Dirbančiajam versle ypač svarbu, kiek sukurtos pridėtinės vertės darbdavys atseikėjo jam darbo užmokesčio ir įmokų socialiniams fondams forma ir kiek pasiliko sau, o valstybės lėšomis išlaikomiems žmonėms – kiek padidėjo biudžeto, „Sodros“, Sveikatos draudimo ir kitos valstybės pajamos, nuo kurių priklauso ir jo pajamos. Apibendrintai, kiek gavo pajamų.
Žiniasklaidoje skaitome ir girdime šalies ekonomikos „elitinių“ analitikų vertinimus ir jos įtaką žmonių gyvenimui. Jeigu sukurta BVP daugiau, vadinasi, gyvenimas gerėja, neatsakant į klausimą, o kam jis gerėja. Valdžia taip pat mėgsta pasigirti šiuo rodikliu. Tačiau dauguma žmonių gyvenimo pagerėjimo nejaučia arba jaučia vos vos. Todėl ir bėga iš Lietuvos.
Taigi, jei šalis tapo turtingesnė, bet tokiais netapo piliečių dauguma, vadinasi, priežasčių reikia ieškoti bendrojo vidaus produkto (naujai sukurtos pridėtinės vertės), o paprasčiau pasakius, verslo pyrago paskirstymo bei perskirstymo srityse. Tai yra kurių kišenėse nusėda ekonomikos prieaugis. Čia gludi gyvenimo gerėjimo esmė.
Ar nemokėdami jo valdyti jūros krantinėje sustatytų kranų savininkai pakrautų į laivą nors vieną konteinerį ir uždirbtų nors eurą pajamų, jeigu šių kranų neaptarnautų dokininkai, neprižiūrėtų darbininkai, inžinieriai ir kiti samdomieji darbuotojai. Žinoma, toks pat rezultatas būtų ir samdomųjų, nes ir jie negalėtų uždirbti pajamų, neturėdami verslo priemonių – kranų. Vadinasi, versle uždirbtos grynosios pajamos yra turto ir darbo rezultatas. Pažymėtina, kad pridedamąją vertę kuria ne tik tie žmonės, kurie tiesiogiai dirba įmonėse, teikia paslaugas, bet ir viešajame sektoriuje dirbantys piliečiai, nes jie subrandina žmogiškąjį kapitalą per švietimą, mokslą, sveikatos apsaugą, kultūrą, per viešąsias paslaugas. Elitiniai analitikai sąmoningai pamiršta atsakyti į šį, atrodytų, paprastą klausimą.
Vis labiau norima visuomenei įteigti, kad grynųjų pajamų (pridedamosios vertės) uždirbėjas yra tik darbdavys – versle naudojamo turto savininkas. Nusišnekama net iki to, jog tik kapitalo savininkai esą valstybės išlaikytojai, visų mokesčių mokėtojai. Tokiomis kalbomis siekiama įrodyti, kad antrajam verslo partneriui bendrai uždirbtų grynųjų pajamų priklauso tiek, kiek malonės jų duoti pirmasis – darbdavys, tai yra tiek, kiek samdomajam mokės už darbą ir sumokės jo socialiniam draudimui.
Statistikos departamento duomenimis, darbdaviai (kapitalo savininkai) sudaro apie 8 procentus versle dirbančių žmonių. Jie apie 60 procentų gautų grynųjų pajamų pasilieka sau, o darbuotojams skiria likusią dalį – apie 40 procentų, kai kitose ES valstybėse pasidalinama atvirkščiai – darbuotojams skiriama 60, o sau pasiliekama 40 procentų grynųjų pajamų. Mūsų kaimynai – latviai, estai, lenkai – gerokai dosnesni. Kaip sakoma, kiekvienam pirštai linksta į save, o ypač privačiame versle. Tai ir yra pirmasis atsakymas, kodėl versle dirbančių samdomųjų darbuotojų gyvenimas gerėja vos vos.
