Kaip visada, vienareikšmiško atsakymo nėra, skirtingos valstybės ar tos pačios valstybės skirtingi subjektai priima skirtingus sprendimus. Verslo subjektai, siekdami išvengti biuro, parduotuvės ir pan. laikino uždarymo dėl nustatyto ligos atvejo (o ta reiškia nuostolių), ieško įvairių sprendimų: paskirsto biurą į zonas, iš kurių darbuotojai negali išeiti, riboja kabinete dirbančių darbuotojų skaičių, sudaro darbuotojų darbo biure grafikus, nustato proporcijas kiek skiepytų darbuotojų turi dirbti komandoje, kompensuoja namų biuro įsirengimą ir pan.
Dažniausiai darbdavių iniciatyvos priimamos teigiamai ir su dideliu darbuotojų supratingumu. O neretas darbuotojas džiaugiasi, kad jo darbo sąlygos net pagerėjo.
Tačiau kalbant apie darbdavio teisę atleisti darbuotoją dėl to, kad jis nepasiskiepijo nuo koronaviruso, tokios teisės darbdavys neturi, ir greičiausiai toks atleidimas iš darbo būtų pripažintas neteisėtu. Tai yra, nors darbdaviui gali būti sudėtinga be papildomų rizikų prisiėmimo suteikti darbuotojui darbą biure, parduotuvėje ir pan., tokio darbuotojo darbdavys atleisti negali.
Taip yra todėl, kad Lietuvoje skiepai nuo COVID-19 nėra privalomi, kas reiškia, jog negali būti taikoma atsakomybė už nesiskiepijimą. Tuo tarpu darbdavys privalo sudaryti darbuotojui saugias darbo sąlygas (Darbo kodekso 159 str.) ir negali darbuotojo diskriminuoti dėl jo sveikatos būklės, tikėjimo, įsitikinimo ar pažiūrų, išskyrus atvejus dėl asmens išpažįstamos religijos, tikėjimo ar įsitikinimų dirbantiems religinėse bendruomenėse, bendrijose ar centruose, jeigu reikalavimas darbuotojui dėl išpažįstamos religijos, tikėjimo ar įsitikinimų, atsižvelgiant į religinės bendruomenės, bendrijos ar centro etosą, yra įprastas, teisėtas ir pateisinamas (Darbo kodekso 26 str.).
Todėl šiuo atveju verslininkams lieka ieškoti būdų kaip skatinti savo darbuotojus vakcinuotis (pvz., suteikiant jiems papildomas naudas už tai), bet darbdavys negali darbuotojo atleisti iš darbo ar atimti turimų naudų iš tų darbuotojų, kurie vakcinuotis atsisakė.
Tačiau jeigu valstybė priimtų teisės aktą, kuriuo numatytų, jog tam tikrų pozicijų darbuotojai (pvz. turintys tiesioginį kontaktą su klientais) gali dirbti tik būdami vakcinuoti (ar persirgę COVID-19), tai jau būtų teisinis pagrindas atleisti vakcinuotis atsisakančius darbuotojus. Ar toks valstybės sprendimas būtų teisėtas, sunku pasakyti.
Niekas nekelia klausimo dėl to, kad tam tikrų kategorijų darbuotojai privalo atlikti išsamų sveikatos patikrinimą tam, kad galėtų užimti savo pareigas, tačiau šiuo atveju kalba eina ne apie sveikatos patikrinimą, o apie vakciną, kurios asmuo nepageidauja. Todėl būtų vertinama, ar sprendimu dėl privalomo vakcinavimosi nustatyti ribojimai visuomenei daro mažiau žalos, nei sprendimu gaunama nauda, ir nuo to priklausytų ar toks sprendimas būtų pripažintas teisėtu. Panašus klausimas yra kilęs ir dėl neskiepytų vaikų priėmimo į darželius, ir, kaip žinia, vieningos visuomenės nuomonės šiuo klausimu nėra.
