Tačiau ar visais atvejais buvimo vietos nustatymas yra ir gali būti teisėtas?
Būtinas asmens, kurio duomenys renkami, sutikimas
Pirmas žingsnis norint buvimo vietos duomenis rinkti teisėtai – asmens, kurio duomenys renkami, sutikimas.
2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo aiškiai nurodoma, kad ne tik vardas, pavardė ar asmens identifikavimo numeris, bet ir buvimo vietos duomenys pripažintini kaip asmens duomenys, kurie privalo būti tvarkomi vadovaujantis įstatymų nustatytais reikalavimais, esant teisėtam asmens duomenų rinkimo pagrindui.
Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (ADTAĮ) numato šešis teisėtus pagrindus tvarkyti (rinkti, kaupti, saugoti, teikti, naudoti ir pan.) asmens duomenis.
Vienas iš jų – asmens, kurio buvimo vietos duomenys renkami, sutikimas. Sutikimo forma iš esmės nėra ribojama, išskyrus atvejus, kai renkami ypatingi asmens duomenys, tokie kaip asmens kodas.
Vienas iš esminių teisėto sutikimo reikalavimų – sutikimas turi būti pagrįstas išsamia informacija, kad asmenys sprendimus dėl savo asmens duomenų tvarkymo galėtų priimti būdami gerai informuoti.
Du reikalavimai
Kadangi sutikimas turi būti pagrįstas informacija, keliami dar du reikalavimai.
Pirma, informacija turi būti pateikta tokia kalba, kad prieš duodami sutikimą žmonės suprastų, dėl ko sutinka ir kokiais tikslais tai daro.
Antra, informacija turėtų būti aiški ir pakankamai akivaizdi, kad jos nebūtų galima nepastebėti.
Priešingu atveju sutikimas nebus tinkamas pagrindas duomenims tvarkyti.
Pažymėtina ir tai, kad sutikimas turi būti specialus ir duotas kiekvienu tikslu, kuriuo duomenys yra tvarkomi.
Jeigu tvarkymo tikslai iš esmės pasikeičia, duomenų valdytojas privalo gauti naują specialų sutikimą.
Pavyzdžiui, jeigu iš pradžių įmonė nurodė, kad nesikeis asmens duomenimis su jokiu trečiuoju asmeniu, tačiau dabar nori jais keistis, ji privalo gauti aktyvų išankstinį sutikimą. Atsakymo nebuvimo (ar kitokio atsisakymo varianto) nepakanka.
Kai duomenys tvarkomi remiantis sutikimu, duomenų valdytojas turi galėti įrodyti, kad duomenų subjektas davė sutikimą, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys.
Darbo santykiai: darbuotojų sutikimo ir vidaus taisyklių nepakanka
Darbuotojai turi būti kontroliuojami kuo atsargiau.
Rinkoje veikia ne viena paslauga, kuri suteikia galimybę darbdaviui nustatyti darbuotojo buvimo vietą, todėl darbdaviai bet kuriuo metu gali sužinoti darbuotojų ar jų vairuojamų transporto priemonių judėjimą.
Žinoma, labai patogu žinoti, ar visi darbuotojai yra ten, kur turėtų būti, tačiau darbdavys, prieš pradėdamas stebėti darbuotoją, turi žinoti keletą svarbių dalykų.
Visų pirma, dėl pavaldumo santykių tarp darbdavio ir darbuotojo stebėjimo teisėtumas neturėtų remtis tik „savanorišku“ darbuotojo sutikimu.
Darbuotojas turi turėti galimybę, nepatirdamas jokios žalos, neduoti sutikimo arba vėliau atšaukti duotąjį. Pažymėtina, kad kai yra hierarchinė priklausomybė, darbuotojo nesutikimas gali padaryti jam materialios arba nematerialios žalos, o tai visiškai nesuderinama su Europos asmens duomenų apsaugos teisės aktų turiniu ir esme.
Darbuotojo vietos nustatymo tvarkymas turėtų atitikti konkretų su darbuotojo veikla susijusį bendrovės poreikį.
Duomenų apsaugos darbo grupės nuomone, vietos nustatymo duomenų tvarkymą galima pateisinti tik tada, jeigu tai yra transporto, asmenų arba prekių stebėsenos ar išteklių paskirstymo atskirų vietovių tarnyboms (pavyzdžiui, planuojant veiklą realiu laiku) dalis arba kai siekiama apsaugoti patį darbuotoją arba jam patikėtas prekes ar paslaugas.
Darbuotojų duomenų tvarkymas visiškai nereikalingas, jeigu darbuotojai patys savarankiškai organizuoja savo keliones arba jeigu taip siekiama tik stebėti darbuotoją, nors tai galima padaryti ir kitais būdais.
Darbdaviui taip pat draudžiama rinkti su darbuotoju susijusius vietos nustatymo duomenis po jo darbo valandų.
Rekomenduojama, kad įrenginiuose, kuriais naudojasi darbuotojai, ypač automobiliuose, kurie gali būti naudojami ir asmeniniais tikslais, būtų įdiegta sistema, leidžianti darbuotojams išjungti vietos nustatymo funkciją, kai darbuotojų darbo laikas yra pasibaigęs.
Be to, reikia nepamiršti, kad su darbuotoju susiję vietos nustatymo duomenys turėtų būti saugomi tik tiek laiko, kiek reikia tvarkyti darbuotojo asmens duomenis. Taip pat būtina imtis visų atsargumo priemonių, kad darbuotojo asmens duomenys nepatektų su tuo nesusijusiems asmenims.
Apibendrinant galima teigti, kad, siekiant asmens buvimo vietos nustatymo duomenis naudoti teisėtai, reikia labai atsakingai įvertinti teikiamos paslaugos specifiką ir pasidomėti iš to išplaukiančiais tiek specialiaisiais, tiek bendraisiais teisės aktų nustatytais reikalavimais.
