskirstymas – ne esmė

Nors Baltoji knyga visiems įdomi tuo, kad aptarinėja kelis regioninio administracinio suskirstymo variantus, naujas geografinis ar funkcinis suskirstymas esminiams dalykams neturi esminės reikšmės. Nėra jokio esminio skirtumo, į kelias įsivaizduojamas dalis ar regionus mes padalinsime savo mažą šalį popieriuje. Vilnių ir visa kita? Galime ir taip. Tik nesistebėkite, kad klišės apie dvi Lietuvas įsiės iki kaulų smegenų (jei dar neįsiėdė), ir dar pablogins situaciją.

Beje „dvi Lietuvos“ yra net ne lietuvių viešųjų ryšių specialistų išradimas. Apie „dvi Amerikas“ pradėta šnekėti dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Apie dvi Amerikas tada šnekėjo ir prezidentas Lindonas Džonsonas, ir Martinas Liuteris Kingas. Apie tai tebešnekama ir dabar.

Galima sukurti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos „regionus“, Šiaulių ir Panevėžio „pusregionius“, Marijampolės, Alytaus, Utenos, Telšių ir Tauragės „puspusregionius“ – jokio esminio skirtumo tai nepadarys. Šis administracinis suskirstymas yra svarbus vidaus politikai, kad būtų apie ką ginčytis Seime ir per savivaldos rinkimus. Tačiau tai neturės esminės įtakos ekonominiams veiksniams, regionų patrauklumui ar žinomumui pasaulyje.

Naujo administracinio lygmens tarp vietos savivaldos ir centrinės valdžios sukūrimas (kažkas panašaus į apskričių atkūrimą) nieko negarantuoja. Lygiai taip pat nieko negarantuoja ir kai kurių politikų siūlomas savivaldybių smulkinimas, ar papildomo valdžios lygmens tarp dabartinės vietos valdžios ir gyventojų sukūrimas. Galima smulkintis su seniūnais, seniūnaičiais ir seniūnaityčiais, bet prikūrus papildomų valdžios sluoksnių, vadžios susikalbėjimas su žmogumi nepadidės.

Galų gale Lietuva pakankamai maža šalis, kad gyventojas pas valdžią galėtų eiti tiesiogiai. O jei negali – tai gal valdžiai reikia būti atviresnei žmonėms, o ne kurti dar vieną valdžios lygmenį.

Rajonų ekonominis atgaivinimas – sunkus

Rajonų skatinimas tapti ekonomiškai aktyvesniais, t. y. pritraukti investicijų, kurti gerai apmokamas darbo vietas – geri tikslai. Galima sutikti, kad esminės rajonų problemos kyla dėl mažesnio ekonominio aktyvumo, neateinančių investicijų ir mažų atlyginimų.

Bet tai ne tik rajonų, tai – visos Lietuvos problema. Kaip pritraukti investicijų ir padidinti atlyginimus yra strateginis visos Lietuvos iššūkis.

O iššūkis nemenkas. Su kitomis šalimis negalime konkuruoti rinkos dydžiu, nes mūsų rinka maža ir neturtinga. Negalime konkuruoti ir rinkos augimo perspektyvomis – žmonių mažėja, visa laimė, kad kol kas auga pajamos. Šalies pigumas kaip vienintelis konkurencinis pranašumas yra atgyvenantis dalykas ir nebūtinai tiesa. Žaliavos, energija, kapitalas ir įrengimai čia kainuoja tiek pat, kiek pasaulinėse rinkose ar net daugiau.

Taip, žmonės vis dar uždirba mažiau, ir tai turi didelę reikšmę darbo jėgai imliems verslams (pvz., paslaugų centrams). Tačiau jei verslas imlus kapitalui, produktą kuria robotai, o žmogus tik juos aptarnauja, tai mūsų pigumas praranda lemiamą reikšmę. O galų gale, su atlyginimų augimu, aukštais mokesčiais ir siūlomais mokesčių kėlimais šiek tiek prakutusiems žmonėms, ir personalo pigumas yra laikina iliuzija.

