Tiesą pasakius, ES vadovybės pradinę reakciją galima pavadinti kiek apgailėtina: pamokyti neklaužadas, atimti naudą, kurią turėjo, kuo greičiau išvaryti iš Rojaus, nors buvo akivaizdu, kad nei išeinantysis žino, kur norėtų eiti, nei varytojai suprato, kur stumia norintį išeiti „neklaužadą“. Skyrybos gresia dideliais abipusiais nuostoliais. Bet ar įmanoma gauti abipusės naudos?
Žavi ne tik humoru, bet ir kitokiu mąstymu
Visose institucijoje, kuriose teko tiesiogiai dirbti ir bendrauti su kolegomis iš JK – ar tai Tarptautinis valiutos fondas, Europos Centrinis bankas, Europos Komisija, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, ar Europos bankų federacija – jų pasisakymai pasižymėjo ne tik sąmoju, bet ir originalumu, verslumo, veržlumo bei skeptiškumo biurokratizmui nuostatomis. Jų minčių visuomet buvo laukiama. Neveltui būgštaujama, jog JK specialistų praradimas ES institucijose gali būti didelis nuostolis pastarųjų veiklos kokybei.
Klausimai, kaip elgtis toliau, neabejotinai iškilo ir dar iškils visose derybų srityse. O ypač svarbu bus į juos atsakyti finansų industrijoje.
Jau pasigirsta kalbų stabdyti Vokietijos ir Londono vertybinių popierių biržų susijungimą, atimti iš Jungtinės Karalystės Europos centrinio banko likvidumo šaltinį, t.y. dienos kredito galimybę. Tokią privilegiją turėjo tik euro zonos finansinės institucijos, bet ją taip pat išsiderėjo Jungtinė Karalystė, sudarydama galimybes sukurti Londone didžiausią euro operacijų centrą.
Reikia pripažinti, kad britų valdžios institucijos geba pamatuotai, maksimaliai atsiribojant nuo emocijų, nenukrypstant nuo ES pamatinių vertybių, įvertinti situaciją ir priimti racionalius sprendimus, todėl visos ES natūralus interesas turėtų būti sudaryti galimybę toliau stiprinti Londono kaip finansinio centro vaidmenį, padaryti jį nesuvaržytu ES biurokratiniais sprendimais.
Juk Londonas formuoja standartus visų pagrindinių pasaulio valiutų rinkoms, teikia konkurencingas ir patrauklias paslaugas ne tik atskirų finansinių operacijų, bet ir institucijų balansų valdymo, rizikos apsidraudimo bei kitas, kuriomis naudojasi dauguma pasaulio finansų sektoriaus įstaigų.
Tapti globaliu mastu konkurencingu šioje srityje neturi šansų joks kitas naujas ES finansų centras dėl daugelio aspektų.
Pirmiausia, dėl ilgametės verslo kultūros, sukauptų žinių ir kvalifikacijos, reikalingų ir jau atliktų didžiulių investicijų į technologinius sprendimus bei patrauklumo likusiam pasauliui. Kapitalas, kaip žinoma, neturi nacionalinių jausmų, o bandymai kurti trukdžius, statyti užtvankas sudarytų trumpalaikes prielaidas tik trupinių gavimui kituose finansų centruose. Tuo tarpu ilgalaikėje perspektyvoje susidarytų didžiulis praradimas ne tik Londonui, bet ir visai ES kitų finansinių regionų centrų atžvilgiu.
Ar nepasikeis dabartinis Europos Komisijos požiūris į reguliavimą?
Negalima nepastebėti, kaip kryptingai dabar jau buvęs EK komisaras iš Jungtinės Karalystės J. Hill dirbo, kad krizės padariniai būtų kuo greičiau šalinami. Žavėjo skatinimas nebijoti konsultuotis ir bendradarbiauti „smėlio dėžės“ principu – t.y., reguliuotojai ir tie, kuriuos reguliuoja, turi veikti išvien, o nuolatinė peržiūra, kaip veikia nuostatos, privaloma – tik tuomet galima kurti pažangą.
Jo principinės nuostatos, jog būtina siekti reguliavimo paprastumo, rengti mažiau reguliacinių teisės aktų, o daugiau jų peržiūrėti tam, kad finansų sektorius Europoje galėtų efektyviai atlikti savo prigimtinę funkciją – finansuoti ekonomiką ir skatinti jos augimą, buvo sėkmingai įgyvendinamos ir jau kėlė tam tikrą šurmulį, ypač tarp Europos Parlamento socialistų.
