Bijoma ar nenorima prisiimti atsakomybės?
Labai keistai atrodo, kai SADM viceministras Vytautas Šilinskas, asociacijai „Linava“ pateikdamas sprendimo neskirti papildomų kvotų vairuotojų įdarbinimui iš trečiųjų šalių paaiškinimą, apeliuoja į darbo sąlygas bei pasiūlo dėl transporto verslui aktualių klausimų tartis su profesinėmis sąjungomis.
Profesinių sąjungų veikla yra gerbtina ir sveikintina, tačiau norisi aiškiai pabrėžti, kad sprendimus dėl daugybę mėnesių keliamų klausimų transporto verslui priima ne profesinės sąjungos, o SADM vadovybė.
Toks V. Šilinsko pateiktas paaiškinimas akivaizdžiai rodo, kad atsakomybės ministerija prisiimti nenori arba bijo – renkasi ją permesti kitiems. Tai tampa panašu ne į norą atrasti kompromisus, o paprasčiausią laiko vilkinimą, dėl ko prarandama milijonai eurų pelno bei mokesčių. Tai nėra palanku nei patiems vežėjams, nei Lietuvos Respublikai.
Nesiklaidinkime ir atsižvelkime į tikrus faktus
Visose situacijose argumentus galima priimti ir su jais sutikti. Tačiau tik tuomet, jeigu jie yra logiški. Tad viceministras V. Šilinskas neturėtų būti klaidinamas ir klaidinti kitų sparnuota fraze, kad pirmiau reikia spręsti problemą, susijusią su „didele vairuotojų kaita transporto sektoriuje“.
Būtina pabrėžti, kad tokie teiginiai yra netikslūs. Kodėl?
Didžiausią dalį Lietuvos transporto sektoriaus darbuotojų sudarė Ukrainos piliečiai. Ir Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, maždaug 10 tūkst. tų darbuotojų grįžo ginti savo Tėvynės. Dar maždaug 2 tūkst. jau buvo susiderėję, kad atvyks dirbti į Lietuvą, tačiau liko Ukrainoje ginti savo Tėvynės. Iš to išsivystė situacija, kad jiems skirtos kvotos buvo panaudotos, o patys darbuotojai nebegrįžo į Lietuvos įmones.
Ministerijos atstovams būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kiek kvotų išnaudoja nesąžiningas verslas, kuris pagal Lietuvoje suteiktas kvotas įdarbina vairuotojus kitose, tačiau ne mūsų šalyje.
Turime informacijos, jog nemaža dalis Lietuvoje įgijusių teisę dirbti trečiųjų šalių piliečių faktiškai neteisėtai dirba užsienio valstybėse – Vokietijoje, Belgijoje – ir vairuoja šiose šalyse registruotas transporto priemones.
Įmonės, neturinčios nei transporto veiklos licencijos, nei krovininių automobilių, neteisėtai pernuomoja užsienio šalių transporto bendrovėms Lietuvoje teisę gyventi ir dirbti tarptautinę kvalifikacijų turinčius vilkikų vairuotojus iš trečiųjų šalių. Taip Lietuvoje neteisėtai veikiančios bendrovės atima nemažą dalį metinio kvotų limito.
Yra net tokių atvejų, kai viena nesąžiningai veikianti įmonė yra įdarbinusi daugiau kaip 360 vairuotojų, tačiau neturi nė vienos arba vos vieną krovininę transporto priemonę.
Kita vertus, nereikia dairytis vien tik į nesąžiningą verslą. Kai valstybinis sektorius nesugeba atsižvelgti į logiškus argumentus ir greitai reaguoti į sparčiai besikeičiančią situaciją bei nepriima transporto verslui palankių sprendimų, vis daugiau vežėjų nusprendžia tęsti veiklą užsienyje. Pavyzdžiui, Lenkijoje, kurioje yra daug lankstesnė darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimo politika, nėra kvotų sistemos deficitinei vilkikų vairuotojų profesijai.
Dar vasarą skaičiavome, kad vien Lenkijoje veiklą tęsia apie 700 Lietuvos vežėjų, kurie ten registravo apie 7000 vilkikų. O toks kiekis vilkikų per metus į valstybės biudžetą suneša daugiau nei 50 mln. eurų. Su tokiu kiekiu vilkikų dirba kiek daugiau nei 10 tūkst. vairuotojų, kurie per metus suneša dar panašiai tiek pat.
Deja, bet SADM neskirdama kvotų užsimerkia ir prieš tokius aiškiai matomus faktus, kad, pavyzdžiui, paslaugų, pramonės, statybos ir žemės ūkio sektoriams šiais metais iš viso buvo skirta daugiau nei 35 tūkst. kvotų. Ir iš jų visas 16 tūkst. rugpjūčio pabaigoje išnaudojo tik paslaugų sektorius. Dabar tenka prašyti papildomų kvotų, nors iki šiol pramonės, statybos ir žemės ūkio sektoriuje vis dar likę nepanaudota iš viso daugiau nei 12 tūkst. kvotų.
Būtent tai leidžia pagrįstai kelti klausimą – ar kvotos apskritai yra reikalingos? Panašu, kad jos yra nieko nereguliuojantis, tačiau tik bauginantis instrumentas.
Problemos – aiškiai matomos. Išgirskime ir jas spręskime
Pasibaigus kvotoms, Užimtumo tarnyba yra užversta prašymais. Pavyzdžiui, vilkikų vairuotojai iš Kazachstano laukia pažymos iš Lietuvos daugiau nei mėnesį, nors SADM žadėjo terminus sutrumpinti iki 7 dienų.
Dėl darbuotojų trūkumo daugėja veiklos apimtis mažinančių vežėjų – šiuo metu tušti stovi 20 proc. vilkikų autoparkų, t. y. maždaug 12 tūkst. vilkikų, nes trūksta daugiau nei 30 tūkst. vairuotojų.
Vertinant tai, kad transporto sektorius yra trečia ekonomikos šaka bei sukuria net 13 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, reiškia, kad trūkstant vairuotojų, verslui keliantis svetur arba veikiant nesąžiningam verslui, valstybės biudžetas netenka didelės pajamų dalies, kuri būtų surenkama per įvairius vežėjų sumokamus mokesčius.
Transporto sektoriaus atstovai visada nori konstruktyvaus dialogo bei konkrečių sprendimų. To siekiame jau ne vieną ir ne du mėnesius, tad vilties niekada nepraradome ir nenorime prarasti. Labai tikimės, kad transporto verslo bendruomenės problemos bus išgirstos bei sprendžiamos.
Tačiau ko norisi labiausiai, tai, kad sprendimų būtų nesikratoma, kaip yra dabar, ir jie būtų priimami būtent tų, kurie juos ir turi priimti. Kad problemos būtų sprendžiamos remiantis tikrais ir pagrįstais faktais, o ne manipuliuojant tuo, kas nėra tikslu ir tikra.