Beveik nereguliuojamas pridėtinės vertės paskirstymo procesas. Valdžia šį procesą veikia nustatydama minimalią mėnesinę algą ir valandinį atlygį. Kaip buvo skelbta spaudoje, bandymai padidinti minimalią algą dėl didelio darbdavių pasipriešinimo vyksta vangiai ir dažniausiai prieš rinkimus į Seimą. Galima suprasti darbdavius, ypač tuos, kur verslo efektyvumas yra mažas. Kai kurie net nepajėgūs mokėti minimalios algos. Neaišku, kodėl. Valdžia šio klausimo nesprendžia diferencijuotai.
Ne paslaptis, kad naudojamo versle turto nemaža dalis yra įsigyta lengvatinėmis sąlygomis čekinės privatizacijos metu. Iš Lietuvos žmonių, jų tarpe ir iš samdomųjų darbuotojų, pusvelčiui po 10–15 centų supirkę investicinius čekius, įsigijo beveik 10 kartų didesnės vertės turtą, negu buvo išleista čekiams įsigyti. Ir kaip spaudoje buvo ne kartą skelbta, kad investiciniai čekiai dažnai buvo įsigyti už ne savas lėšas, kurių ir negalėjo uždirbti anais laikais, nors ir užėmė įmonių direktorių bei kitus aukštus postus, o už privatizuojamų įmonių lėšas. Taigi, yra ir moralinė teisė teisingiau pasidalinti uždirbtas pajamas tarp verslo dalyvių.
Kita vertus, darbdaviai - kapitalo savininkai pasiliktas grynąsias pajamas iš esmės skiria versle naudojamam turtui didinti, naujoms technologijos diegti, darbo našumui kelti ir darbo vietoms mažinti. O nauji įrengimai ir kitos gamybos tobulinimo priemonės daugiausia įsigyjamos užsienyje. Vadinasi, didžioji dalis panaudotų investicijoms lėšų išplaukia iš Lietuvos. Ir ne tik tokiu būdu, bet ir investuojant pajamas kitose valstybėse. Statistika skelbia, kad investuota kitose šalyse 2,3 mlrd. eurų.
Tuo tarpu grynųjų pajamų dalies, skirtos darbo užmokesčiui, nedidinimas yra stabdis ekonomikai ir socialinei sferai vystyti. Kaip žinoma, beveik visos darbo pajamos skiriamos vartojimui, prekių ir paslaugų įsigijimui, vadinasi, jos turi įtaką ir jų gamybai bei paslaugų teikimui. Daugiau kaip pusė darbo pajamų mokesčių pavidalu patenka į biudžetą. Vadinasi, nuo jų apimties priklauso socialinės sferos finansavimo galimybės.
Didelė nelygybė perskirstant grynąsias pajamas per mokesčius
Nors pelno ir gyventojų pajamų mokesčių tarifai yra vienodi (15 proc.), tačiau faktiškai darbdaviai sumoka gerokai mažiau negu versle bei valstybės išlaikomose įstaigose dirbantys žmonės. Finansų ministerija paskelbė, kad 2016 metais biudžetas dėl pelno mokesčio lengvatų gaus 183 mln. eurų, arba 24 procentus mažiau šio mokesčio, o dėl gyventojams suteiktų pajamų mokesčio ir PVM lengvatų neteks šių mokesčių tik 10,7 procentų.
Neseniai Seimas priėmė įstatymą dėl įmokos „Sodrai“ lubų nustatymo. Tai dovana turtingiems darbdaviams, nes sumažėja išlaidos darbuotojams samdyti ir didėja pelnas. Nustačius įmokos lubas, mažinamos „Sodros“ pajamos ir galimybė pervesti dalį pajamų į privačius fondus, o tuo pačiu nuskriaudžiami darbuotojai, kurie kaupia papildomas lėšas šiuose fonduose. Pažeidžiamas teisingumo principas, nes lubų nustatymas „Sodros“ įmokai leidžia turtingiems darbdaviams mokėti mažesnę negu 31 procento įmoką „Sodrai“ už darbuotojus, kuriems jie gali mokėti ir moka dideles algas.
