aA
Visuomenės senėjimo problema kol kas gali atrodyti labiau teorinis klausimas politikų darbotvarkėje ar ekonomistų diskusijose, nieko bendro neturintis su eilinio piliečio kasdienybe.
Šarūnas Ruzgys
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Apie slaugos namų trūkumą ką tik garsiai prabilę ir tragišką situaciją jau po 10 metų prognozuojantys specialistai akivaizdžiai parodo, kad besikaupiančių problemų ledkalnis nesustabdomai kyla į paviršių skatindamas susimąstyti, kaip iš tiesų gyvensime senatvėje ir ar turėsime iš ko.

Prognozės – dalykas nedėkingas. Ir dabarties sprendimus jos gali lemti tiek, kiek atrodo įtikinamos ir patikimos. Nors gausybė oficialių institucijų ateityje prognozuoja nedžiuginančius skaičius dirbančiųjų, o kartu ir orios pensijos besitikinčių būsimųjų pensininkų, adresu, tai dalies žmonių tiesiog neįtikina. Kažkodėl. O štai kitą dalį verčia informaciją pasąmoningai ignoruoti, nes dėl ribotų pajamų jiems jau dabar sudėtinga ar beveik neįmanoma bent kiek savarankiškai atsidėti sudėtingiems laikams.

Nors net 1,3 mln. Lietuvos dirbančiųjų šalia „Sodros“ pensijos jau kaupia ir II pakopos pensijų fonduose, tačiau nuo 2019 metų atsirandanti galimybė į savarankišką kaupimą įtraukti ir to dar nedarančius dirbančiuosius iki 40 metų pastariesiems neabejotinai iškels dilemą taupyti ar vis tik vartoti.

Tam, kad geriau suprastume mums visiems ir valstybei kylančius iššūkius dėl visuomenės senėjimo, dėl visa ko pasitikrinkime, ar tikrai senstame.

Europos Komisijos duomenimis, 1976 metais Lietuvoje vyresnių nei 65 metai senjorų dalis sudarė 11,2 proc., o 2016 metais – jau 19 proc. visų šalies gyventojų. Vadinasi, jei prieš 40 metų tik kas dešimtas Lietuvos gyventojas buvo senjoras, tai dabar – vidutiniškai kas penktas.

Tai be kita ko tiesiogiai reiškia, kad auga medicininių, slaugos, socialinio aprūpinimo paslaugų, kurios kainuoja valstybei ir kiekvienam mokesčius mokančiam jos piliečiui, poreikis. Pridėjus mažėjantį gimstamumą, neslopstančią darbingo amžiaus žmonių emigraciją ir faktą, jog nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius jau smuko žemiau 2,8 mln. ribos, akivaizdu, kad atsakomybė už mūsų senatvę vienai valstybei gali būti per sunki našta.

Tokie svarbūs poreikiai kaip maistas, būstas ir transportas pareikalauja gaunamų pajamų liūto dalies ir tai suprantama. Tačiau jei jau dabar tai atrodo didelis iššūkis, gal metas paklausti savęs, kaip gi planuojame po 20 metų išgyventi iš penkis kartus mažesnių pajamų – valstybei išgalint parūpinti vos 23 proc. dabartinio atlyginimo siekiančią pensiją?

Nuo kitų metų pradžios įsigaliosianti mokesčių reforma, konsoliduosianti darbdavio ir darbuotojo mokamus mokesčius, padidins atlyginimą „į rankas“. Esminio asmeninių finansų pagerėjimo šis padidėjimas greičiausiai neatneš, tačiau suteiks bent jau apčiuopiamą pagrindą pagalvoti apie taupymą savo pensijai.

Ar II pakopa yra atsakymas į laukiančius iššūkius? Iš dalies taip. Dalyvavimas joje gali pensiją padidinti iki maždaug 40 proc. dabartinių pajamų, todėl verta išnaudoti valstybės siūlomą paskatinimą ir pradėti joje kaupti senatvei, o jei tik yra bent mažiausių galimybių – pasistengti tam išnaudoti visas įmanomas priemones ir instrumentus, tarp jų III pakopą ir bet kokius kitus asmeninius sprendimus.

