Tikrai reikėtų sutikti, kad ir įprastomis aplinkybėmis finansinių įstaigų – komercinių bankų – pelningumas yra vienas didesnių rinkoje. Norėdami giliai analizuoti aukšto pelningumo priežastis, turėtume atkreipti dėmesį į šalies vidaus veiksnius, tokius kaip konkurencija ir reguliacinė aplinka, o taip pat ir į veiksnius, kurie veikia globaliose tarptautinėse finansų rinkose. Šių veiksnių deriniui palankiai susiklosčius finansų įstaigoms ir pavyko pasiekti tokių rezultatų Lietuvoje. Ar tai stebina? Labiau – NE nei TAIP.
Kur yra bankų atstovai?
Vis tik būtų puiku, kad esant tokiems išorinės aplinkos veiksniams kaip alsuojantis Europoje karas, ilgalaikis infliacijos šuolis, sutrikusios pasaulio tiekimo grandinės, užsitęsusi pandemija su nenumatytu poveikiu pasaulio ekonomikai ir kiti veiksniai, finansų institucijos būtų tos, kurios tokioje nepaprastoje situacijoje kurtų ir įgyvendintų gerąsias socialinės atsakomybės praktikas.
Šiek tiek keista stebėti situaciją, kurioje apie Lietuvoje veikiančių komercinių bankų pelnus ir jų „galimas dalybas“ kalba sektoriaus reguliuotojų atstovai, vykdančiosios valdžios pareigūnai, politikai. Garsiai skamba mintys, ketinimai, siūlymai.
Čia pasigendu aiškesnės pačių komercinių finansinių įstaigų reakcijos ir pozicijos. Lietuvoje susiklosčiusi situacija yra tokia, jog kilus bet kokiems ekonominiams iššūkiams, stengiamasi sužinoti, išgirsti bankų analitikų įžvalgas, poziciją, prognozes, kurios leidžia visuomenei susidaryti geresnį vaizdą apie esamą situaciją, tendencijas, ateities scenarijus. Tačiau, kai pradedama kalbėti apie šio sektoriaus pelną, komercinių bankų atstovų aiškesnės pozicijos galėtų būti taip pat matomos.
Todėl manau, jog į klausimus apie tokį spartų pelno išaugimą, priežastis ir tolimesnius galimus veiksmus pirmiausia ir tiksliausiai galėtume išgirsti iš pačių sektoriaus atstovų.
Pelno paėmimas – neteisinga praktika
Grįžtant prie diskusijų viešojoje erdvėje, sunku vienareikšmiškai vertinti ir Lietuvos banko atstovų svarstymus apie perteklinio pelno iš bankų paėmimą. Įvairūs alternatyvūs pavadinimai galimi: papildomas apmokestinimas, solidarumo įnašas ar specialus laikinas pelno mokesčio tarifas. Tokios minties ar siūlymo vertinti vienareikšmiškai negaliu. Be jokios abejonės, Lietuvos bankas turi svarų reguliuotojo vaidmenį ir šioje situacijoje į tokius teiginius reikia įsiklausyti.
Vis dėlto, tokie siūlymai turi dvi puses. Jeigu juos pabandytume suvokti paprastai – tai papildomas apmokestinimas valstybei duotų papildomų pajamų, kurias galima būtų panaudoti įvardijamiems tikslams.
Tačiau, žvelgiant iš kitos pusės, reguliavimo taisyklių keitimas „pakeliui“, arba „po laiko“, yra tokia praktika, kuri verslų atstovams gali kelti daug klausimų ne tik dėl pasitikėjimo valdžia, bet ir dėl tolimesnės jų pačių sklandžios veiklos.
Mano nuomone, toks noras paimti iš verslo pinigus tada, kai jam sekasi, – neteisinga praktika. Kurti metodikas ir jas taikyti jau pasiektiems rezultatams yra pavojinga, žvelgiant į ateitį, bendradarbiavimo tęstinumą, verslo aplinkos ir mokestinį stabilumą, kurio taip reikia užtikrinant veiklos tvarumą.
