Mano nuomone, dokumentas yra pasiligojęs ir turi bent dvi įgimtas ydas, kurias reikėtų skubiai taisyti.
Pirmoji yda – projektas įteisina atvirkščiai proporcingą keliamam tikslui rezultatą.
Seimo nariai šio projekto tikslą įvardijo labai tiesmukai, tad tiesiog priminsiu, kas buvo deklaruojama – pataisomis siekiama neleisti Lietuvos miškuose įsigalėti Skandinavijos fondams.
Patikslinsiu, kad galime kalbėti tik apie privačių asmenų valdomų miškų dalį, nes valstybės nuosavybė ir šiaip apsaugota tuo pačiu Miškų įstatymu.
Kaip teigia tie patys Seimo nariai, didžiausias privatus miško savininkas Lietuvoje šiuo metu yra vienos labai garsios Švedijos kompanijos valdomas fondas. Kadangi įstatyme numatyti ribojimai nebus taikomi atgaline data, pataisos, de facto, įteisina to Skandinavijos fondo hegemoniją privačioje Lietuvos miškų rinkos dalyje.
Kas, mano galva, yra dar blogiau nei didelių žaidėjų varžymasis, nes įstatymas apsaugo hegemoną nuo panašias finansines galimybes turinčių konkurentų ir smulkiesiems miško savininkams sumažina galimybes tiek parduoti savo nuosavybę, tiek už ją gauti didesnę kainą.
Antroji yda – pataisų santykis su Lietuvos Respublikos Konstitucija.
LR Konstitucinis teismas 2004 m. sausio 26 d. nutarimu aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad „įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, pažymėjo, jog ji reiškia ir įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad gamyba ir rinka nebūtų monopolizuotos, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė bei numatytos priemonės jai apsaugoti.
Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija reiškia inter alia draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, iškreipiančius ar galinčius iškreipti sąžiningą konkurenciją.
Pateiktame projekte įtvirtinamas ribojimas asmeniui (fiziniam ar juridiniam) turėti nuosavybėje (pačiam ar kartu su susijusiais asmenimis) daugiau kaip 1500 ha miško ūkio paskirties žemės.
Kyla rimtų abejonių dėl šios įstatymo sąlygos atitikimo Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintai valstybės pareigai saugoti sąžiningą konkurenciją. Ši abejonė pirmiausiai grindžiama tuo, kad valstybė miškų atžvilgiu vykdo ne tik apsauginę, bet ir ūkinę-komercinę veiklą.
Turint galvoje, kad visos miškų urėdijos buvo sujungtos į vieną valstybės įmonę, konkurencija prekybos mediena valstybinių miškų sektoriuje buvo iš esmės apribota. Be to, tokiu būdu konsolidavusi vienose rankose visą valstybinių miškų ūkį valstybė tapo dominuojančiu rinkos dalyviu šiame ūkio sektoriuje.
Tad turime situaciją, kai valstybė, konsoliduodama visus savo pajėgumus valstybinio miško pramonėje vienose rankose, siekia skaidyti ir mažinti tuos pačius pajėgumus privataus miško savininkų atžvilgiu. Tokia situacija galimai sukuria nelygiavertes konkurencijos sąlygas tarp valstybės ir privačių asmenų, kurie veikia toje pačioje verslo srityje.
Kaip jau minėjau, projektas suponuoja, kad miško savininkai, iki įstatymo įsigaliojimo valdę didesnius nei nustatyta riba miško plotus, galės toliau sėkmingai naudotis savo nuosavybe. Likusiems rinkos dalyviams ribojimas smarkiai apriboja nuosavybės didinimo potencialą, tad tai ribos konkurenciją jau įsitvirtinusių stambių miško savininkų atžvilgiu ir galimai sukurs situaciją keliančią rimtų abejonių dėl jos atitikties ne tik Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, bet ir 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui.
2003 m. gruodžio 30 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „visų asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad atitinkamos rūšies santykių subjektams – visiems vienodais požymiais pasižymintiems asmenims turi būti taikomas tas pats įstatymas ar kitas teisės aktas - tas pats vienodas, visiems tos kategorijos subjektams bendras, lygus matas.“
Įstatymo projektas visiškai neatsako į klausimą ar galės fizinis/juridinis asmuo, iki įstatymo įsigaliojimo turintis daugiau nei 1500 ha nuosavybės žemės ūkio paskirties žemės, jau po įstatymo įsigaliojimo visą ją perleisti kitam asmeniui. Jeigu tokios galimybės savininkas neturės, tai esmingai ribos jo nuosavybės teisę, kadangi toksai savininkas negalės laisvai disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu. Šio ribojimo atitikimas Konstitucijos 23 straipsniui kelia rimtų abejonių.
