Palyginti su politikais, kurie pasitikėjimą pasitikrina kas keletą metų, verslas savo privalumus turi įrodinėti kasdien. Valdžios parengti, tačiau delsiami sukonkretinti pensijų kaupimo sistemos reformos planai perša mintį, kad valdžios atstovai per labai trumpą laiką – vos per metus – atitolo nuo savo rinkėjų ir įtikėjo, kad mandatas „profesionalų“ vyriausybėje leidžia elgtis vienvaldiškai.
II pakopos pensijų kaupimo sistemoje dalyvauja beveik 1,3 mln. Lietuvos dirbančiųjų. „Sodros“ skelbiami atviri duomenys patvirtina, kad nuo pat šios sistemos įdiegimo pradžios ji turėjo pasitikėjimą, o II pakopos pensijų sistemos dalyvių skaičius nuosekliai augo. Pirmiausiai džiugina tai, kad žmonės ne tik suvokia būsimos savo pragyvenimo vien iš valstybinės pensijos riziką, bet ir yra pasirengę dalį jos prisiimti, taip mažindami naštą „Sodrai“ ir valstybės biudžetui.
II pakopos pensijų sistemos esmė – realūs, žmonių nuo atlyginimo ateičiai atidėti ir investuojami pinigai su tam tikru valstybės prisiimtu paskatinimu, kuris mažesnį atlyginimą gaunantiems, savo mokesčiais valstybę ir dabartinius pensininkus išlaikantiems žmonėms yra apčiuopiama pagalba. Visa kita tėra pažadas, kad kažkada, kai tapsite pensininkais, kažkas, kas tuo metu dirbs, vis dar mokės mokesčius ir dalis tų surinktų mokesčių jus pasieks kaip pensija. Pasieks tik tai ir tik tiek, kiek nuspręs kažkurie tuo metu sprendimus priimsiantys politikai.
Socialinės apsaugos ministrui Linui Kukuraičiui šiomis dienomis prabilus apie siurprizus, tenka prisiminti, kad per paskutinius Seimo rinkimus pagrindinė šalies politinė jėga iš viso gavo apie 815 tūkst. rinkėjų balsų. Tai ko ne 0,5 mln. mažiau nei pensijas II pakopoje kaupiančių žmonių skaičius. Dar daugiau, reforma, paliesianti 1,3 mln. žmonių yra skirta 590 tūkst. dabartinių pensininkų. Taip, tai labai jautri visuomenės grupė ir mes puikiai žinome, kokia ji svarbi renkantis politinius dividendus.
II pensijų kaupimo pakopa nėra skaičiai, eilutės ar antrarūšiai, tylūs sąrašiniai valstybės piliečiai, kuriems galima žodį duoti ir lygiai taip pat lengvai tą žodį atsiimti. Galima pažadėti, galima pamiršti. Galima duoti, galima pasiimti. Galima prisidėti ir galima atsitraukti. Galbūt tai sunku pamatyti iš valdžios aukštumų, tačiau nereiškia, kad to pamatyti bent nereikia stengtis.
Laikausi nuomonės, kad pagarba, įsiklausymas, korektiškas dialogas, dalinimasis žiniomis, kompetencijomis ir nuolatinis „pulso“ tikrinimas visuomet yra žymiai geresnis pasirinkimas, negu tyliai ruošiami savadarbiai „siurprizai“ vietoje apgalvoto, pasverto ir išdiskutuoto bendro sprendimo. Ypač turint omenyje, kad buvo pažadėta, jog tai bus bendro darbo produktas. Pirmiausiai tai yra pagarba socialiniams partneriams, žmonėms, rinkėjams bei augantis tarpusavio pasitikėjimas.
Ar už aklinų durų gimstančios ir siaurame žmonių ratelyje plėtojamos svarbios socialinės reformos didina skaidrumą ir augina norą pasitikėti? Vargu. Greičiau įsijungs antroji šių laikų balsavimo forma – kojomis.
