Darbuotojų nuoma nėra kokia nors nauja tendencija – tai rinkoje jau gerai žinomas paslaugų teikimo modelis, vis dėlto, kai su tuo susiduri iš arčiau, išryškėja daugybė niuansų. Kaip neprarasti darbuotojo, kurį „išleidi“ dirbti į kitą kompaniją? Juk jis kitoje įmonėje praleidžia visą dieną, nuo ryto iki vakaro, ir visiškai tikėtina, kad gali atitrūkti nuo savo pagrindinės įmonės. Kieno kalėdinį vakarėlį pasirinks toks darbuotojas – kliento įmonės ar darbdavio?
Kaip įtikinti darbuotoją tokiam sprendimui – būti „paskolintam“? Juolab tai trunka ne mėnesį ar du, o gali tęstis metus, dvejus ar net dešimt – savo įmonėje turime ir tokį pavyzdį. Kaip palaikyti kitoje kompanijoje darbą atliekančio žmogaus lojalumą įmonei – pagrindinei darbdavei?
Situacijas, kuomet tenka priimti sprendimą, kad darbuotojas fiziškai persikels dirbti į kitą bendrovę, padiktuoja klientai, dažniausiai didelės tarptautinės kompanijos. Neretas atvejis, kad tam tikri korporacinės tvarkos niuansai ar biudžeto ribojimai neleidžia tokioms bendrovėms steigti papildomo etato, tačiau darbus nudirbti vis tiek reikia. Tokiu atveju išeitis – pirkti paslaugą iš trečiosios šalies. Paprastai tariant, kliento įmonei reikalingas darbuotojas, šiuo atveju – finansų specialistas, nors ir lieka mūsų kompanijos darbuotojas, tačiau iš tiesų visą savo darbo laiką praleidžia kliento įmonėje.
Atrodytų, kas čia tokio. Tačiau nuolat dirbant kitoje bendrovėje, užsimezga ir nauji darbiniai ryšiai, susigyvenama su nauja profesine rutina. Bendrovei, tikrajai šio darbuotojo darbdavei, kyla nemenkas iššūkis – išlaikyti žmogų, neleisti jam pernelyg nutolti, sudaryti sąlygas bendrauti su pagrindinės darbovietės kolegomis. Nuo didžiausios rizikos – kad klientas paprasčiausiai persivilios paslaugą teikiantį kitos įmonės darbuotoją – apsidraudžiama tam tikromis kontrakto sąlygomis. Tačiau nuo žmogiškų dalykų juk neapsidrausi.
Nusprendus išleisti darbuotoją dirbti į kliento įmonę, svarbu pasverti keletą dalykų. Visų pirma, „ambasadoriaus“ misijai labiausiai tiks darbuotojas, kuriam priimtina dirbti su vienu klientu, o ne daugeliu. Būtina pasirūpinti, kad, žmogui pradėjus dirbti kitoje įmonėje, nenutrūktų jo komunikacija su pagrindine darboviete, įtraukti jį į „motininės“ įmonės komandos stiprinimo veiklas. Reikia pagalvoti ir apie motyvacinį paketą išsiunčiamam „ambasadoriauti“ darbuotojui – kas į jį įeina, jau įmonės valia, tačiau tai tikrai ne vien atlyginimo klausimas.
Sėkmės istorijos rodo, kad toks paslaugos teikimo modelis – ne tik įmanomas, bet ir priimtinas visoms šalims: bendrovei, kuri skiria darbuotoją teikti paslaugas kitoje įmonėje, klientui ir pačiam darbuotojui.
Vienas mūsų darbuotojas, dirbantis kliento įmonėje, kaip tokio paslaugos teikimo privalumą įvardija tai, kad jam tenka dirbti didelėje, pasauliniu mastu žinomoje kompanijoje. Tai – ne tik svarbi eilutė gyvenimo aprašyme, kurioje atsiranda žinomos kompanijos pavadinimas, nors žmogus tiesiogiai ir nėra jos darbuotojas. Pasak mūsų „ambasadoriaus“, svarbiausia, kad taip įgyjama reikšminga profesinė patirtis ir susipažįstama su pasauline korporatyvine kultūra.
Įdomus ir kitas atvejis – vienas mūsų „ambasadorius“ kitoje įmonėje dirba jau... dešimt metų. Paradoksalu, bet jis, nebūdamas įmonės darbuotoju, tapo tikru tos bendrovės senbuviu, nes joje jau keitėsi daugybė žmonių ir net vadovai. Tačiau net ir po dešimties metų darbuotojo ryšys su mūsų įmone, darbdave, nenusilpo, kadangi dedame didžiules pastangas užtikrinti abipusį kontaktą.
Tinkamai parinkti darbuotojai, išradingai sudėliota motyvacija, įdomūs su klientu vykdomi projektai ir nuolatinis bendrovės-darbdavės pulso pojūtis – ši dėlionė užtikrina, kad į kitą įmonę išlydėti darbuotojai tinkamai reprezentuotų bendrovę, semtųsi naudos sau ir, svarbiausia, betarpiškai teiktų kokybišką paslaugą kliento bendrovei.