Plačios diskusijos ir sutarimo turėtų reikalauti minimų skaitinių konstantų metodikoje nustatymas. Pavyzdžiui, kodėl reikėtų vertinti paskutinių 4, o ne 5 ar 10 metų vidutinius pelnus arba apmokestinti tą pelno dalį, kuri 1,5 karto, o gal kitoje metodikoje – 2 ar 3 kartus viršija vidutinį pelno dydį? Ar tai reikštų, kad absoliutus pelno dydis net ir infliacijos šuolio metais turėtų būti kažkaip ribojamas?
Juk dažnai naudojami santykiniai, palyginamieji dydžiai susiję su turto, nuosavybės ar pajamų pelningumu. Labai norėtųsi tikėti, kad tokia patirtis nevirstų tolesnėmis praktikomis, iniciatyvomis ar schemomis neuždirbti daugiau nei tam tikra vidutinė pelno reikšmė, vengiant papildomo apmokestinimo. Ir pastaruoju metu mes kalbame apie vieno sektoriaus situaciją, o ar tai negalėtų vėliau, kažkokiomis aplinkybėmis, kažkaip persiduoti vertinant kitų sektorių situaciją? Tegul tai lieka retorinis klausimas.
Kaip pa(si)dalytume „naujai iškeptą“ pyragą?
Jei ieškotume sprendimų būdų, galėtume sakyti, kad šis klausimas, t. y. smarkiai išaugęs finansų įstaigų pelnas ir jo „pa(si)dalijimas“, galėjo būti aptartas viduje ir rasti kompromisiniai sprendimai tarp reguliuotojo, valdžios bei finansinių įstaigų.
Tačiau šiuo metu turime tam tikrą priešpriešą, visuomenės nusistatymą ir tam tikrų jėgos pozicijų užsiėmimą. Vis tik norisi tikėti, kad bus rasti kompromisiniai sprendimai, o finansinės įstaigos, veikiančios pagal gerosios valdymo praktikos ir socialinės atsakomybės principus, tokios nepaprastosios padėties atveju priims geriausius sprendimus (pačios rodydamos savo iniciatyvą), galvodamos ne tik apie savo veiklos efektyvumą, tačiau ir apie savo klientus, rinką, aplinką, kurioje vykdoma veikla.
Kalbant bendrai, toks mokesčių politikos taikymas, atsižvelgiant į stebimus ekstremumus, galbūt ir gali duoti laikinus ar trumpalaikius efektus. Tačiau verslo vystymuisi ir tvariam augimui reikia stabilumo. Stabilumo žinant, jog mokestinė ar reguliacinė aplinka nesikaitalios taip dažnai, kadangi tai reikalauja papildomų laiko išteklių, administracinių sąnaudų bei nuolatinio veiklos tęstinumo, investicijų peržiūrėjimo. Ir tai tikrai neprisideda prie pasitikėjimo valstybe aplinkos kūrimo.
Žvelgiant į tai, kur galėtų nukeliauti toks pelno paėmimas ir „pa(si)dalijimas“, valstybė turi aiškius savo prioritetus. Ir paprastai visiems prioritetams lėšų trūksta. Todėl ir krašto apsauga, ir švietimas, ir sveikatos apsauga yra kritinės svarbos sektoriai. Šiuo metu – arba bent jau nuo 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusio karo – didžiausias dėmesys skiriamas krašto apsaugai, tačiau tai nereiškia, kad turime pamiršti kitas sritis.
O šios sritys ilgalaikėje perspektyvoje yra ne ką mažiau svarbios nei fizinės infrastruktūros poreikiai krašto apsaugai ir darys kritinį poveikį nacionaliniam saugumui. Todėl palikime šiuos sprendimus dėl bankų pelnų panaudojimo paskirstymo prioritetų nustatymo mūsų visų rinktai valdžiai.
Jeigu šiandien turėčiau tokią galimybę – padalyti į tam tikras dalis atsiradusias papildomas lėšas krašto apsaugai, švietimui ir sveikatos apsaugai, – tikriausiai pasirinkčiau 50/30/20 struktūrą.