Nesame vieninteliai susiduriantys su tokiais sisteminiais demografiniais iššūkiais. Tačiau kol patys dar ieškome sau tinkamiausių problemos sprendimo receptų, verta pasižiūrėti į tai, kas jau „išrasta“. Yra aiškiai įvardintos dvi pagrindinės pensininkų skurdą lemiančios priežastys: nesugebėjimas ar nenoras pensijai pasitaupyti asmeniškai bei per didelis pasitikėjimas neadekvačiai mažomis pensijomis, kurias atėjus laikui išgali mokėti valstybė. Esą vis tiek kažkaip išgyvensim. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar pasinaudosime žinojimu ir abstraktų „kažkaip“ sugebėsime transformuoti į konkrečią viziją – tą, kuri laukia nieko nedarant, arba tą, kurios patys sau linkėtume ir esame pasiryžę dėl to veikti.

Prognozės – dalykas nedėkingas. Ir dabarties sprendimus jos gali lemti tiek, kiek atrodo įtikinamos ir patikimos. Nors gausybė oficialių institucijų ateityje prognozuoja nedžiuginančius skaičius dirbančiųjų, o kartu ir orios pensijos besitikinčių būsimųjų pensininkų, adresu, tai dalies žmonių tiesiog neįtikina. Kažkodėl. O štai kitą dalį verčia informaciją pasąmoningai ignoruoti, nes dėl ribotų pajamų jiems jau dabar sudėtinga ar beveik neįmanoma bent kiek savarankiškai atsidėti sudėtingiems laikams.

Nors net 1,3 mln. Lietuvos dirbančiųjų šalia „Sodros“ pensijos jau kaupia ir II pakopos pensijų fonduose, tačiau nuo 2019 metų atsirandanti galimybė į savarankišką kaupimą įtraukti ir to dar nedarančius dirbančiuosius iki 40 metų pastariesiems neabejotinai iškels dilemą taupyti ar vis tik vartoti.

Tam, kad geriau suprastume mums visiems ir valstybei kylančius iššūkius dėl visuomenės senėjimo, dėl visa ko pasitikrinkime, ar tikrai senstame.

Europos Komisijos duomenimis, 1976 metais Lietuvoje vyresnių nei 65 metai senjorų dalis sudarė 11,2 proc., o 2016 metais – jau 19 proc. visų šalies gyventojų. Vadinasi, jei prieš 40 metų tik kas dešimtas Lietuvos gyventojas buvo senjoras, tai dabar – vidutiniškai kas penktas.

Tai be kita ko tiesiogiai reiškia, kad auga medicininių, slaugos, socialinio aprūpinimo paslaugų, kurios kainuoja valstybei ir kiekvienam mokesčius mokančiam jos piliečiui, poreikis. Pridėjus mažėjantį gimstamumą, neslopstančią darbingo amžiaus žmonių emigraciją ir faktą, jog nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius jau smuko žemiau 2,8 mln. ribos, akivaizdu, kad atsakomybė už mūsų senatvę vienai valstybei gali būti per sunki našta.

Tokie svarbūs poreikiai kaip maistas, būstas ir transportas pareikalauja gaunamų pajamų liūto dalies ir tai suprantama. Tačiau jei jau dabar tai atrodo didelis iššūkis, gal metas paklausti savęs, kaip gi planuojame po 20 metų išgyventi iš penkis kartus mažesnių pajamų – valstybei išgalint parūpinti vos 23 proc. dabartinio atlyginimo siekiančią pensiją?

Nuo kitų metų pradžios įsigaliosianti mokesčių reforma, konsoliduosianti darbdavio ir darbuotojo mokamus mokesčius, padidins atlyginimą „į rankas“. Esminio asmeninių finansų pagerėjimo šis padidėjimas greičiausiai neatneš, tačiau suteiks bent jau apčiuopiamą pagrindą pagalvoti apie taupymą savo pensijai.

Ar II pakopa yra atsakymas į laukiančius iššūkius? Iš dalies taip. Dalyvavimas joje gali pensiją padidinti iki maždaug 40 proc. dabartinių pajamų, todėl verta išnaudoti valstybės siūlomą paskatinimą ir pradėti joje kaupti senatvei, o jei tik yra bent mažiausių galimybių – pasistengti tam išnaudoti visas įmanomas priemones ir instrumentus, tarp jų III pakopą ir bet kokius kitus asmeninius sprendimus.

