Vilius Tamkvaitis. Iš kur atsiranda netikėtas pelnas ir ką su juo daryti?

Perteklinis pelnas

Perteklinio pelno apmokestinimas nėra naujas išradimas. Pirmieji bandymai apmokestinti perteklinį pelną kilo po Pirmojo pasaulinio karo, kai atsigaunant ekonomikai dalies verslų padėtis buvo itin gera ir jie gavo netikėtai didelius pelnus. Perteklinis pelnas buvo ribojamas ir po Antrojo pasaulinio karo, kai kuriose valstybėse tokie mokesčių sistemos pakeitimai buvo inicijuoti ir po kitų didesnių ekonomikos sukrėtimų.

Vis tik ekonomikos politikai judant liberalumo link, perteklinio pelno, kuriam Lietuvoje prigijo marksistinis viršpelnio apibrėžimas, ribojimas buvo taikomas vis rečiau. Ekonomistai gali be galo ginčytis, ar perteklinis pelnas apskritai egzistuoja ir ką su juo daryti.

Iš kur tie pinigai?

Joks pelnas neįmanomas be pajamų. Kadangi didžioji dalis bankų išduodamų paskolų susietos su tarpbankinio skolinimo palūkanų normomis, šioms pradėjus augti kartu pradėjo augti ir bankų gaunamos palūkanų pajamos. Atrodytų, kad toks pajamų augimas neturi nieko bendro su vieno ar kito banko priimamais sprendimais.

Finansinio portfelio valdymas – tai nuolatinis tikimybių ir rizikų balansavimas. Klientui išduodamas paskolą bankas vertina, kokia tikimybė, kad klientas negrąžins ar vėluos grąžinti paskolą, taip pat vertinama, kaip keisis ekonominė situacija ir kokia kiekvieno iš šių atvejų tikimybė. Neabejoju, kad kiekviename banke rizikų ar iždo analitikai vadovams pristatinėjo duomenis apie tai, kad yra tam tikra tikimybė, kad EURIBOR pakils iki 3,5 proc. ir bankų pelnas išaugs iki vienokio ar kitokio lygio.

Kitaip tariant, rekordinės bankų palūkanų pajamos tikrai nėra netikėtos. Tokios situacijos tikimybė tikrai lėmė investicinius sprendimus.

O kurgi dingo išlaidos?

Sprendžiant iš naujausių viešai pateikiamų Lietuvos banko ataskaitų, per metus bankų palūkanų pajamos augo 25 proc., o palūkanų sąnaudos mažėjo 5 proc. Jeigu palūkanų pajamų augimas paaiškinamas palūkanų normų augimu, priežastys, dėl kurių bankams aptarnauti jas kainavo mažiau, slypi kiek giliau.

Esminė paskolų išlaidų dalis – tai lėšų pritraukimo kaštai. Klasikinėje bankininkystėje vertinama, kad pagrindinis bankų finansavimo šaltinis – indėliai. Augant paskolų palūkanoms indėlių palūkanos reikšmingai nepakito. Taip nutiko dėl itin didelio likvidumo Lietuvos finansų sektoriuje. Paskolų ir indėlių santykis Lietuvoje yra trečdaliu didesnis nei likusioje euro zonoje.

Įsivaizduokime įmonę, kuri prekiauja plytomis. Plytų kainoms pakilus jos pajamos išauga. Tačiau, jei sandėliuose turi per daug plytų, tokia įmonė nebus linkusi mokėti daugiau už perkamas plytas. Greičiausiai ji apskritai plytų nepirks, kol sandėlio likučiai nepasieks norimos ribos.

Lygiai taip pat bankai nėra linkę mokėti didesnių palūkanų už indėlius, nes jiems jų paprasčiausiai nereikia. Vertinimai gali skirtis, bet Lietuvos finansų sektoriuje yra daugiau nei 10 milijardų eurų indėlių perteklius.

Kur dingo paskolos?

Jei bankai turi per daug pinigų, kyla klausimas, kodėl jie jų neskolina. Mokykloje mokinius moko, kad žmogus atneša indėlį į banką, o bankas paskoliną šiuos pinigus kitam žmogui. Realiame finansų pasaulyje situacija yra kitokia – visų pirma atsiranda paskola, kurią norima suteikti, ir tik po to ieškoma lėšų jai suteikti.

Bankų paskolų portfelis negali augti žymiai greičiau už ekonomiką. Jei valgysite per daug, turėsite sveikatos problemų, nes perteklinės maistinės medžiagos pradės jums kenkti. Lygiai taip pat ir paskolos ekonomikoje gali sukelti daugybę problemų. Todėl pastaruoju metu bankų paskolų portfelio pokyčiai labai koreliuoja su ekonomikos augimo tendencijomis. Ši situacija susiformavo ne tik dėl bankų vykdomos politikos, bet ir dėl griežto reguliavimo, kuris riboja bankų galimybes suteikti rizikingesnes paskolas.

Kas nutiks, jei bankai bus papildomai apmokestinti?

Bankams sumokėjus šimtus milijonų papildomo pelno mokesčio Lietuvos finansų sistemai niekas negresia. Dėl nuoseklios Lietuvos banko politikos ir konservatyvių rinkos dalyvių Lietuvos finansų sistema yra tarsi slėptuvė po žeme. Sunku įsivaizduoti ekonominį sukrėtimą, kuris keltų jai grėsmę.

Vis dėlto, žvelgiant plačiau, toks, net ir laikinas, mokestis gerokai apriboja sektoriaus patrauklumą. Investuoti į rinką, kurioje galimybės daug uždirbti yra ribojamos, visada bus mažiau patrauklu nei į rinką, kurioje teigiamos situacijos nauda nėra ribojama. Ši problema neapsiriboja finansų sektoriumi, verslas puikiai supranta, kad, pavyzdžiui, nutikus naujai pandemijai ir biotechnologijų įmonėms patyrus netikėtus pelnus jie gali būti papildomai apmokestinami. Šis sprendimas tikrai nepadidins Lietuvos patrauklumo užsienio investuotojams.