Per pastaruosius du dešimtmečius auganti pajamų nelygybė daugelyje šalių yra vienas iš didžiausių iššūkių mokslininkams ir ekonominės politikos formuotojams visame pasaulyje.
Jei asmeninei pajamų nelygybei mokslo darbuose skiriama nemažai dėmesio, tai funkcinio pajamų pasiskirstymo netolygumų poveikis ekonomikai išsamiau pradėtas nagrinėti tik po 2007 – 2009 m. ekonominės krizės. Tai lėmė ES šalių vangus ekonomikos atsigavimas po krizės, kuris reikalavo naujų sprendimų.
Šalies nacionalines pajamos atitenka dviem gamybos veiksniams - darbui ir kapitalui, ir toks pajamu pasiskirstymas vadinamas funkciniu. Makroekonomikos teorijoje teigiama, kad abiems gamybos veiksniams tenkančios nacionalinių pajamų dalys yra pastovios: apie 2/3 tenka darbui ir 1/3 – kapitalui. 1970 – 1980 m. darbui tenkanti pajamų dalis daugelyje pasaulio šalių pradėjo mažėti. Todėl šia problema domisi vis daugiau ekonomistų ir ekonominės veiklos praktikų.
Siekiama atsakyti į klausimus, kokios yra darbo dalies nacionalinėse pajamose mažėjimo priežastys ir kokį poveikį minėtos tendencijos daro ekonomikos augimui?
Šioje ekonomikos mokslo srityje dirbančios Šiaulių universiteto Ekonomikos katedros mokslininkės dr. Janina Šeputienė, dr. Rasa Balvočiūtė ir dr. Daiva Beržinskienė, vadovaujant prof. dr. Zita Tamašauskienei, atliko tyrimą, siekdamos nustatyti darbo dalies pajamose kitimo poveikį bendrajai paklausai ir ekonomikos augimui ES šalyse.
Tyrėjos, apibendrinusios atliktus tyrimus nustatė dvi įvairiose šalyse dirbančių mokslininkų ir jų atliktų tyrimų grupes, skirtingai aiškinančias darbo dalies mažėjimo priežastis ir galimybes šį mažėjimą pakeisti. TVF, EBPO ir EK dirbantys ekonomistai remiasi neoklasikine teorija ir darbo dalies mažėjimą sieja su technologine pažanga ir globalizacija.
Argumentuojama, kad atsivėrus sienoms darbo vietos buvo perkeltos iš išsivysčiusių į besivystančias ekonomikas, o tai lėmė darbo dalies mažėjimą išsivysčiusiose šalyse.
Technologinė pažanga, padidinusi kapitalo ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų produktyvumą, taip pat paskatino darbo dalies mažėjimą. Šių išvadų vertinimas galėtų būti toks, kad darbo dalies mažėjimas yra neišvengiamas, ir, jei mes esame už technologinius pokyčius ir globalizaciją, tai nelabai ką galime pakeisti.
Tačiau ekonomistų neortodoksų, kurie remiasi politinės ekonomijos požiūriu ir Tarptautinės darbo organizacijos atliktuose tyrimuose suabejota technologinės pažangos ir globalizacijos vaidmens svarba. Jų atliktų teorinių ir empirinių tyrimų rezultatai rodo, kad financializacijos, ekonomikoje dominuojančių neoliberalistinių pažiūrų ir darbuotojų silpnėjančios derybinės galios poveikis yra daug stipresnis nei kitų veiksnių, įskaitant globalizaciją ir technologinę pažangą.
Pastarųjų tyrimai rodo, kad darbo dalies sumažėjimas yra politikos formavimo rezultatas ir gali būti pasuktas priešinga linkme vykdant tinkamą politiką.
Šiaulių universiteto tyrėjų atliktos teorinių ir empirinių tyrimų analizės rezultatai rodo, kad išoriniai globalizacijos ir technologinės pažangos veiksniai turėjo tam tikrą poveikį darbo dalies mažėjimui, tačiau iš esmės darbo dalies kitimas yra šalyse vykdytos vidaus politikos, lėmusios darbuotojų derybinės galios silpnėjimą ir finansų sektoriaus vaidmens augimą, rezultatas.
Naujausi šios srities tyrimai užsienio šalyse atliekami remiantis postkeinsistinės krypties atstovo M. Kalecki ir jo pasekėjų atradimais, kurie iš dalies paneigia iki tol galiojusias pažiūras, kad ekonomikos augimas yra nulemtas pasiūlos arba kitaip, kapitalo kaupimo ir investicijų, o paklausai ir vartojimui tenka antraeilis vaidmuo.
Remiantis šiais tyrimais, buvo sudarytas vertinimo modelis, kuriame darbo dalies mažėjimo poveikis nustatomas per tris bendrosios paklausos komponentes – vartojimą, investicijas ir grynąjį eksportą. Galimos tokios poveikio pasekmės:
– mažėjant darbo daliai, mažėja ir vartojimas, nes darbuotojų ribinis polinkis (jie mažiau taupo) vartoti yra didesnis, nei kapitalo savininkų;
– mažėjanti darbo dalis didina įmonių pelninigumą ir didesnio pelno lūkesčius, kurie, savo ruožtu, paskatins investicijas ir taip padidins bendrąją paklausą;
– dėl sumažėjusių produkcijos vieneto darbo sąnaudų (didesnio tarptautinio konkurencingumo), išaugs grynasis eksportas kaip vietinių prekių paklausa užsienyje.
