Skurdo rizikos rodiklis – santykinis rodiklis, kurio rezultatai priklauso nuo to, kaip tolygiai išsidėsto visų Lietuvos gyventojų pajamos. Net ir turtingiausiose šalyse santykiniai skurdo ar nelygybės rodikliai pasiekia aukštus rezultatus, jei pajamų pasiskirstymas tampa itin netolygus. Santykiniai rodikliai mažiau gali pasakyti apie absoliutų skurdą – t. y. kiek žmonių iš tikrųjų jaučia stiprų materialinį nepriteklių ar neturi stogo virš galvos.
Pastaruoju metu vidutinis atlyginimas Lietuvoje augo ir tebeauga itin sparčiai. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, jo augimas 2007–2017 m. laikotarpiu siekė 40 proc. ir buvo sparčiausias tarp organizacijos valstybių. Įvertinant tai, kad į aptariamą laikotarpį patenka ir pastaroji ekonominė krizė su dideliais darbo užmokesčio nuopuoliais, šis rodiklis atrodo įspūdingai. Tuo pačiu laikotarpiu pensijų augimas nebuvo toks greitas – jos paaugo vidutiniškai apie 20 proc. Krizės metu pensijos mažėjo gerokai mažiau už vidutinį atlyginimą, tuomet ir santykinis pensininkų skurdas buvo gerokai mažesnis. Tačiau dabar vidutinis pensijų dydis nepaveja į viršų šokančių atlyginimų ir santykinio skurdo rodiklius taip pat kelia į viršų.
Ateities perspektyva taip pat nedžiuginanti. Prognozuojama, kad Lietuvoje 65 m. ir vyresnių asmenų santykis su dirbančiais asmenimis iki 2030 m. padidės labiausiai Europos Sąjungoje, nuo 39 proc. iki 63,8 proc. Dėl to valstybinei pensijų sistemai spaudimas augs dideliu tempu ir neišvengiamai bus būtina derinti dabartinių pensininkų interesus su tais, kurių pensija dar tik laukia ateityje. O dosnių išmokų, siekiančių 60 ar 70 proc. buvusio darbo užmokesčio, vien iš „Sodros“ ar valstybės biudžetų būtų naivu tikėtis tiek dabartiniams, tiek ateities pensininkams.
Dėl to visus būdus, kurie padėtų atsisakyti dalies vartojimo dabar ir atsidėti daugiau pinigų pensijai, derėtų apsvarstyti kiekvienam racionaliai mąstančiam žmogui. Tuo labiau, kad ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei, gyventi iš pensijos gali tekti vis ilgiau. Analogiškai turėtų elgtis ir valstybė. Deja, šia kryptimi žengdama vieną žingsnį, dažnai kitą ji žengia atgal. Kad ir sumaištis dėl naujausių pensijų pokyčių – vienus paskatins taupyti, kitus nuo to kaip tik atbaidys. Vien per sausį iš pensijų kaupimo pasitraukė 19 tūkst. žmonių.
Pensijų draudimui pastaruoju metu surenkama gerokai daugiau, nei išmokama. 2017 m. pensijų draudimo dalies perviršis siekė 388,7 mln. eurų, 2018 – 366,1 mln. eurų. Kad paprasčiau įsivaizduotumėte, kokio dydžio tai yra suma, – šių lėšų pakaktų padidinti senatvės pensiją kiekvienam dabartiniam pensininkui po daugiau nei 50 eurų kas mėnesį arba padvigubinti pervedamą socialinio draudimo tarifo dalį į II pensijų kaupimo pakopą nuo 2 iki 4 proc. ir tokiu būdu padidinti kaupimo patrauklumą be viską keičiančių reformų.
Bet nueita kiek kitu keliu. Gerai bent tiek, kad pagal neseniai patvirtintą tvarką šie pinigai turėtų atsidurti rezerve, padėsiančiame tuomet, kai ištiks ekonominis sunkmetis. Visgi net ir dosniausios pensijų sistemos veikiausiai neįveiks to, kas atsikartoja daugeliu atvejų – arčiau skurdo visąlaik bus jaunesni, tik savo karjerą pradedantys žmonės, ir pensininkai, kurie jau nebegauna aktyvių pajamų. Dėl to reikėtų nusiteikti, kad jokia valstybės pagalvė nebus pakankamai stora, kad išpildytų visus lūkesčius senatvėje. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl būtina įvertinti visus galimus būdus taupyti senatvei, neapsiribojant vien tuo, ką siūlo valstybė.