Užduotis lyg ir paprasta – viešąją gėrybę, tyrą vandenį, turėtų gauti kiekvienas namų ūkis, jame turėtų būtų įrengti nuotekų įrenginiai, neliktų būdelių su širdelėmis. Tuomet neterštume gamtos, o Europos Sąjunga (ES) už tebenaudojamus lauko WC negrasintų sankcijomis.
Šių kilnių tinklų vedina Aplinkos ministerija konsultantams mestelėjo pinigų, ir jie temą gerokai supaprastino: „Kaip į tam tikrus darinius sujungti vandentvarkos sektoriaus įmones?“. Gal intuityviai tikimasi, kad vandentvarka – tokio pat kietumo riešutėlis kaip elektros tinklai, taupomasis bankas ar telekomas ir, mostelėjus burtų lazdele, visos problemos čia išsispręs.
Nuo minėtų sujungimų daug kas čiaudo iki šiolei – išsikviesti avarinę elektrikų brigadą ar prijungti įtaisą dažnai tampa neįmanoma misija, nekalbant apie tai, kad gyventojams, norintiems patekti pas bankininką, jau tenka užsirašyti į eilę.
Panašus scenarijus vandnetvarkos ūkyje būtų pražūtingas. Apskaičiuota, kad 60-yje šalies savivaldybių vandentvarkos ūkį šiuo metu valdo 50 profesionalių vandens tiekėjų.
Į daugkartinius merų paklausimus kokiu būdu apjungiant įstaigas bus nusavinamas savivaldybių valdomų uždarųjų akcinių bendrovių vandetvarkos įmonių turtas konsultantai niekaip negalėjo atsakyti. Neoficialiai pripažįstama, kad tokių teisinių galimybių ir nėra. Tad kam iš viso reikėjo rengti įvairias studijas? Ir kodėl studijos tyrimo objektas yra iškreiptas?
Per pastarąjį dešimtmetį profesionalūs vandens tiekėjai perėmė eksploatuoti vandentvarkos objektus 1 696 gyvenvietėse. Iš viso Lietuvoje yra apie 2 080 gyvenviečių, kur vanduo tiekiamas centralizuotai. Liko ne taip ir daug – apie 400 nugyventų ir reikalavimų neatitinkančių vandentvarkos ūkių, kurios anksčiau ar vėliau teks perimti ir atstatyti, kad vanduo būtų geriamas, o nuotekos netekėtų į gruntą, drenažus ar upes. Perimamas ūkis, dažnai neremontuotas metų metais, reikalauja didelių investicijų.
Šis jovalas jau pradedamas tvarkyti, vis dėlto tik nedidelė dalis kaimo vandentiekių buvo leista renovuoti EK skirtomis lėšomis. Didžioji dalis renovacijos vykdoma iš įmonių pajamų – tai yra.apmokestinus rajonų centrų gyventojus. Kitaip tariant, kaimo žmonių buitis tvarkoma iš rajonų centrų gyventojų kišenės, vis paverkšlenant apie didėjančią atskirtį tarp miestų ir regionų.
Preliminariai apskaičiuoti darbai bent penkmečiui į priekį – vien gyvenviečių vandentiekio ir nuotekų ūkio atnaujinimui reiktų 1,32 mlrd., o miestų – 1,4 mlrd. eurų.
Skelbiama, kad EK šių aplinkosauginių reikmių nefinansuos, o mūsų šalies valdininkai problemos iki šiol nenagrinėjo. Nors parengtos net dvi „studijos“ apie vandentvarkos įmonių valdymą ir investicijų poreikį, vis dėlto ši aplinkosauginė problema EK pagrįsta nebuvo. Keista girdėti valdininkų raportus, kad Lietuvos vandentvarkos sektoriaus problemos sėkmingai sprendžiamos.
Kuriama iliuzija, kad nugyventus kaimų vandenvalos įrenginius sustambintos įmonės atstatys pasiskolinusios minėtus milijardus. Sąmoningai nekalbama apie tai, kad bankams paskolas reikės grąžinti, o lėšos, skirtos kaimų gerbūviui kurti, bus įskaičiuotos į miestų ir rajonų centrų gyventojų sąskaitas. Tas kelias būtų pražūtingas. Vandentvarka yra viešoji paslauga ir tarifų negali kelti kada nori ir kaip nori.
