Kai apie savo apsisprendimą studijuoti inžineriją pasakiau tėvams, mama (pedagogė) su didele meile ir rūpesčiu atsargiai bandė atkalbėti. Pasakojo, kad inžinerija – vyrų pasaulis. Kad moterys ten niekada nebūna pirmas pasirinkimas. Kad daugelis darbų pritaikyti tik vyrams. O jeigu į tą pasaulį ir pateksiu, tai greičiausiai teks padavinėti kavą, bet ne dalyvauti priimant sprendimus.
Mokykloje mokiausi gerai ir visi dalykai sekėsi, tad ir skirtingi mokytojai į mane dėjo savo viltis ir turėjo vizijas, kaip turėtų atrodyti mano ateitis. Chemijos mokytoja ir auklėtoja linkėjo rinktis medikės karjerą – juk tai prestižinė, kilni ir amžinai reikalinga profesija. Anglų kalbos mokytoja rekomendavo ieškoti saugaus ir stabilaus vertėjos darbo valstybinėje įstaigoje. Matematikos mokytoja sakė „Studijuok ekonomiką ir finansus, būsi kaip Gitanas Nausėda“, kartu išprognozuodama sėkmingą mūsų prezidento ateitį.
Tiek mano tėvai, tiek mokytojai savo patarimais tikrai nuoširdžiai linkėjo man viso ko geriausio. Juk ir aš, ir mano aplinka tuomet nedaug žinojome apie Lietuvos pramonę. Atrodė, kad jos visai nėra: Šiauliuose gamina dviračius, Alytuje – šaldytuvus, Kaune – baldus iš medžio, o Klaipėdoje yra vienas cigarečių fabrikas. Įsivaizdavimas apie inžineriją buvo toks, kad tai – nešvarus ir neperspektyvus darbas. Todėl tarp eilučių mokytojų žodžiuose perskaičiau, kad inžinerija – tai talento švaistymas.
Galiausiai buvo nupieštas ir dar vienas iššūkis, kuris neva turėjo laukti manęs po studijų ir kuriam jau reikia pradėti ruoštis nedelsiant – tai išprotėję darbdaviai, reikalaujantys, kad pradėdamas dirbti būtum dvidešimties, bet kartu jau turėtum bent penkiolikos metų darbo patirtį. Ir čia mano inžinerijos pasirinkimas irgi nebuvo pakeliui. Nes, pavyzdžiui, ieškant pedagogės darbo, galbūt praverstų ir patirtis, mano sukaupta po pamokų dirbant aukle. O kaip įgyti inžinerijos patirties? Ar galima į gyvenimo aprašymą įsirašyti, kad vasarą padėjau tėčiui statyti šiltnamį?
Visi šie aplinkinių įvardyti laukiantys iššūkiai – lyčių diskriminacija, perspektyvų ir įdomumo stoka inžinerijoje bei patirties trūkumas – man kėlė nerimą ir abejones dėl pasirinkimo. Tačiau, laimei, žemaitiškas užsispyrimas nugalėjo ir išvykau iš gimtojo Mosėdžio į laikinąją sostinę, kur pradėjau studijuoti mechanikos inžinerijos studijas Kauno technologijos universitete.
O čia greit paaiškėjo, kad visų tų iššūkių iš tiesų... nėra!
Jau studijuodama patyriau, kad tiek moterims, tiek vyrams sudarytos tikrai vienodos sąlygos ir galimybės – visų studentų žinios bei gebėjimai vertinami objektyviai. Ir nors 2015 metais buvau vienintelė mergina, gavusi gamybos inžinerijos magistrantūros diplomą, taip buvo tik todėl, kad tais metais daugiau nė viena mergina, deja, nepasirinko šios studijų programos (veikiausiai dėl tų pačių visuomenėje sklandančių mitų).
Tai, kad diskriminacijos dėl lyties nėra, pasitvirtino ne tik per studijas. Baigusi trečią kursą pradėjau ieškoti darbo, kad galėčiau pati užsidirbti savo reikmėms. Tą vasarą išsiunčiau daugiau negu 50 savo gyvenimo aprašymų, kandidatavau į padavėjos, kambarinės ar pardavėjos pozicijas. Deja, nė į vieną laišką nesulaukiau jokio atsako. Tada sau pagalvojau – juk mane įspėjo, kad visi darbdaviai reikalaus patirties...
Patirties aš neturėjau, bet turėjau daug motyvacijos. Todėl sukūriau paprastą ir nuoširdų motyvacinį laišką, kuriame rašiau apie tai, kaip vaikystėje man patiko vairuoti senelio traktorių, kaip dabar patinka inžinerijos studijos, ir apie tai, kaip labai aš myliu Lietuvą ir noriu gyventi, kurti ir augti čia, savo tėvynėje. Šitą laišką kartu su savo labai trumpu gyvenimo aprašymu išsiunčiau trims inžinerinėms įmonėms. Ir visos jos pakvietė mane į atrankos pokalbius. Ir visos pakvietė mane įsidarbinti! Taigi, remdamasi tiek savo patirtimi darbinantis, tiek dabartine savo kaip vadovės patirtimi įdarbinant žmones, galiu drąsiai teigti, kad (bent jau) pramonės įmonėse motyvacija ir noras dirbti yra svarbiau už sukauptą patirtį.