Kadangi iš projekto esmės lyg ir turėtų būti daroma išvada, kad savininkas, turintis daugiau nei 1500 ha. miško paskirties žemės ir norėsiantis ją parduoti kaip vientisą daiktą, to padaryti negalės, natūraliai iškyla kompensacinio mechanizmo poreikis, kurio projekte tiesiog nėra. Jeigu dėl miško paskirties žemės civilinės apyvartos ribojimo, savininkas, priverstas parduoti žemę atskirais sklypais, turės finansinių nuostolių, įstatyme turėtų būti įtvirtintas šių nuostolių kompensacinis mechanizmas.
Projekte numatyta, kad susijusiais asmenimis yra laikomi sutuoktiniai, taip pat tėvai (įtėviai) ir nepilnamečiai jų vaikai (įvaikiai). Ši susijusių asmenų samprata sudaro palankias galimybes apeiti įstatyme nustatytus ribojimus, todėl jų buvimas tiesiog sukurs palankią terpę įvairaus plauko piktnaudžiavimams bei korupcijai. Pavyzdžiui, vaikams tapus pilnamečiais, jie jau nebus laikomi susijusiais asmenimis. Ką jau kalbėti apie kitus tiesiosios ir šalutinės linijos giminaičius. Apeinant susijusių asmenų sąvoką bus tiesiog sukurta ribojimų regimybė.
Projekte numatyta, kad pagal prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareikštą ieškinį teismo sprendimu iš miško žemės įgijėjo paimamas ir perduodamas valstybės nuosavybėn miško žemės plotas, kuris įgytas pažeidžiant šio straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus. Valstybė, LR Vyriausybės nustatyta tvarka asmeniui atlygina paimto miškų ūkio paskirties žemės sklypo ploto žemės įsigijimo kainą arba vidutinę rinkos vertę, jeigu vidutinė rinkos vertė yra mažesnė. Toks reguliavimas iš viso yra nesuprantamas. Iš siūlomos normos išeitų, kad sandoris, sudarytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas yra laikomas galiojančiu, kadangi yra taikomas kažkoks naujas, nekonstitucinis (?!) nuosavybės paėmimo ne visuomenės poreikiams mechanizmas.
CK 1.80 straipsnio 1 dalyje labai aiškiai pasakyta, kad sandoris prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms yra niekinis ir negalioja. Projekte reikėtų numatyti, kad tokio negaliojimo pasekmė yra dvišalė restitucija. Jeigu būtų nuspręsta laikytis pasiūlyto modelio, dėl kurio konstitucingumo abejones jau pareiškiau, visiškai neaišku, kodėl atitinkamus ieškinius turėtų reikšti prokurorai, kurie niekaip nedalyvauja miško žemės apyvartos procese.
Kadangi kontroliuoti šį procesą projekte yra pavedama Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tai ir atitinkamus ieškinius turėtų reikšti būtent ji, nes ji turės visą būtiną informaciją pažeidimams nustatyti.
Dar daugiau klausimų kelia projekto nuostata, kad atlyginama sklypo vidutinė rinkos vertė, jeigu ji yra mažesnė už įsigijimo kainą. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalyje imperatyviai sakoma, kad už nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams turi būti teisingai atlyginama. Kyla abejonių ar pasirinktas mažesnės kainos atlyginimo kriterijus atitinka teisingo atlyginimo imperatyvą.
Projektui galima būtų pateikti ir daug smulkesnių priekaištų, susijusių su įgyvendinimo proceso biurokratizavimu (nacionalinės žemės tarnybos vaidmuo) ar su reikalavimais juridiniams asmenims, tačiau jau pareikštos pastabos įrodo projekto neišbaigtumą bei jame sudaromas akivaizdžias landas piktnaudžiavimui.
Apibendrindamas pasakysiu, kad nagrinėjant Miškų įstatymo projektą kreivų medžių galima atrasti tiek daug, kad Konstitucijos bemaž nematyti.