Yra tik vienas kelias būti kažkiek patrauklesniems konkuruojant su kitomis šalimis – užsiimti verslu ar bet kokia kita veikla Lietuvoje turi būti lengviausia ir paprasčiausia. Valdiški dokumentai turi vaikščioti greičiausiai, taisyklės turi būti paprasčiausios. Ne vidutiniškos, ne atitinkančios ES vidurkį, o lengviausios ir paprasčiausios Europoje. Tik tada yra vilties, kad kažkas norės investuoti pas mus, o ne Čekijoje ar Vokietijoje.

Bet nepamirškime, kad kovoje su biurokratija krito ne vienas ministras. Jei net centrinės valdžios pastangomis neišeina supaprastinti taisyklių ar sumažinti popierizmo, tai kaip tai pavyks vietinei valdžiai, kuri be kita ko dar turi taikytis prie centrinės valdžios įstatymų ir taisyklių? Įsivaizdavimas, kad vietinė valdžia stebuklingai išspręs problemas, kurių centrinė valdžia neįstengia išspręsti jau daugybę metų, yra lengvabūdiškas iš strateginės pusės ir nelogiškas iš vadybinės.

Regionų žinomumo didinimas – pasauliui ar mums patiems?

Baltoji knyga taip pat planuoja didinti regionų žinomumą. Tačiau „žinomumą“ kur? Lietuvoje ar pasaulyje? Kiek žinote regionų JAV, Vokietijoje, arba Kinijoje? Ar net Lenkijoje? Suvalkai nesiskaito; be to regionas yra ne „Suvalkų“, o Palenkės (Podlaskie) vaivadija. Čia ne geografijos pamoka, o tik švelnus raginimas pažvelgti į realybę. Kuomet pasaulis vis dar painioja Latviją su Lietuva, o tris Baltijos šalis traktuoja kaip daugmaž vieną, tikėti(s), kad staiga visas pasaulis pradės skirti Kauną nuo Vilniaus yra nerimta.

Regionų žinomumo didinimas ar savotiškas reabilitavimas reikalingas greičiau ne užsienio auditorijoms, o mums patiems. Ne statant „Potiomkino“ kaimus, o atsikratant stereotipų apie miestiečius ir kaimiečius. Šalyje, kurią pervažiuoti galima per tris su puse valandos, tikėti esminiais skirtumais tarp žmonių rajone ir mieste yra beprasmis užsiėmimas.

Kova su urbanizacija – pavėlavusi šimtmečiu

Keista, bet Baltojoje knygoje vis dar išlenda noras kovoti su migracija iš kaimo į miestą. Ši kova yra pavėlavusi bent 100 metų. Dar daugiau, kova su tuo, kad žmonės važiuoja iš rajono į miestą šalyje, kur žmonės važiuoja iš rajono į Londoną, yra neadekvatu.

Subsidijos būstui regionuose yra nereikalinga ir netaikli politika. Ar žmonės iš rajonų išvažiuoja dėl to, kad rajonuose brangus būstas, ar dėl to, kad miestuose uždirbti galima daugiau? Darbingo amžiaus žmonės regione gyvens, jei galės užsidirbti.

Baltoji regionų knyga – geriau nei Raudonoji knyga. Regionus tikrai geriau ekonomiškai suaktyvinti ir įtempti į 21 a., nei saugoti kaip kokią muziejinę vertybę. Tačiau reikia nepamiršti dviejų esminių dalykų. Pirma, nei regionai, nei vietos savivalda neišspręs problemų, kurias valdžia turi spręsti centriniame lygmenyje. Antra, pjaustyk Lietuvą į kiek nori įsivaizduojamų regionų – nei žmonių, nei kapitalo nepadaugės, tačiau valdžios sluoksnių – gali. Trečia, banalu, bet protingų sprendimų reikia tiek Lietuvos, tiek regionų mastu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Jurgita Navikienė. Apskaitos politika: naudinga prievolė, apie kurią žino ne visi vadovai

Apskaitos politika – tai naudingas įrankis įmonei, gelbstintis keblioje situacijoje, ar beprasmis...

