Šarūnas Frolenko. Ko kelių sistemos dalyviai turėtų pasimokyti iš fizinio barjero prie Baltarusijos sienos projekto

Per menkas finansavimas, nepakankamai adekvatus požiūris į kelius – ne vienintelės problemos, į kurias būtina atkreipti dėmesį.

Lietuva ką tik užbaigė grandiozinį projektą – pastatė fizinį barjerą prie Baltarusijos sienos, skirtą mūsų saugumui. Niekas nepaneigs, kad projektas sudėtingas, dalyvių – skirtingų rangovų, institucijų ir tarnybų – daug, bet rezultatas pasiektas. Kur jo sėkmės paslaptis? Juk begalė didesnio ar mažesnio masto strateginių šalies projektų, nuo transporto iki energetinių jungčių, stringa dešimtmečius.

Atsakymo reikia ieškoti ne tik tarp „kietųjų“ sąlygų: nepaprastoji padėtis, ypatingo statinio statusas, didelė skuba. Buvo dar viena priežastis, kuri, tikiu, padėjo barjerui pačiam peršokti ne vieną barjerą ir laiku pasiekti finišą – projekto dalyviai nuo jo vadovų iki išorinių rangovų ir priežiūros bei kontrolės subjektų veikė siekdami bendro tikslo.

Nuo Baltarusijos sienos vėl pasukime į duobėtus Lietuvos kelius. Dirbant kelių statybos ir remonto sistemoje taip pat ryškėja ne vien „kietosios“ problemos: finansavimo trūkumas, statybinių medžiagų ir energijos išteklių kainų pasiutpolkės, proceso biurokratiškumas, lemiantis išsitęsusius terminus. Drįstu konstatuoti, kad kelių sistemos dalyviai yra pametę bendrą savo darbo tikslą – turėti saugius ir kokybiškus kelius, o tai užtikrina laiku įgyvendinami kelių statybos ir remonto projektai.

Nesiimu archeologijos, kada ir kodėl taip nutiko, kada bendras tikslas kelių sistemos dalyviams išslydo iš rankų, tačiau pateikiu kelis pavyzdžius, kurie šį teiginį iliustruoja.

Kelių statybos projektai negali būti nesudėtingi ar nuo pradžios parengti, suprojektuoti taip, kad nekiltų jokių klausimų juos vykdant. Taip pat visi normatyvai ir procesai yra griežtai reglamentuoti norminiuose dokumentuose – natūralu, kad improvizacijai vietos čia nėra. Kelių projektai vykdomi pagal sutartis su pagrindiniais valstybei atstovaujančiais užsakovais – dažniausiai Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD). Užsakovas – valstybė – užima galios poziciją privačių rangovų atžvilgiu. Piktnaudžiavimas šia pozicija pirmiausia pasireiškia per sutartis. Šiandien jos surašytos „į vienus vartus“ užsakovo naudai, atsakomybe nėra dalijamasi, lygiavertiškumas neužtikrinamas. Šios sutartys, kurių kasmet viešųjų pirkimų būdu sudaroma šimtai, neskatina užsakovo stengtis projektą užbaigti laiku, kenkia bendradarbiavimo dvasiai, ištęsia projektus ir taip galiausiai pakenkia viešajam interesui. Svarbu tai, kad Viešųjų pirkimų tarnyba yra pateikusi savo rekomendacijas dėl tipinių statybos rangos darbų sutarčių, kurių idėja yra sąžiningai paskirstyti riziką ir atsakomybes tarp užsakovo ir rangovo. Kelių bendruomenė nesiūlo nieko daugiau, kaip tik ragina tą pačią valstybę, tiksliau – jos atstovus kelių sistemoje, šių rekomendacijų laikytis.

Natūralu, kad kiekviename projekte pasitaiko problemų, nenumatytų situacijų ar net ginčų. Šiuo metu situacijos sprendžiamos „siuntinėjant raštus“, atsakymų laukiama po 10 dienų, o laikas bėga ir projektai smarkiai užsitęsia. Vėlgi nukenčia ne vien rangovai, o ir visuomenė, priversta daug ilgiau laukti geresnių kelių, kuriais galėtų saugiau, greičiau, ekonomiškiau ir ekologiškiau nuvykti iš taško A į tašką B.

Dar viena kelių sistemos yda yra norminių aktų, reglamentuojančių kelių statybą, amžius. Natūralu, kad kelių statybos sritis sparčiai vystosi ir tobulėja, atsiranda inovacijų, kurios efektyvina kelių statybą, padeda sutaupyti energijos išteklių ir labiau tausoti aplinką. Tačiau šios naujovės gali lengvai aplenkti Lietuvos kelius, jeigu ir toliau dirbsime pagal specifikacijas, kurių amžius kai kuriais atvejais skaičiuoja dešimtmečius. Seni dokumentai – morališkai pasenę keliai, todėl reikia noro ir lyderystės imtis atnaujinti šią dokumentaciją.

Problemas būtų galima vardyti be galo, vertingiau susitarti, kas šiuo metu labiausiai stabdo Lietuvos kelių projektus, griauna bendradarbiavimo dvasią ir pagaliau pakenkia viešajam interesui oriai ir saugiai keliauti kasdieniais reikalais. Kaip matyti, problema ne vien pinigai, o ir darbo procesai, sutartys, kiti dokumentai. Daugelį šių problemų galima išspręsti gana paprastai, tiesiog reikia imtis darbo. Gal tam padėtų susitarimas dėl bendro tikslo – dirbame tam, kad už protingą kainą tinkamos kokybės projektai būtų įvykdyti laiku?