Nesame vieninteliai susiduriantys su tokiais sisteminiais demografiniais iššūkiais. Tačiau kol patys dar ieškome sau tinkamiausių problemos sprendimo receptų, verta pasižiūrėti į tai, kas jau „išrasta“. Yra aiškiai įvardintos dvi pagrindinės pensininkų skurdą lemiančios priežastys: nesugebėjimas ar nenoras pensijai pasitaupyti asmeniškai bei per didelis pasitikėjimas neadekvačiai mažomis pensijomis, kurias atėjus laikui išgali mokėti valstybė. Esą vis tiek kažkaip išgyvensim. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar pasinaudosime žinojimu ir abstraktų „kažkaip“ sugebėsime transformuoti į konkrečią viziją – tą, kuri laukia nieko nedarant, arba tą, kurios patys sau linkėtume ir esame pasiryžę dėl to veikti.

Prognozės – dalykas nedėkingas. Ir dabarties sprendimus jos gali lemti tiek, kiek atrodo įtikinamos ir patikimos. Nors gausybė oficialių institucijų ateityje prognozuoja nedžiuginančius skaičius dirbančiųjų, o kartu ir orios pensijos besitikinčių būsimųjų pensininkų, adresu, tai dalies žmonių tiesiog neįtikina. Kažkodėl. O štai kitą dalį verčia informaciją pasąmoningai ignoruoti, nes dėl ribotų pajamų jiems jau dabar sudėtinga ar beveik neįmanoma bent kiek savarankiškai atsidėti sudėtingiems laikams.

Nors net 1,3 mln. Lietuvos dirbančiųjų šalia „Sodros“ pensijos jau kaupia ir II pakopos pensijų fonduose, tačiau nuo 2019 metų atsirandanti galimybė į savarankišką kaupimą įtraukti ir to dar nedarančius dirbančiuosius iki 40 metų pastariesiems neabejotinai iškels dilemą taupyti ar vis tik vartoti.

Tam, kad geriau suprastume mums visiems ir valstybei kylančius iššūkius dėl visuomenės senėjimo, dėl visa ko pasitikrinkime, ar tikrai senstame.

Europos Komisijos duomenimis, 1976 metais Lietuvoje vyresnių nei 65 metai senjorų dalis sudarė 11,2 proc., o 2016 metais – jau 19 proc. visų šalies gyventojų. Vadinasi, jei prieš 40 metų tik kas dešimtas Lietuvos gyventojas buvo senjoras, tai dabar – vidutiniškai kas penktas.

Tai be kita ko tiesiogiai reiškia, kad auga medicininių, slaugos, socialinio aprūpinimo paslaugų, kurios kainuoja valstybei ir kiekvienam mokesčius mokančiam jos piliečiui, poreikis. Pridėjus mažėjantį gimstamumą, neslopstančią darbingo amžiaus žmonių emigraciją ir faktą, jog nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius jau smuko žemiau 2,8 mln. ribos, akivaizdu, kad atsakomybė už mūsų senatvę vienai valstybei gali būti per sunki našta.

Tokie svarbūs poreikiai kaip maistas, būstas ir transportas pareikalauja gaunamų pajamų liūto dalies ir tai suprantama. Tačiau jei jau dabar tai atrodo didelis iššūkis, gal metas paklausti savęs, kaip gi planuojame po 20 metų išgyventi iš penkis kartus mažesnių pajamų – valstybei išgalint parūpinti vos 23 proc. dabartinio atlyginimo siekiančią pensiją?

Nuo kitų metų pradžios įsigaliosianti mokesčių reforma, konsoliduosianti darbdavio ir darbuotojo mokamus mokesčius, padidins atlyginimą „į rankas“. Esminio asmeninių finansų pagerėjimo šis padidėjimas greičiausiai neatneš, tačiau suteiks bent jau apčiuopiamą pagrindą pagalvoti apie taupymą savo pensijai.

Ar II pakopa yra atsakymas į laukiančius iššūkius? Iš dalies taip. Dalyvavimas joje gali pensiją padidinti iki maždaug 40 proc. dabartinių pajamų, todėl verta išnaudoti valstybės siūlomą paskatinimą ir pradėti joje kaupti senatvei, o jei tik yra bent mažiausių galimybių – pasistengti tam išnaudoti visas įmanomas priemones ir instrumentus, tarp jų III pakopą ir bet kokius kitus asmeninius sprendimus.

