Vasara baigėsi, netrukus prasidės šildymo sezonas ir žmonėms labiausiai rūpi, kiek kainuos šiluma. Tiesą pasakius, politikų pažadai ir net kai kurios pastangos suvaldyti monopolininkus labai apčiuopiamų rezultatų nedavė.

Lietuvoje šilumos kainos yra vienos didžiausių Europoje, nors turime pagaliau ir SGD, ir biokurą, o šilumos tiekėjai negali administruoti šilumos punktų. Paskutinis akibrokštas vartotojams buvo Vilniuje – milžiniškos sąskaitos už gyvatukus.

– Daug problemų pastaruoju metu kelia ir privačių šilumos tiekėjų teisiniai žingsniai prieš valstybę. Kaip vertinate šias tendencijas?

– Iš gazprominių, rubikoninių ir trigalvių slibinų istorijų Lietuva dar, atrodo, nepasimokė. Per arbitražus, su milijoninėmis išlaidomis advokatams bei gelbstint Europos Komisijai, bambagyslę su „Gazprom“ pavyko nukirpti. Tačiau su rubikoninio tipo čiuptuvais susitvarkyti dar nepavyksta. Užsimerkiant prieš privačių veikėjų agresyvumą ir polinkį į korupciją, natūraliausią iš visų monopolijų - šilumos ūkį - vėl bandoma išsidalinti atskirais privačiais gabalais.

Jau kuris metas Lietuvoje bandoma lipdyti vadinamųjų arbatinukų – nedidelės galios nereguliuojamų katilinių – energetiką.

– Kodėl esate prieš privatininkus šilumos ūkyje, juk dažniausiai privataus verslo požiūris į efektyvumą, galų gale į darbo kultūrą yra visai kitoks nei valstybinės valdomame versle. Čia kaip su tais kariuomenės šaukštais ir šakutėm – ne mano pinigai ir man neskauda. Šilumos ūkyje yra kitaip?

Į šį klausimą atsakyčiau klausimu - ar Lietuvos miestams yra efektyviau turėti didelį ir pajėgų šilumos bei elektros gamybos šaltinį, kurį valdytų valstybė, ar keliolika privačių nereguliuojamų „arbatinukų“?

Pagaliau, mes turime patirties sakyti, kad eksperimentas, kuomet vieningos valstybinės energetikos dalimi buvęs šilumos ūkis buvo išskaidytas ir dalinai privatizuotas, akivaizdžiai nepavyko: šilumos kainos privačiai valdomuose šilumos ūkiuose buvo apie 15 proc. didesnės nei viešuosiuose; tie privatininkai buvo linkę korumpuoti savivaldybes, kuriose veikė.

Be to, nereguliuojami „arbatinukai“ – mažos katilinės - atsiperka privatininkui per kelerius metus, nes jis apgaudinėja vartotojus.

Jie gamina šilumą iš pigaus biokuro, tačiau parduoda tarytum ji būtų pagaminta iš brangių dujų. Skirtumą pasiima sau, bet tai – vartotojų pinigai. Aš manau, kad tokia padėtis demoralizuoja visuomenę.

Diskutuojant apie privataus ir viešojo sektorių balansą energetikoje ne kartą pabrėžiau, kad viešojo energetikos sektoriaus tikslas turi būti atvirkščias – ne turėti didelį pelną, o elgtis visiškai priešingai privataus verslo logikai, t.y. naikinti savo rinką, didinant šalies energetinį efektyvumą (renovacija, kiti energijos vartojimą mažinantys sprendimai) bei stengiantis kuo labiau sumažinti šilumos ir elektros kainas.

– Tačiau juk politikų sprendimas buvo leisti privatininkams ateiti į šilumos ūkius. Dabar juos iš ten išvaro. Tai reiškia, kad verslininkai gina savo teises teismuose ir prisiteisia netesybas. Tai juk „išprivatinimas“, jei taip galima sakyti, dar papildomai kainuoja valstybei. „Vilniaus energijos“ nuomininkų skundas tarptautiniam arbitražui guls našta tiek biudžetui, tiek vartotojams – juk mes už tai sumokėsime.


Regis, ekonomine prasme viskas aišku ir paprasta. Tačiau tas „aišku ir paprasta“, įsikišus ekonomiškai neraštingiems arba suinteresuotiems politikams, pavirsta dideliu vartotojams nenaudingu chaosu.

Štai Kaune ir kituose miestuose agresyvūs privatininkai, užsigeidę pasistatyti savo arbatinukus, dabar jau ima teisiniais būdais sukioti rankas valstybei. Bet problemos šaknis yra ta, kad politikai, nesuprantantys masto ekonomijos naudos šilumos ūkyje ar nenorintys to suprasti (gal ir dėl korupcijos), atidarė įstatyminę „skylę“ ir iki šiol visaip vengia ją uždaryti.

Beje, pradinė idėja buvo visai kilni – leisti pramonės įmonėms į orą išmetamą nuo gamybos procesų atlikusią šilumą už gerokai mažesnę kainą atiduoti į centralizuotus šilumos tinklus, taip atpiginant šilumą miestų gyventojams.

Tačiau garsiojo Grigiškių fabriko skaičių analizė leido padaryti išvadą, kad yra priešingai. Šilumos atidavimas Vilniui tik už truputį mažesnę nei esama kaina būtų gerokai padidinęs vidutinę šilumos kilovatvalandės kainą.

Štai kokia masto antiekonomijos galia! Lygiai taip pat ir perteklinės investicijos yra antisocialinis veiksmas. Tačiau viskas baigėsi paradoksaliai – į šilumos ūkį toliau bereikalingai kišami nauji pinigai, kuriuos „atpirkti“ turės gyventojai per didesnes nei galėtų turėti šilumos kainas...