Įdomu tai, kad J. Hill pagal darbinę patirtį ir išsilavinimą nėra finansų srities specialistas. Pateikdamas pavyzdį iš savo patirties švietimo sistemoje, taikliai pastebėjo, jog pernelyg detalizuotos taisyklės demotyvuoja mokytojus ir menkina jų profesionalumą. Ir tai visiška tiesa, kuri būdinga ir finansų industrijoje, kurioje detalios taisyklės varžo darbuotojus: pirmiausia vertinami atitikties reikalavimai ir tik po to – kliento poreikiai.
Štai galima prisiminti, kaip dar pirmaisiais bankininkystės kūrimo Lietuvoje metais ES propagavo visiškai kitokias nuostatas.
Taip vadinamos PHARE paramos Lietuvai rėmuose bankai buvo konsultuojami, kaip vertinti pradedančio smulkaus verslo riziką ir suteikti paskolą, remiantis vien tik verslo idėja. Smulkaus verslo iniciatyvos buvo finansuojamos bankams ir pradedančiam verslui kartu vertinant galimybes. Programos įgyvendinimo rezultatas – 96 proc. sėkmingų paskolų ir apie 4 proc. probleminių, bet visumoje bendras rezultatas užimtumo ir ekonomikos augimo prasme – puikus.
Tuo tarpu šiuo metu neretai perteklinė reguliacinės sistemos filosofija sunkiai derintųsi su tokia nuostata, kad galima būtų finansuoti smulkaus verslo idėjas ir, deja, dėl to pradedančio smulkaus verslo finansavimas gerokai apsunkintas.
Jau dabar Europos Komisijos personalo galvosopis – skyrybų klausimai.
Finansų sektoriaus politikos klausimus Europos Komisijoje perima latvis V. Dombrovskis, kuriam, nors ir turinčiam labai geros patirties, visgi tai bus papildomos funkcijos prie jau turimų, be to, dabar jam bus sudėtingiau gauti ir kolegų komisarų paramą sprendimams priimti.
Britus bandant išstumti atsiranda pavojus, jog įsigalės bandos vedinas jausmas – kartoti ir gąsdinti tomis pačiomis nuostatomis, neatsižvelgiant į blaivų ir kiekvienu individualiu atveju pamatuotą sprendimą.
Ar „Brexit“ precedentas gali tapti ES pamoka ateičiai?
Jungtinė Karalystė istoriškai visuomet buvo kitokia savo prigimtimi ir niekada pozityviai į ES biurokratines struktūras nežiūrėjo (ar tai būtų Briuselio, ar Frankfurto prie Maino, ar kitos), bet visuomet artino integraciją ir bendradarbiavimą. Ji nebuvo Šengeno zonoje ir euro zonos politikos atžvilgiu turėjo labai reikšmingų išimčių.
Tačiau, kaip bebūtų keista, šios šalies atstovai visuomet kur kas labiau gynė ES pamatines vertybes nei daugelis kitų šalių narių atstovų. Būtų racionalu JK leisti realizuoti savo vizijas bei idėjas, kartu neprarandant bendradarbiavimo ir integracijos naudos. O tai galėtų būti akstinas ir pačiai ES keistis, labiau įsiklausyti į šalių nuomonę ir mažinti vis labiau įsišaknijantį žalingą bandos mąstymą.
Akivaizdi pamoka, jog turi atsirasti pamatuoti ir racionalūs ekonominiai politiniai sprendimai ES. Tiek jaunimo, tiek aukštesnį išsilavinimą turinčių JK piliečių nusivylimas referendumo rezultatais buvo labai didelis.
Jie supranta ir mato integracijos naudą, nepaisant visų trūkumų ES. Deja, daugelyje ES šalių sprendimus dėl ateities pradeda nulemti žmonės, kurių karjera jau praeityje. Gerontologinis mąstymas, priimant ateitį lemiančius nutarimus, tampa rimta problema ne tik JK, bet ir kitose šalyse. Ir su tuo vis dažniau susiduria senstanti Europa. Idėja suteikti teisę tėvams balsuoti už jų nepilnamečius vaikus ar turėti tam tikrą amžiaus limitą, kuriam nederėtų balsuoti, būtų sveikintina, nes labiau subalansuotų šalių raidos perspektyvas. Galbūt tuomet sprendimai būtų labiau orientuoti į ateitį ir labiau paremti logika, o ne emocijomis ar praeities mąstymu.