Nesame vieninteliai susiduriantys su tokiais sisteminiais demografiniais iššūkiais. Tačiau kol patys dar ieškome sau tinkamiausių problemos sprendimo receptų, verta pasižiūrėti į tai, kas jau „išrasta“. Yra aiškiai įvardintos dvi pagrindinės pensininkų skurdą lemiančios priežastys: nesugebėjimas ar nenoras pensijai pasitaupyti asmeniškai bei per didelis pasitikėjimas neadekvačiai mažomis pensijomis, kurias atėjus laikui išgali mokėti valstybė. Esą vis tiek kažkaip išgyvensim. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar pasinaudosime žinojimu ir abstraktų „kažkaip“ sugebėsime transformuoti į konkrečią viziją – tą, kuri laukia nieko nedarant, arba tą, kurios patys sau linkėtume ir esame pasiryžę dėl to veikti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Jurgita Navikienė. Apskaitos politika: naudinga prievolė, apie kurią žino ne visi vadovai

Apskaitos politika – tai naudingas įrankis įmonei, gelbstintis keblioje situacijoje, ar beprasmis...

Evelina Liutkutė. Nemokumo reforma Lietuvoje – ar pavyks „išgelbėti“ sunkumus patiriančias įmones? (1)

Finansų ministerija parengė Nemokumo įstatymo projektą, iš esmės reformuojantį visą nemokumo...

Eglė Džiugytė. Didžioji Britanija sankryžoje – kur veda britų neapsisprendimas?

Skandalingu rezultatu Jungtinės karalystės parlamente baigėsi naujausias balsavimas dėl...

Mantas Gofmanas. Dar daugiau aiškumo dėl listinguojamų įmonių reguliacinių reikalavimų (1)

Lietuvos bankas (LB) šiuo metu rengia naujas Informacijos atskleidimo gaires, kuriomis bus...

Rūta Vainienė. Amžina kova. Su kainomis (3)

Tokie štai mūsų naujieji metai – ir vėl „viskas pabrango“. Valdišku sprendimu buvo...

Top naujienos

Ekspertai: nueinanti prezidentė valdantiesiems dar gali sugadinti reikalus (203)

Artėjant prezidento rinkimams pasigirsta pačių netikėčiausių teorijų. Viena jų – kad...

Kineziterapeutė rekomenduoja: gražios ir stiprios rankos – be svorių kilnojimo ar atsispaudimų paprasčiau nebūna

Kineziterapeutė Jūratė Kliukaitė šįkart labiausiai kreipiasi į moteris. Ypač tas, kurios...

Daug metų neviešinta Freddie Mercury paslaptis: čia sukūrė paskutines dainas ir pasitiko mirtį (147)

Montrė miestelis Šveicarijoje daug metų buvo legendinio Freddie Mercury slėptuvė nuo viso...

Medžioklė tęsiasi: naujas „Žalgirio“ magas ir pagrindinis Šaro tikslas šių metų Eurolygoje (3)

Kauno „Žalgirio“ vyrai iš medžioklės Nemuno saloje pagaliau grįžo su laimikiu: penktadienį...

Kauno centre, prie ligoninės, mirė vyras: medikų pagalbos neprisikvietė (77)

Penktadienį grupelė kauniečių su mirtimi susidūrė tiesiog vienoje miesto centro gatvių. Čia...

Aklas pasimatymas su kandidatu. Maldeikienė visą skyrių savo knygoje paskirs Tapinui (107)

Parlamentarė Aušra Maldeikienė teigė, kad jos dalyvavimo prezidento rinkimuose tikslas nėra...

Išdalinti „Žmonių“ apdovanojimai: paskelbti metų svarbiausieji, jautri Vido Bareikio žinutė ir skandalu tapęs įvykis (244)

Penktadienio vakarą šou pasaulio žvaigždės rinkosi į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto...

Justina ir Ramūnas Rudokai netikėtai turėjo praleisti „Žmonių“ apdovanojimus: neslėpsiu, buvo ir ašarų (28)

Penktadienio vakarą griausmingai paminėti jau tretieji „Žmonių“ apdovanojimai, kurių metu...

Wolterso žmonai stiprybės linkėjęs Jasikevičius: tai gera pamoka komandai (50)

Šarūnas Jasikevičius vis dar nededa taško sunkiame periode, apie kurį kalbėjo jau ne sykį....

Lietuvos stiliaus ikonos pribloškė įspūdingais įvaizdžiais: rengė tas pats kūrėjas (45)

Vienas stilistas – dvi į vakarėlį norinčios vykti stiliaus ikonos. Kaip į tą patį renginį...