Evelina Liutkutė. Nemokumo reforma Lietuvoje – ar pavyks „išgelbėti“ sunkumus patiriančias įmones? (1)

Finansų ministerija parengė Nemokumo įstatymo projektą, iš esmės reformuojantį visą nemokumo...

Eglė Džiugytė. Didžioji Britanija sankryžoje – kur veda britų neapsisprendimas?

Skandalingu rezultatu Jungtinės karalystės parlamente baigėsi naujausias balsavimas dėl...

Mantas Gofmanas. Dar daugiau aiškumo dėl listinguojamų įmonių reguliacinių reikalavimų (1)

Lietuvos bankas (LB) šiuo metu rengia naujas Informacijos atskleidimo gaires, kuriomis bus...

Rūta Vainienė. Amžina kova. Su kainomis (3)

Tokie štai mūsų naujieji metai – ir vėl „viskas pabrango“. Valdišku sprendimu buvo...

Top naujienos

Kai kuriose Lietuvos įmonėse uždirbti milijonams pakanka vieno darbuotojo: kaip joms tai pavyksta? (2)

Lietuvoje yra ne viena kompanija, vienam darbuotojui sugeneruojanti daugiau kaip 10 milijonų eurų...

Stilistas rėžė nuomonę apie „Žmonių“ įvaizdžius: jei nepasiruošei, sėdėk tyliai ir apeik raudoną kilimą ratu (82)

Kiekviename renginyje laukiamiausia smalsuolių dalis – raudonas kilimas ir, žinoma, akį...

Verslininkas Saulius Karosas amžinojo poilsio atgulė Menininkų kalnelyje: atsisveikinimo kalbą tarė ir 18-metis sūnus (323)

Šią savaitę verslo pasaulį ištiko netektis – naktį iš antradienio į trečiadienį mirė...

Ekspertas: Putino spaudimas Lukašenkai gali tapti nepakeliamas (96)

Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui liko daugiau nei penkeri metai kadencijos, bet jis jau turi...

Nori atšaukti Nacionalinę premiją Ivaškevičiui – partizanų vaizdavimas sukėlė tikrą audrą Lietuvos rašytojų sąjunga gina (111)

Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba šeštadienį paskelbė rašytoją Marių Ivaškevičių...

Močiutės kiaulienos kepsnys nepaliks abejingo net ir didžiausio maisto kritiko (24)

Močiutė iškepė kiaulienos kepsnį , kuris nepaliks abejingo net ir didžiausio maisto kritiko....

Jevgenijus Kiseliovas: praėjus 28 metams, Lietuvoje žmonės gyvena taip, kaip mums net sapne nesisapnavo (580)

Sausio 13-oji – diena, kai prisimenami žmonės, kuriuos 1991 metais Vilniuje nužudė mūsų...

Medžiaga, visiems laikams pakeitusi architektūrą: kodėl be jos statybos dabar neįmanomos

Betonas (tiksliau – gelžbetonis ) yra viena universaliausių, dinamiškiausių ir labiausiai...

Mokslininkai nustatė, kad vieno elemento perteklius organizme sukelia vėžį ir sąnarių ligas (6)

Didžiosios Britanijos mokslininkai atliko tyrimą, kurio išvadose teigiama, kad „slapta liga“,...

Kauno centre, prie ligoninės, mirė vyras: liudininkė negalėjo patikėti personalo abejingumu (1135)

Penktadienį grupelė kauniečių su mirtimi susidūrė tiesiog vienoje miesto centro gatvių. Čia...