Pramonininkų konfederacija reikalauja neapmokestinti reinvestuojamą pelną. Tai yra atleisti nuo pelno mokesčio mokėjimo, pelną, kurį jo savininkai išleis turtui įsigyti, praturtėjimui. Tačiau nekalbama apie atleidimą nuo pajamų mokesčio mokėjimo, kurias gyventojai, o ypač jaunimas, išleidžia būstui įsigyti. Juk tai irgi pajamų reinvesticija.
Valdžia darbdavius skatina, atleisdama nuo pelno mokesčio mokėjimo, kai tobulinamos technologijos ir kitomis lengvatomis. Daug ES paramos lėšų dovanoja, nes negrąžinamos ir neįteisinamos kaip valstybės investicijos. Be to, darbdaviai mokesčiams turi skirti apie 38–40 grynųjų pajamų, kai samdomieji darbuotojai – daugiau kaip pusę darbo užmokesčio. Taigi kasmet gerokai praturtėja darbdaviai. Tai ir bus antroji priežastis, dėl ko vis labiau gilėja praraja tarp turtingųjų ir viduriniojo gyventojų sluoksnių.
Progresas versle bumerangu kerta valstybei, nes mažinamos darbo vietos, išlaidos darbuotojams samdyti, įmokos „Sodrai“ ir Privalomam sveikatos draudimui. Bet bumerango pasekmių galima išvengti per mokesčius, įmokas socialiniams fondams ir kitomis priemonėmis. Visų pirma, susiejant darbuotojų atlyginimus su sukurta pridėtine verte, atsisakius įmokų socialiniams fondams skaičiavimo nuo darbo užmokesčio, o pradėjus skaičiuoti nuo sukurtos pridėtinės vertės sumos. ES paramą ne dovanojus, o pripažinus valstybės investicija ir ją susiejus su papildomų darbo vietų kūrimu.
Trečias pajamų perskirstymo etapas – korupcija, kai pinigai iš vienų asmenų kišenių perplaukia į kitų, manau visiems aiškus. Tik šiame etape naudą gauna valdžios institucijose dirbantys ir sprendimus priimantys asmenys. Ir ne tik jie, bet ir žiniasklaidos atstovai, ginantys kapitalo savininkų interesus.
Kai kurios valstybės įstatymais yra įteisinusios nuostatą: jeigu pradinis kapitalas sukauptas iš narkotikų, ginklų prekybos ir kito nelegalaus verslo, apgaulės, korupcijos, tyčiniais bankrotais bei kitais neteisėtais būdais, tai ir jo pagrindu sukauptas kitas kapitalas skaitomas neteisėtu. Įrodyti pradinio kapitalo teisėtumą turi jo turėtojai. Šiam požiūriui pritaria ir Bažnyčia. Lankydamasis Lietuvoje popiežius Jonas Paulius II pasakė, kad „nuosavybė nėra šventa ir neliečiama, bet žiūrint kaip ji įsigyta“. Ir Lietuvai reikia tokio įstatymo, o būtų dar geriau, jei ši nuostata būtų įteisinta Konstitucijoje.
Tai ir yra atsakymas, kodėl vieni greitai tapo milijonieriais ir milijardieriais, o kiti – vos suduria galą su galu. Kodėl beveik pusė milijono darbingo amžiaus asmenų emigravo iš Lietuvos. Kodėl nyksta buvusi ir taip maža vidurinioji gyventojų klasė. Kodėl atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų yra didžiausia Europos Sąjungoje, nors Lietuvoje sukurtas bendrasis produktas (2015 m. – 38,5 mlrd. eurų) gali užtikrinti palyginti neblogą žmonių gyvenimą.
Kodėl ekonomikos elitiniai analitikai nutyli šias svarbiausias šalies problemas? Gal jų nesuvokia, kaip sakoma, nejausdami žemės po kojomis?.. O gal dėl to, kad gajus trečiasis pajamų perskirstymo būdas.