Taigi, mažėjanti darbo dalis vartojimą veikia neigiamai, eksportą teigiamai, o poveikis investicijoms ir importui gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas. Bendras darbo dalies pajamose mažėjimo poveikis paklausai priklausys nuo vartojimo, privačių investicijų ir grynojo eksporto reakcijos į funkcinio pajamų pasiskirstymo pokyčius. Jei bendras poveikis paklausai yra neigiamas, paklausos režimas yra skatinamas darbo užmokesčio, o jei teigiamas – skatinamas pelno.
Darbo dalies sumažėjimas darbo užmokesčio skatinamoje ekonomikoje sumažintų jos bendrąją paklausą, o tuo pačiu ir ekonomikos augimą. Augimui skatinti šiuo atveju palankesnė į pajamų perskirstymą darbo naudai orientuota politika. Kapitalo pajamų augimą skatinanti politika lemtų spartesnį ekonomikos augimą tik tuomet, kai paklausa yra skatinama pelno.
Pastarąjį dešimtmetį atliekami tyrimai labiausiai išsivysčiusiose šalyse parodė, kad jose ekonomikos augimas buvo skatinamas ne augančios pelno dalies, bet darbo užmokesčio ir, atitinkamai, mažėjančios darbo dalies. Taigi, darbo dalies mažėjimas tų šalių pajamose galėjo būti lėtėjančio ekonomikos augimo arba vangaus „atsigavimo“ po krizės priežastimi.
Šiaulių universiteto mokslininkės darbo dalies kitimo poveikį bendrajai paklausai ir ekonomikos augimui 1995 – 2014 m. laikotarpiu nustatė 28 ES šalims ir atskirai dviems šalių grupėms (atviresnėms ir uždaresnėms) bei palygino gautus rezultatus. Nustatyta, kad bendra tiriamo laikotarpio tendencija yra darbo dalies mažėjimas tiek vidutiniškai ES-28, tiek atviresnės ir uždaresnės ekonomikos šalių grupėse. Kadangi mažesnė darbo dalis siejama su mažesniais darbo kaštais ir dėl to didesniu eksporto konkurencingumu, atviresnės ekonomikos šalys labiau suinteresuotos mažinti darbo dalį. Šioje grupėje ji buvo vidutiniškai apie 4 proc. p. mažesnė, nei uždaresnės ekonomikos šalių grupėje. Nustatyta, kad atviresnių (tarp jų ir Lietuvos) šalių grupėje poveikio mastas tiek vartojimo, tiek eksporto atveju yra stipresnis, lyginant su uždaresnės ekonomikos šalimis. Poveikio eksportui skirtumas ypač ženklus, kas rodo, jog atviresnėse šalyse eksporto jautrumas darbo sąnaudų pokyčiams yra daug didesnis. Tai patvirtino tyrėjų iškeltą hipotezę, kad tarptautinei prekybai atviresnėse šalyse eksportas stipriau reaguoja į darbo dalies mažėjimą, nei uždaresnėse šalyse.
Tiek bendrai visos ES mastu, tiek uždaresnių šalių grupėje, mažėjanti darbo dalis daro neigiamą poveikį investicijoms – jos jautriau reaguoja į vidaus paklausos, o ne į pelno dalies ar paklausos užsienyje pokyčius. Atviresnių šalių grupėje rezultatai priešingi, mažėjanti darbo dalis skatina investicijų augimą. Tai galima paaiškinti tuo, kad atviresnėse ekonomikose investicijos mažiau reaguoja į vartojimo pokyčius, nes santykinai (lyginant su uždaresnėmis ekonomikomis) didesnė produkcijos dalis realizuojama užsienio rinkose. Šiuo atveju lemiamu tampa teigiamas augančios kapitalo dalies poveikis. Tyrimo rezultatai patvirtina, kad lyginant su uždaresnėmis šalimis, atviresnės ekonomikos šalyse investicijų elastingumas paklausai yra mažesnis, o elastingumas eksporto partnerių BVP augimui yra didesnis.
Tyrimu įrodyta, kad darbo dalies mažėjimas ES-28 šalių grupėje daro neigiamą įtaką tiek vietinei, tiek bendrajai paklausai. Vietinė paklausa (neįtraukiant tarptautinės prekybos) yra skatinama darbo užmokesčio – darbo dalies sumažėjimas daro neigiamą poveikį vietinei paklausai, tačiau atviresnės ekonomikos šalių grupėje poveikis yra daug silpnesnis. Įvertinus poveikį grynajam eksportui, tarptautinei prekybai atviresnių šalių grupėje nustatytas pelno skatinamos bendrosios paklausos režimas. Uždaresnėse šalyse, kurių sukuriamas BVP (o kartu ir paklausa) sudaro apie 90 proc. visos ES paklausos ir sukuriamo BVP, ekonomikos augimas išliko darbo užmokesčio skatinamas.
