Perkančiosios organizacijos tokiais atvejais, dažnai nesigilindamos į atsiradusių vėlavimų priežastis, net jei jos būna objektyvios ir nepriklausančios nuo tiekėjo, o kai kuriais atvejais priklausančios ir nuo pačios perkančiosios organizacijos tam tikro veikimo ir (ar) neveikimo, „automatiškai“ tiekėjui skaičiuoja delspinigius.
Tokia praktika kelia ne tik tiekėjų pasipiktinimą, bet ir apkrauna teismus (bei pačias perkančiąsias organizacijas) papildomu darbu.
Ar tikrai skaičiuojant delspinigius kaltų ieškoti nereikia?
Neretai perkančiosios organizacijos sako taikančios delspinigius be išsamios analizės apie vėlavimo priežastis dėl to, kad, nors ir yra tam tikrų išimčių, bet viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos skelbia, jog viešojo pirkimo būdu sudarytos sutarties sąlygos negali būti keičiamos. Taip pat tai, kad sprendimas neskaičiuoti delspinigių būtų laikomas neefektyviu valstybės turto valdymu. Tiesa, reiktų paminėti, kad tokios pozicijos laikosi ne visos perkančiosios organizacijos.
Tačiau ar tikrai teisingai ir pagrįstai elgiasi perkančiosios organizacijos, nepaisydamos faktinių aplinkybių ir skaičiuodamos tiekėjui delspinigius visais atvejais vien todėl, kad delspinigių skaičiavimo galimybė kaip tokia yra numatyta viešojo pirkimo sutartyje?
Ar tikrai visais atvejais tiekėjas turi prisiimti riziką ir atsakyti už trečiųjų šalių netinkamą veikimą ir (ar) neveikimą ar kitas objektyvias priežastis?
Vadovaujantis bendraisiais protingumo, proporcingumo ir racionalumo principais, atrodo, reiktų atsakyti, neigiamai, t. y. ne visais atvejais tiekėjas turėtų būti „baudžiamas“ už sutartyje numatyto termino praleidimą, juo labiau, jei praleidimą sąlygojo objektyvios priežastys, nepriklausančios nuo tiekėjo.
Deja, praktikoje tenka susidurti su valios priimti atitinkamus sprendimus trūkumu. Dar daugiau, pasitaiko ir tokių atvejų, kai tiekėjui skaičiuojami delspinigiai už sutartyje numatyto termino praleidimą, kurį lėmė būtent pačios perkančiosios organizacijos netinkamas veikimas ir (ar) neveikimas.
Kad ir kaip garsiai būtų kalbama apie poreikį efektyviai ir racionaliai valdyti valstybės resursus, įskaitant efektyviai ir racionaliai naudoti žmogiškuosius ir finansinius išteklius, dažnai perkančiosios organizacijos, nesigilindamos į vėlavimo priežastis, tiekėjus „tiesos ieškoti“ siunčia į teismą. Tik ar šis būdas visais atvejais yra racionalesnis?
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) yra išaiškinęs, kad delspinigiai tiekėjui neturėtų būti taikomi formaliai. Remiantis teismo nutartimis, galima teigti, jog delspinigiai turėtų kompensuoti patirtus realius nuostolius.
Vien tik tai, jog šalių sudarytas sandoris yra viešojo pirkimo sutartis, neturėtų lemti priešingų išvadų. Tiekėjas neturėtų mokėti delspinigių už vėlavimą, dėl kurio jis objektyviai nėra kaltas.
Teismai taip pat patvirtina, kad netesybos gali būti mažinamos, jei matoma, jog delspinigiai yra neproporcingai dideli ir kreditoriaus patirti nuostoliai yra daug mažesni. Toks mažinimas neprieštarauja taisyklei nekeisti sutarties sąlygų.
Kita vertus, LAT gegužę nurodė, kad viešojo pirkimo sutartyje nustatytas delspinigių dydis tiekėjo prašymu galėtų būti mažinamas tik pateikus labai aiškius argumentus.
Atitinkamai, perkančioji organizacija turėtų pagrįsti dėl atsiradusio vėlavimo patirtus nuostolius. Norint sumažinti netesybų dydį svarbu įvertinti netesybų ir nuostolių santykį.
Žinant esamą sutarčių vykdymo problematiką bei teisminę praktiką dėl delspinigių (ne)taikymo, galbūt vertėtų pasvarstyti apie efektyvesnius ir racionalesnius ginčų sprendimo būdus, o ne tik teismą.
Gal tiekėjams ir perkančiosioms organizacijoms klausimus dėl delspinigių (ne)taikymo sektųsi išspręsti lengviau, jei atleidimo nuo delspinigių atvejai būtų aiškiau apibrėžti sutartyse ir (ar) perkančiųjų organizacijų patvirtintose vidinėse tvarkose.
Visais atvejais, matyt, svarbiausia yra ne formaliai žiūrėti į situaciją, o realiai įvertinti aplinkybes. Tai gali būti mažas, tačiau svarbus žingsnis, vedantis racionalesnių sprendimų link.
