Tadas Povilauskas. Vyresnio amžiaus darbuotojų baimė, kaip rasti naują darbą, nesilpsta

2019 ir 2020 metais SEB banko užsakymu atlikta gyventojų apklausa rodė, kad drąsiausiai darbo rinkoje jautėsi 18–29 metų darbuotojai, tačiau 2021 metų pabaigoje 30–49 metų darbuotojų optimizmas susilygino su jaunesnių asmenų lūkesčiais. Du trečdaliai 18–29 ir 30–49 metų samdomų darbuotojų teigė besitikintys susirasti naują darbą, kuris užtikrintų ne mažesnes pajamas greičiau negu per tris mėnesius. Įdomu tai, kad, palyginti su metais prieš pandemiją, 30–49 metų gyventojų pasitikėjimas savo perspektyvomis darbo rinkoje yra jau gerokai didesnis.

Kaip ir ankstesniais metais, vyresni negu 50 metų darbuotojai savo galimybes greitai susirasti naują darbą vertiną kukliau – tik 40 proc. jų mano galintys greičiau negu per tris mėnesius susirasti naują darbą. Ketvirtadalis vyresnių negu 50 metų asmenų teigė, kad, praradus dabartinį darbą, naujo darbo, už kurį gautų ne mažesnį atlyginimą, greičiausiai nebeatrastų visai. Per metus taip manančių darbuotojų dalis nepasikeitė, tačiau, palyginti su 2019 metais, ji netgi padidėjo. Tai rodo, kad, nepaisant sparčiai gerėjančios padėties darbo rinkoje, vyresnio amžiaus asmenys nesijaučia drąsiau dėl savo ateities darbo rinkoje.

Galima priminti, kad per pirmą ir antrą karantinus darbo rinkoje labiau nukentėjo jauni, o ne vyresnio amžiaus darbuotojai. Statistikos departamento duomenimis, 2021 metų trečią ketvirtį 55–64 metų asmenų nedarbas buvo 6,3 proc., arba mažesnis negu prieš pandemiją. Jaunimo nedarbas siekė 9,3 proc. ir tebuvo didesnis negu 2019 metais. Apskritai pagal 50–64 metų žmonių užimtumą Lietuva, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, neatrodo prastai. Atsiliekame tik nuo Šiaurės Europos šalių ir Vokietijos, bet atotrūkis nuo šių šalių per pastaruosius kelerius metus nesumažėjo.

Kiek kitokios yra darbo užmokesčio pokyčių tendencijos įvairaus amžiaus darbuotojų grupėse. „Sodros“ duomenys rodo, kad praėjusiais metais vyresnio amžiaus darbuotojų pajamos augo lėčiau negu jaunesnių asmenų. Apskritai tik 16 proc. 55–64 metų asmenų darbo užmokestis lapkritį buvo didesnis negu 2 tūkst. eurų prieš mokesčius, kai 25–34 metų asmenų grupėje tokias pajamas gavo apie 30 proc. dirbančiųjų. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad vyresnio amžiaus darbuotojų algoms daug didesnę įtaką, palyginti su 25–34 metų asmenimis, daro minimalios mėnesio algos pokyčiai ir valstybės sektoriaus darbo užmokesčio fondo pokyčiai.

Vieno atsakymo, kodėl, gerėjant darbo rinkos padėčiai, nemažėja vyresnio amžiaus gyventojų, besibaiminančių dėl savo galimybių susirasti darbo, nėra. Panašu, kad visuomenėje nesilpsta nuomonė, kad vyresnio amžiaus asmenys darbo rinkoje yra mažiau pageidaujami negu jauni. Ypač tuose sektoriuose, kur algos yra didesnės negu šalies vidurkis ir kur reikia su informacinės technologijomis susijusių įgūdžių bei žinių. Taip pat, matyt nenyksta ir dažnai pernelyg menkas vyresnio amžiaus asmenų pasitikėjimas savimi. Apklausa rodo, kad būtent mažiausias pajamas gaunantys asmenys yra pesimistiškiausi dėl naujo darbo susiradimo galimybių. Tokia baimė patiems darbuotojams yra ne į naudą, nes darbdaviai gali tuo naudotis.

Siekis išlaikyti vyresnio amžiaus darbuotojus darbo rinkoje, didinti jų pasitikėjimą savo ateitimi ir tobulinti žmonių kvalifikaciją turi būti vienas iš šalies prioritetų, nes tai darytų teigiamą įtaką ne tik darbo rinkos ar ekonomikos, bet ir visos visuomenės raidai. Galima dar kartą priminti, kad Lietuvoje dėl demografinių pokyčių sparčiai mažėja 15–29 metų gyventojų, todėl menksta ir tokio amžiaus darbuotojų gretos. Priešinga linkme kinta 50–64 metų amžiaus gyventojų skaičius, kuris toliau didės, ir vyresnio amžiaus gyventojų dalis darbuotojų gretose tik augs, o prie tokių pokyčių verslas turi pratintis.