Taip aš prieš kiek daugiau nei dešimt metų pradėjau savo karjerą įmonėje „Novameta“. Pradėjau kaip konstruktorė: projektavau gaminius, ruošiau gamybinius brėžinius. Kadangi po studijų mokėjau techninę anglų kalbą, o mokykloje mokiausi vokiečių kalbos, po metų perėjau dirbti į pardavimų skyrių. Įmonei augant tapau pardavimų komandos vadove. Dar po trejų metų įmonėje kūrėsi rinkodaros skyrius, ir štai dabar dirbu su šaunia naujus gaminius vystančių inžinierių bei reklamą kuriančių specialistų komanda, rūpinuosi tuo, kokie bus „Novametos“ produktai, kaip jie pristatomi rinkai.
Pakeičiau ne vieną poziciją „Novametoje“. Ir kiekvienoje iš jų dirbau „pagal specialybę“, t. y. aktyviai naudojausi universitete įgytomis techninėmis žiniomis. Net dirbant pardavimų ar rinkodaros srityse, kurios gali pasirodyti mažai ką bendro turinčios su inžinerija, techninis išsilavinimas buvo didžiulis pranašumas. Tai, kad žmogus išmano technines galimybes, gali pasiūlyti klientams geriausius sprendimus ir spręsti jų problemas, kuria didelę vertę įmonei, sutrumpina visą procesą, mažina klaidų kiekį. Šiuo savo pavyzdžiu noriu paneigti mitą, jog inžinerija yra statiška, ribota ar nuobodi.
Joje yra daugybė erdvės ne tik pritaikyti ir parodyti savo talentą, tačiau ir gauti už tai atlygį. Ne paslaptis, kad pažangiose gamybos įmonėse vidutinis atlyginimas yra didesnis už rinkos vidurkį. „Sodros“ duomenimis, vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje praėjusių metų lapkritį buvo apie 1650 eurų, apdirbamojoje gamyboje – 1660 eurų, o Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacija LINPRA skaičiuoja, kad inžinerinės pramonės įmonėse vidutinis atlyginimas siekia beveik 1900 eurų. Tačiau, priklausomai nuo darbuotojo kvalifikacijos, kompetencijų, įmonės veiklos pobūdžio, šį skirtumą tarp Lietuvos vidurkio ir patyrusio inžinerijos specialisto darbo užmokesčio kai kada galima matuoti ir kartais.
Be to, gamyba tikrai nėra nešvarus darbas. Šiuolaikinės lietuviškos gamyklos visoje Europoje išsiskiria savo tvarka, organizuotumu ir pažanga. Čia gaminami sudėtingi, aukštos pridėtinės vertės produktai, naudojama moderniausia pramonės įranga. Užplūsta pasididžiavimas savo šalimi, kai mūsų įmonę lankančių svečių iš Vokietijos, Prancūzijos ar Skandinavijos šalių akyse matau didelę nuostabą ir susižavėjimą.
Retas žino, kiek ypatingų produktų mes gaminame čia, Lietuvoje. Gaminame lazerius, detales prabangiausiems automobiliams, sudėtingas optikos sistemas, medicinos įrangą, lėktuvuose naudojamas juodąsias dėžes, elektrinius autobusus, statome net laivus. O ar žinojote, kad Kaune, „Novametoje“, kuriame ir gaminame įrangą profesionalioms virtuvėms, su kuria maistą ruošia prabangiausi „Michelin“ žvaigždutėmis įvertinti restoranai?
Tokių pavyzdžių, kur lietuviškos įmonės yra savo sektoriaus lyderės visoje Europoje ar net pasaulyje, yra ne vienas. Kasmet jų vis daugiau. Štai kelios praėjusių metų Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės lyderių citatos: „Molėtuose duris atvėrusiame 10 800 kvadratinių metrų ploto ‚Teltonikos‘ technologijų centre per dvejus metus bus sukurta 500 naujų darbo vietų“, „iki 2025-ųjų Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonėje bus sukurta daugiau nei 12 tūkst. naujų darbo vietų“, „vien Vilniuje per ateinančius 5 metus elektronikos inžinerijos krypties specialistams bus sukurta 5 tūkstančiai naujų darbo vietų.“ Visos šios pramonės įmonės atveria duris motyvuotiems specialistams – tiek moterims, tiek vyrams, – kurių ten laukia įdomus ir įvairus darbas bei perspektyvi ateitis.
Šiam sektoriui atstovaujanti jau minėta Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacija LINPRA taip pat nuolat akcentuoja ne tik sparčią šių įmonių technologinę pažangą, patrauklias darbo vietas ir atlyginimus, bet ir siekia populiarinti inžinerines profesijas ir vienodas karjeros galimybes visiems. Tiesa, kol kas LINPRA narių bendruomenėje dominuoja vyrai, kas natūraliai atspindi visuomenėje susiklosčiusias normas. Tačiau, kaip ir visoje Europoje, šį stereotipą LINPRA siekia keisti dalydamasi patirtimi, dalyvaudama lyčių lygybę skatinančiuose projektuose ir iniciatyvose.
Labai tikiuosi, kad ir šis mano asmeniškas pasidalijimas savo sėkmės istorija padrąsins rinktis mitais ir iššūkiais, kurių iš tiesų nėra, apipintą inžinerijos sritį. Kur siekti savo tikslų visai netrukdo nei lytis, nei patirties trūkumas, o darbas yra labai įdomus ir įvairus.
