R. Mažeiva. Ant laurų užmigusiai šaliai reikalinga papildoma investicijų injekcija

Lietuvos konkurencingumo rezultatai kasmet vis labiau džiugina – gerėja šalies teisinės ir mokestinės aplinkos įvertinimai, pastebima mokslinių tyrimų ir švietimo pažanga.

Deja, gerėjančius rezultatus temdo tai, kad mūsų šalies konkurencingumas nėra tvarus, nes jis paremtas pigia darbo jėga. Investicijų į bendrojo pagrindinio kapitalo formavimą dalis per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo ketvirtadaliu. Norint ateityje išlaikyti šalį konkurencingą, būtina papildoma injekcija. Valstybės finansinės galimybės ribotos, todėl privataus kapitalo pritraukimas yra vienintelė išeitis užtikrinti pakankamas investicijas ir ilgalaikį šalies konkurencingumą.

Būtinos investicijos į šalies „kokybės“ veiksnių gerinimą

Kasmet kyla ne tik Lietuvos gaunami įvertinimai už šalies teisinę bei mokestinę aplinką, mokslinių tyrimų, švietimo ir kitus veiksnius, bet ir šalies užimama pozicija Pasaulio banko „Doing Business“, Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo, „Bloomberg“ inovacijų indekso ir kituose šalių reitinguose. Tačiau džiugesį dėl vis gerėjančių rezultatų temdo tai, kad Lietuvos konkurencingumas yra „pastatytas“ ant pigios darbo jėgos.

Europos Sąjungos (ES) statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, 2014 metais darbo sąnaudos Lietuvoje pagal mažumą užėmė trečią vietą visoje ES – mažesnės jos buvo tik Rumunijoje ir Bulgarijoje. Kodėl tai turėtų neraminti?

Mažas darbo sąnaudas sąlygoja maži atlyginimai – tiek minimalaus atlyginimo, tiek vidutinių darbuotojų pajamų „į rankas“ lygis yra vienas žemiausių ES. Tuo nepatenkinti žmonės kelia sparnus ir emigruoja, todėl nuo 2000 metų šalies gyventojų skaičius sumažėjo beveik penktadaliu.

Žvelgiant plačiau – šalies konkurencingumas, paremtas pigia darbo jėga, nėra tvarus. Skirtingų šalių ekonomikos integruojasi, todėl darbo sąnaudos ir kitų išteklių kainos vienodėja. Į Vakarus sėkmingai įsilieja ir trečiojo pasaulio šalių įmonės, galinčios savo prekes ir paslaugas pasiūlyti gerokai mažesnėmis darbo sąnaudomis.

Taigi, pigia darbo jėga grįsto konkurencingumo ilgai išlaikyti nepavyks, o norint užtikrinti tvarų valstybės konkurencingumą, reikia nuoseklių investicijų į šalies „kokybės“ veiksnių gerinimą: infrastruktūrą, logistiką, viešojo sektoriaus efektyvumą, kvalifikuotų specialistų pasiūlą ir kt.

Investicijų badas

Nors pastaraisiais metais daug dėmesio skyrėme užsienio investicijų pritraukimui (prie to itin prisidėjo „Investuok Lietuvoje“, vien 2015 metais pritraukusi rekordinius 144 mln. eurų užsienio investicijų į ilgalaikį turtą), tačiau investuoti patys stengiamės gerokai mažiau.

Net ir gaudami bene daugiausiai ES struktūrinių fondų paramos (vertinant gautos paramos santykį su BVP), pastarąjį dešimtmetį nesugebėjome investicijų lygiu konkuruoti su kitomis ES valstybėmis. Investicijų į bendrojo pagrindinio kapitalo formavimą (kaip procento nuo BVP) lygis Lietuvoje per paskutiniuosius dešimt metų nukrito ketvirtadaliu. Prieš 7–10 metų šalyje investicijos siekė daugiau nei 25 proc. BVP, o per pastaruosius penkerius metais – mažiau nei 19 proc. BVP. Tai yra ketvirčiu mažiau nei Latvijoje (23,3 proc.) ir trečdaliu mažiau nei Estijoje (25,8 proc.).

Privatus kapitalas – vienintelis papildomų lėšų šaltinis

Norint padidinti investicijų „apsukas“, reikalingos papildomos lėšos. Valstybės biudžetas, kaip įprasta, yra deficitinis, tad, norint papildomas investicijas finansuoti viešosiomis lėšomis, turime tris pasirinkimus – skolintis, didinti surenkamus mokesčius arba didinti valdžios aparato efektyvumą.

Vertinant skolinimosi galimybes, reiktų prisiminti, jog net ir atsiliekant investicijų tempais nuo kitų ES šalių, per paskutinius 10 metų valstybės skola (kaip proc. nuo BVP) padidėjo beveik 2,5 karto. Beje, panašu, jog pasiskolintus pinigus paprasčiausiai „pravalgėme“ – prisiminkime, jog šalies skolai (kaip proc. nuo BVP) kasmet augant po 10 proc., investicijų lygis šalyje sumažėjo penktadaliu.

Šalies politikams ir toliau tokiu tempu „auginant“ skolą, kitoms sąlygoms esant lygioms, jau 2019 metais pažeistume Mastrichto sutarties kriterijų dėl valstybės skolos ir BVP santykio (≤60 proc.). Dėl šių priežasčių papildomo skolinimosi investicijoms galimybė, nors ir įmanoma, tačiau neatrodo itin patraukli.

Tą patį galima pasakyti ir apie mokesčių gyventojams ar verslui padidinimą – tai būtų ne tik politiškai sudėtinga, bet ir ekonomiškai sunkiai pateisinama. Galiausiai, valdžios aparato efektyvumo didinimas, pavyzdžiui, optimizuojant institucijų, valstybės bei savivaldybių įmonių organizacines struktūras, yra išties svarbi ir netgi būtina priemonė, tačiau vien šiuo būdu artimiausiu metu rasti lėšų investicijoms vargiai pavyks.

Atrodo, jog vienintelis galimas sprendimas – privataus kapitalo įtraukimas. Išsivysčiusiose šalyse įprasta į didelės apimties projektus įjungti privatų kapitalą – pradedant turto išnuomojimu privačiam subjektui, viešojo ir privataus sektorių partneryste (VPSP) ir baigiant infrastruktūros privatizavimu.

VPSP projektų skaičius išaugo beveik ketvirčiu

Statistika rodo, kad Europoje VPSP būdu įgyvendinamų projektų skaičius per paskutinius keletą metų išaugo beveik ketvirčiu, o populiariausi šie projektai yra išsivysčiusiose šalyse, pvz. Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje. Tuo pačiu vis labiau auga valstybių susidomėjimas viešosios infrastruktūros bei valstybinių įmonių privatizavimu.
Privataus kapitalo vaidmuo infrastruktūros projektuose auga, o ateityje, ypač įvertinus mažėsiantį ES struktūrinių fondų finansavimo intensyvumą, poreikis į projektų įgyvendinimą pritraukti privačias lėšas tik didės.

Taigi, išsivysčiusios šalys, siekdamos užtikrinti pakankamas investicijas, renkasi privataus kapitalo įtraukimo kelią. Nėra jokių priežasčių, kodėl to paties negalėtume pritaikyti ir mūsų šalyje.