1. Bunkeris turėtų būti skirtas paslėpti senąją Lietuvos istoriją užmaskuojant bet kokias sąsajas tarp Vyčio, Vytauto ir totorių, kurie šimtmečius gyveno Lukiškėse. Bunkeris – puiki galimybė parodyti, kad Lietuvos istorija prasideda nuo pokario kovų.
2. Bunkeris – paslėpti įniršį, kad visuomenė, nekontroliuojama valdžios, imasi iniciatyvos tvarkyti aikštę. Įkurtas Vyčio paramos fondas surengė konkursą, išrinko laimėtoją ir sėkmingai renka lėšas konkurso įgyvendinimui. Visuomenininkų savivalė turi būti užgniaužta.
3. Bunkeris – pasislėpti nuo neatidėliotinų sostinės reikalų, pvz., nuo spūsčių, kurias sumažintų tokie drąsūs sprendimai kaip metro ar bent dviračių takų tinklas. Kam svarstyti metro klausimą, jei galima dvidešimt metų taukšti apie Lukiškių aikštės tvarkymą.
4. Bunkeris – valdžiai pasislėpti nuo savo pačios sprendimų, kuriais palaiminta aikštė su paminklu, ir nuo galimų bylinėjimųsi su įgyvendinto projekto autoriais, kurių sumanymas dabar verčiamas aukštyn kojomis.
5. Bunkeris – Kultūros ministerijai pasislėpti nuo savo pačios sukurtos teisinės kebeknės, kai konkursą laimi projektas, neatitinkantis Kultūros paveldo departamento sąlygų. Viena, konkurso organizatoriai nesupažindina su šiomis sąlygomis siekdami supriešinti kūrėjus ir departamento valdininkus. Kita, komisijos nariai renka tai, kas neteisėta.
6. Bunkeris – Kultūros ministerijai pasislėpti nuo kultūros, kurią reguliuoti ir kontroliuoti patogiau iš slaptos vietos. Bet koks kūrėjas turi nepamiršti, kad gyvena iš ministerijos malonės.
7. Bunkeris – paslėpti procedūras, kurios turi atrodyti demokratiškos, bet nukreiptos prieš bet kokias demokratijos apraiškas. Turi būti išrinkta „specialistų“ komisija, jų ir publikos balsai paversti taškais, balais, procentais, kvadratais ar kvarkais. Viskas tam, kad šia „matematika“ būtų parodyta, jog dauguma visiškai nėra dauguma.
8. Bunkeris – memorialo autoriui pasislėpti nuo kaltinimų galimu plagiatu. Vašingtone esantis Vietnamo karo memorialas turi svarbiausius „laimėjusio“ projekto bruožus – skirtingus horizontalumo lygmenis ir sienelę su vardais.
9. Bunkeris – tam, kad būtų paslėpta arogancija „pasenusių“ paminklų atžvilgiu. Žemės menas, kuris pradėtas plėtoti XX a. 7-ajame dešimtmetyje, nebėra nei nauja, nei originali meno rūšis. Priešingai, tai – jau praeities menas. Originalu nebent tai, kad žemės menui skiriame sostinės centrą.
10. Bunkeris – paslėpti valdžios, kuri organizuoja konkursus pertvarkyti Lukiškių aikštę nuo 1995 m., neįgalumą ir išlaidumą. Per daugiau nei dvidešimt metų įvyko keli konkursai be rezultatų, tam išleidus keliasdešimt tūkstančių eurų.
11. Bunkeris – paslėpti sostinės mero dosnumą, kai visos geriausios idėjos atiduodamos laikinajai sostinei.
12. Bunkeris – paslėpti kūrybinės laisvės esmę. Laisvė nėra ribų kūrybai nebuvimas. Laisvė – ribų (įskaitant etinių) įsisąmoninimas. Lukiškių atvejis parodo, kad nesant jokioms riboms, kūrėjas tampa savo dievinamų pavyzdžių (koks yra Vašingtono memorialas) įkaitu, t. y. praranda bet kokią kūrybinę laisvę.
Mums nieko taip nereikia, kaip bunkerio sostinės centre.
