Pasaulinė pandemija ir prasidėjęs karas Ukrainoje buvo tie du mega įvykiai, kurie supurtė stabilius didžiosios dalies pasaulinės ekonomikos pamatus. Pasikeitę žmonių vartojimo įpročiai, sparčiai užaugusios energetinių išteklių kainos, rytų rinkų praradimas ir rekordus mušanti infliacija buvo praėjusių metų Lietuvos ekonomikos dirgikliai, kurie veikė tiek gyventojų, tiek verslo elgseną. Kita vertus, pagrindiniai valstybės makroekonominiai rodikliai ir valstybės biudžeto surinkimo plano vykdymas kol kas jokių didelių ekonominių ar finansinių kataklizmų nepranašauja. Aišku, kai kurie atskiri verslo sektoriai, tokie kaip transportas, nukentėjo labiau nei kiti, pirmiausia dėl Rusijos invazijos į Ukrainą ir Vakarų valstybių pritaikytų sankcijų Rusijai bei Baltarusijai.
Medienos perdirbimo pramonė yra svarbi Lietuvos bendro ūkio dalis. Ypač didelę reikšmę ji turi šalies regionų ekonomikai. Didžioji dalis medienos perdirbimo įmonių yra įsikūrusios logistiškai patogesnėse regioninėse vietovėse, arčiau joms reikalingos žaliavos šaltinių.
Nuo to, kaip seksis Lietuvoje veikiančioms medienos perdirbimo įmonėms, labai daug priklauso sėkmingas regionų vystymasis. Užimtumas ir darbo vietos, aplinkinė infrastruktūra, aptarnaujantis paslaugų verslas, mokesčiai į savivaldybės biudžetą, pagaliau mecenavimas – visa tai sukuria sėkmingai dirbanti medienos perdirbimo įmonė.
Medienos pramonė yra specifinis verslas, labai priklausantis nuo galimybės tinkamai apsirūpinti reikiama žaliava. Todėl jos sėkminga veikla labai priklauso nuo to, kaip yra reguliuojama žaliavinės medienos rinka. Jau veikiančios įmonės ir tos, kurios planuoja plėtrą bei naujas investicijas, labai atsakingai stebi ir prognozuoja, kas vyksta medienos pardavimo rinkoje, kokios yra galimybės nepertraukiamai apsirūpinti reikiamu medienos kiekiu, kokius sprendimus ruošiasi priimti nacionalinės Vyriausybės ir ES valdžia.
Su kokiais lūkesčiais, prognozėmis ir įžvalgomis gyvena medienos perdirbimo verslas metų pradžioje?
Pozityvi žinia yra tai, kad Lietuvoje artimiausiu metu bus pradėti vykdyti atviri medienos pirkimo aukcionai. Norisi tikėti, kad nauja sistema veiks sklandžiai ir efektyviai. Pirkimai bus vykdomi civilizuotai ir skaidriai, taip pat bus išvengta užkulisinių susitarimų. Įmonės galės parduoti ir įsigyti medieną už teisingiausią kainą.
Nerimą ir susirūpinimą keliančių žinių taip pat yra. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministras Simonas Gentvilas kartu su Seimo Aplinkos komiteto pirmininke Aiste Gedviliene vis aktyviau ragina politines partijas pasirašyti Nacionalinį miškų susitarimą. Deja, šio dokumento iniciatoriai turėtų neklaidinti politinių partijų vadovų ir aiškiai pasakyti, kad Nacionalinis miškų susitarimas ekspertiniu lygiu nėra pasiektas. Nebuvo susitarta ekonomikos, miško daugiafunkciškumo, miško balanso dalyse.
Dėl to, kad mišką reikia saugoti ir puoselėti, ginčo nebuvo ir nėra. Bet kalbant apie rimtą ir solidų dokumentą, kuris padėtų pagrindus ilgalaikei Lietuvos miško strategijai, reikalingas visapusiškas požiūris ir aiškus susitarimas, kaip bus ūkininkaujama miškuose, kaip bus užtikrinamas daugiafunkciškumas.
Deja, produktyvias diskusijas ir pasiūlymus nustelbė labai siauras, kartais net isteriškas kai kurių Lietuvos žaliųjų požiūris. Todėl dėl „šventos ramybės“ (Aplinkos ministerijos) vadovybė nusprendė ignoruoti racionalius pasiūlymus dėl to, kaip turėtų būti organizuojama žmogaus ūkinė veikla, kokią ekonominę naudą miškas gali duoti valstybei.
Kai nėra susitarta dėl svarbiausių dalykų, tai nėra susitarta dėl nieko. Nacionalinio susitarimo tiesiog nėra ir politinės partijos negali net svarstyti tokio susitarimo, kuris neapima labai svarbių ūkinių, ekonominių dalykų.
Tokia susitarimo imitacija yra daroma tik dėl politikų noro užsidėti pliusą ir įsiteikti žaliųjų grupelei, tačiau visiškai nepaisant verslo bendruomenės pasiūlymų, kurie turėtų būti lygiavertė Nacionalinio miškų susitarimo dalis.
Bet kam reikalingas dar vienas tuščias, bendromis frazėmis ir deklaracijomis grįstas susitarimas? Norint mylėti ir puoselėti mišką, nereikia nacionalinio susitarimo. Išsilavinęs ir kultūringas žmogus ir taip tai žino.
Toks neatsakingas politikų elgesys užprogramuoja ir dar vieną problemą. Iš Nacionalinio miškų susitarimo turėtų gimti ir tolimesni dokumentai: Lietuvos miškų strategija, naujas Miškų įstatymas. Kaip galima kalbėti apie visavertiškus ir į ilgą perspektyvą orientuotus naujus teisės aktus, kada nėra susitarta dėl svarbiausių esminių principų, koks bus žmogaus, visuomenės ir valstybės santykis su Lietuvos mišku?
Labai svarbu, kad tokių grėsmių akivaizdoje Lietuvos Vyriausybei užtektų politinės valios nemažinti metinių kirtimų normos, paliekant ją bent praėjusių metų lygyje.
Nauji metai prasidėjo ir norisi palinkėti visavertės diskusijos tarp ES, nacionalinės Vyriausybės ir verslo, kad klausimų mažėtų, o atsakymų į juos daugėtų. Kuo mažiau staigmenų ir neapibrėžtumo, tuo prasidėję metai visiems bus geresni.
