O iš valdžios koridorių toliau girdisi tie patys argumentai: įdarbinkit vietinius, gerinkit darbo sąlygas ir pan. Diskusijos pasibaigia lozungais, kadangi parodžius net ne „Linavos“, o, tarkim, Užimtumo tarnybos duomenis, paaiškėja, kad vairuotojų poreikis ir realybė skiriasi kaip diena ir naktis. Norinčių ir gebančių dirbti – keli šimtai, kai laisvų darbo vietų – dešimtys tūkstančių.
Vienintelė Lietuvos vežėjų „kaltė“ šioje istorijoje – sektoriaus augimas, neproporcingas šalies dydžiui. Darbštūs lietuviai sugebėjo įsitvirtinti tarp lyderių visoje Europoje ir kaip lygūs su lygiais konkuruoti su lenkais, vokiečiais, prancūzais ir kitų, gerokai didesnių valstybių, vežėjais. Akivaizdu, kad namų darbo rinka negali patenkinti tokio mūsų įmonių poreikio, todėl vairuotojai iš trečiųjų šalių tapo išsigelbėjimu vežėjams, o tuo pačiu ir visai mūsų ekonomikai – juk nesvarbu, kokios tautybės darbuotojas, čia veikiančios įmonės mokesčius moka į Lietuvos biudžetą.
Dar noriu pažymėti, jog vietinių darbuotojų trūkumą nulėmė ne tik sektoriaus mastas ir prastėjanti šalies demografija, bet ir, mano vertinimu, sisteminės klaidos švietimo sektoriuje. Valstybė daug metų leido ir vis dar leidžia (nepaisant tam tikrų kosmetinių pertvarkų) praktiškai bet kam įgyti aukštojo mokslo diplomą. Masiškai štampuojami teisininkai, vadybininkai, studijų ir mokslo kokybę paliekant antrame plane.
„Eurostat“ duomenimis, Lietuva – tarp pirmaujančių valstybių visoje Europos Sąjungoje pagal žmonių su universitetiniu išsilavinimu skaičių: tarkim, 25 – 34 metų amžiaus grupėje beveik 60 procentų žmonių yra baigę aukštąsias mokyklas, kai Vokietijoje šis rodiklis nesiekia nė 40 procentų.
Nors niekas nepaneigs, kad išsilavinę žmonės gyvybiškai reikalingi bet kuriai valstybei, kokybės devalvavimas ir masinis universitetinio išsilavinimo prieinamumas nulėmė kompleksines šalies problemas. Viena vertus, turime daug diplomuotų, bet prastai išsilavinusių piliečių, kita vertus, visiškai nustekentas profesinis rengimas. Trūksta ne tik vairuotojų, bet ir šaltkalvių, statybininkų, mechanikų. Juk neis bakalauras ar juolab magistras „fūros“ vairuoti, nors uždirbti galėtų dažnu atveju gerokai daugiau nei trindamas valdišką kėdę. 2000 – 3000 eurų siekiančios vairuotojo pajamos lenkia ne tik eilinio ministerijos specialisto, bet ir viceministro atlyginimą. Tad kaltinti vežėjus blogomis darbo sąlygomis – mažų mažiausiai veidmainiška.
Akivaizdu, kad nei šalies senėjimo problemos, nei spragos profesiniame rengime neišsispręs per mėnesį ar metus. Todėl vienintelė reali išeitis – kuo skubiau panaikinti kvotas darbuotojams iš trečiųjų šalių. Galime dar ilgai užsiimti demagogija ir toliau kalbėti apie įdarbinimą vidaus rinkoje (kai įdarbinti nėra ką), tačiau tai kelias į niekur. Ir toliau skaičiuosime praradimus. Ne tik vežėjų – visos valstybės taip pat. Juk toks neveikimas kenkia nacionaliniam saugumui, kurio pagrindiniai dėmenys – piliečių saugumas, jų pasitikėjimas valstybės teisingumu, šalies ekonomikos augimas ir stabilumas.