– Kokiais principais, jūsų manymu, vis dėlto yra geriausia organizuoti šilumos ūkį? Ką patartumėte privatininkų dar neįkalbėtiems ar „nenupirktiems“ prieš rinkimus politikams, kuriems tikrai rūpi, kad šilumos kaina iš vartotojo neatimtų kone pusės atlyginimo?

Pagrindinė išvada, kurią, kaip ekonomistas, nuolat kartojau ir kartosiu energetikos strategijos kūrėjams, yra ta, kad šilumos ūkio pagrindas turi būti ne stichiška konkurencija, ypač paremta nevienodu, diskriminaciniu reguliavimu, o nuoseklus planavimas, kurio pagrindinis tikslas – tiekti šilumą ir elektrą gyventojams mažiausiomis kainomis.

Po nepavykusio privatizavimo eksperimento, valstybiniu lygmeniu iškelta ir jau įgyvendinama kogeneracinių jėgainių Vilniuje ir Kaune idėja.

Panašus, tik privatus, atliekas deginančios kogeneracinės jėgainės modelis jau veikia Klaipėdoje, spręsdamas sąvartynų užvertimo atliekomis problemą, ką privalome daryti dėl Europos Sąjungos politikos. Žinoma, maksimalaus pelno siekiantys privatininkai šiukšlių ūkyje taip pat yra didelės prigimtinės rizikos projektas, todėl turime išlikti budrūs.

Kodėl? Atsakymą gausite pažiūrėję garsųjį Sopranų serialą, pasinagrinėję Italijos ir panašių šalių patirtį...

Kogeneracinė jėgainė yra efektyvus kompleksinis sprendimas dideliam miestui ir visai šaliai. Jei dideliame mieste pastatome reikiamo galingumo kogeneracinę jėgainę (neužmirškime, paraleliai vyksta daugiabučių renovacija), ji veikia degindama (po rūšiavimo) atlikusias atliekas, šilumą tiekia į miesto centrinio šildymo sistemą, o pagamintą elektrą – į elektros rinką.

Nerūšiuotų atliekų deginimas gali rimtai pakenkti miesto gyventojų sveikatai, gyvenimo kokybei, į tai privalome atsižvelgti kaštų ir naudos skaičiavimuose.

Pirma, atliekų nebeužkasame po žeme, nepūdome po dangumi, o išnaudojame energijai gaminti. Antra, kogeneraciniu principu veikiančios jėgainės efektyvumas iš principo didesnis – gaminama ir elektra, ir naudinga šiluma.

Trečia, atsiranda itin reikalinga, apčiuopiamų pajėgumų vietinė elektros gamyba, kuri padėtų Lietuvai sumažinti priklausomybę nuo elektros importo, ypač iš nestabilių Rytų kaimynių.

Greito ir maksimalaus pelno (ir išnaudojant galimai nusipirkto reguliavimo spragas) siekiantys privatininkai šiais platesniais visuomeniniais tikslais, kaip šalies energetinė nepriklausomybė, energijos vartojimo efektyvumas, minimalios energijos kainos namų ūkiams ir verslui, nėra suinteresuoti.

Tuo tarpu nedidelės energijos kainos ypač svarbios namų ūkių gerovei (daugiau pinigų lieka maistui ir kitoms prekėms), ir šalies įmonių konkurencingumui, ypač tų, kurios eksportuoja. Todėl didesni valstybės energetikos įmonių dividendai į iždą net gali lemti mažesnes mokesčių įplaukas – reikia, kaip šachmatininkams, žiūrėti kelis ėjimus į priekį.

Dėl energetikos svarbos būtent valstybė (gali ir savivaldos lygmenyje) turi vaidinti pagrindinį vaidmenį šiame sektoriuje ir per savo įmones valdyti didžiuosiuose miestuose dideles kogeneracines elektrines, kurios veiktų savikainos principu, tame tarpe ir įskaičiuojant šilumos ūkiui atnaujinti reikiamų investicijų kaupiamąją dalį.

– Ar valstybė pajėgi įgyvendinti tokį, atrodytų, ekonomiškai logišką modelį?

Tuose miestuose, kur herojiškomis pastangomis pavyksta neleisti masto ekonomijos pagrindu veikiančių šilumos ūkių sugriauti beprasmiškomis arbatinukų invazijomis (pavyzdžiui, Šiauliuose), sėkmė yra akivaizdi – šilumos kainos yra bene mažiausios šalyje.

Deja, kartais net valstybinių institucijų teisininkai, gal to ir nesuprasdami (nes neturi reikiamų ekonominių žinių) veikia prieš valstybę – ištraukia iš Konstitucijos vieną straipsnį, kuris sako, kad šalies ūkis grindžiamas privačia iniciatyva, ir iš inercijos pasisako už „konkurenciją“ natūralios monopolijos sektoriuje.

Tokiems galima atsakyti ne tik aukščiau išdėstytais ekonominiais argumentais, bet ir teisiniais – Konstitucijoje yra ir kitas straipsnis, kuris teigia, kad šalies ūkis reguliuojamas taip, kad geriausiai tarnautų visuomenei.

Vis dar neprarandu vilties, kad bendromis ekonomistų, teisininkų ir politikų jėgomis ir argumentų pagrindu įmanoma pataisyti neteisinga kryptimi vis dar dreifuojančio šilumos ūkio padėtį. Laikas tam tinkamas – svarstoma nauja energetikos strategija.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (208)