Grėsmingą statistiką lemia ne tik prieš porą metų įvykdyti ir rezultatų jau duodantys teisiniai bankroto administravimo pokyčiai, bet ir ilgalaikės verslo vizijos neturėjimas, lietuviško verslo kultūros ydos. Jas sumažinus, bankrotų būtų mažiau.
Rekordinės bankrotų skaičiaus aukštumos
Bankrotų ir šalyje registruotų įmonių skaičiaus santykis pasiekė rekordines aukštumas (taip, jau viršytas ir po krizės buvęs aukštas bankrotų lygis).
Per šių metų pirmąjį pusmetį Lietuvoje bankroto procedūros buvo pradėtos daugiau kaip 1 600 įmonių – trečdaliu daugiau nei tuo pat metu pernai ir beveik dvigubai daugiau nei 2015 m. pirmąjį pusmetį.
Nėra pagrindo abejoti ne vienos institucijos pateikiamu aiškinimu, kad pagrindinė tokių „rekordų“ priežastis – nuo 2015 m. pradžios supaprastintos bankroto administratorių atrankos taisyklės (bankroto administratorius įmonei priskiriamas automatiškai).
Tai paskatino rinkos apsivalymą nuo įsipareigojimų turinčių, tačiau ilgą laiką jokios veiklos nevykdančių įmonių.
Vis dėlto akis kliūva už keleto kitų aplinkybių. Jos leistų į bankroto procesą pažvelgti plačiau. Pirma, pastaraisiais metais reikšmingai ūgtelėjo mažų įmonių bankrotų skaičius.
Antra, tarp bankrutuojančiųjų vis didesnė yra trumpai veikusių įmonių dalis. Be to, dar iki 2015 m. įsigaliojusių pakeitimų Lietuva iš kitų Europos šalių išsiskyrė santykinai dideliu bankrotų skaičiumi. Tokie faktai iš dalies prieštarauja teiginiui, kad bankrotų gausa yra susijusi išimtinai tik su senų, ilgą laiką veiklos nevykdžiusių įmonių pasitraukimu.
Verslo yda – ilgalaikės vizijos neturėjimas
Kreditorių apklausos rodo, kad jų finansuojamų įmonių bankrotą dažnai lemia vidinės, tiesiogiai su vykdoma veikla susijusios priežastys.
Viena iš svarbiausių – ilgalaikės verslo vizijos neturėjimas arba greito pelno siekimas. Kurti verslą numatant ilgalaikę viziją trukdo keli neigiami aspektai.
Verslo orientacija į trumpalaikį rezultatą. Pavyzdžiui, dažniausiai bankrutuoja paslaugų verslu užsiimančios įmonės. Tikėtina, kad neretu atveju tokių įmonių pasitraukimą iš rinkos lemia šūvis pro šalį bandant atitikti klientų poreikius (pvz., restoranų versle).
Be to, paslaugų verslo pradžiai paprastai reikia santykinai mažiau pradinių investicijų nei, pavyzdžiui, gamybos sektoriuje, todėl tokio verslo savininkai lengviau neria į nepamatuotą riziką ir turi mažiau paskatų išsaugoti verslą ilgą laiką ir bet kokia kaina. Be to, verslo, į kurį ir lėšų bei laiko investuota mažiau, nutraukimo sąnaudos neretai būna mažesnės, todėl savininkai lengviau atsisako savojo „kūdikio“.
Demografiniai iššūkiai. Motyvaciją kurti ilgalaikių planų dėlionę silpnina ir ne už kalnų Lietuvą pasieksiančios demografinės negandos, galinčios smukdyti verslo kuriamų prekių ir paslaugų paklausą. Didelis emigracijos tempas ir senėjanti šalies visuomenė, tikėtina, slopina ryžtą kurti į vidaus rinką orientuotą ilgalaikį verslą.
Teisinės aplinkos nepastovumas. Nors iniciatyvos gerinti verslo aplinką tikrai sveikintinos, tačiau vienas iš verslo ilgalaikės vizijos kūrimo priešų tebėra pernelyg didelis teisinės aplinkos nepastovumas.
Lietuvoje, pavyzdžiui, suklusti priverčia vis nauji per metus pakeistų ar naujai leidžiamų teisės aktų skaičiaus rekordai. Itin dažni teisės aktų keitimai vargu ar prisideda prie verslininkų noro ir siekio kurti ilgalaikius veiklos planus, dar blogiau, jei tie keitimai yra nepamatuoti.
Rinkos koncentracija. Daugelis verslo segmentų Lietuvoje konsoliduojasi. Dėl to mažesnėms, veiklą tik pradedančioms įmonėms tampa vis sunkiau įsitvirtinti. Nors bendras įmonių skaičius šalyje nuosaikiai didėja, nemažoje dalyje ūkio šakų (pvz., mažmeninė prekyba, telekomunikacijos, bankininkystė) dominuoja keletas didelių rinkos žaidėjų, atsiriekiančių didžiulę paklausos pyrago dalį.
Trūksta sąžiningumo
Daug įvairaus pobūdžio ginčų ir sąžiningumo stoka lietuviškoje verslo aplinkoje neretai lemia ankstyvą verslo subjektų pasitraukimą iš rinkos. Vien praėjusiais metais pirmosios instancijos Lietuvos teismuose buvo išnagrinėta beveik 4,3 tūkstančio ginčų dėl juridinių asmenų bankrotų, valdymo organų sprendimų teisėtumo ir pan. (daugiausia per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją).
Pavyzdžiui, dažnas atvejis, kai įmonę steigia keletas asmenų. Vienas iš jų investuoja lėšas, o kitas dalijasi praktine patirtimi, t. y. teikia vadinamąjį „know-how“.
Finansuotojas paprastai versle aktyviai nedalyvauja ir viską patiki išmanančiam verslą partneriui. Pastarasis, verslo veiklai įsibėgėjus, nebenori dalintis pelnu ir pareiškia norą išpirkti akcijas iš lėšų investuotojo. Šis dažniausiai nesutinka arba pareikalauja didelės kainos. Visa tai sukuria teisinį konfliktą, kurio išdava – nauja įmonė, įkuriama verslą kuruojančio akcininko. Šis į ją persiveda klientus, o senąją įmonę palieka bankrutuoti.
Praktikoje dažnai taikoma ir tokia schema, kai, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, steigiama keletas įmonių: vienoje iš jų yra laikomas turtas, o kita dažniausiai jokio turto neturi ir veikia tik kaip operatorius, prisiimantis visą iš verslo kylančią riziką. Norėdami iš tokios įmonės ką nors išsiieškoti, kreditoriai dažniausiai lieka be nieko, o pati įmonė galiausiai bankrutuoja.
Nors oficialiai tyčiniais pripažintų bankrotų Lietuvoje yra nedaug (iki 2017 rugsėjo mėn. jų buvo 343), tikrasis jų skaičius daug didesnis, nes, norint pripažinti bankrotą tyčiniu, dažniausiai būna sudėtinga surinkti įrodymus, kuriais būtų galima pagrįsti sudarytų sandorių neteisėtumą ir ekonominį nenaudingumą.
Tyčinių bankrotų ir teisminių ginčų dėl juridinių asmenų skaičius
Aiškios ilgalaikės verslo vizijos neturėjimas, trumpalaikio pelno siekimas ir pasitaikanti nesąžininga mažų įmonių savininkų veikla riboja kreditorių norą teikti plėtrai reikalingą finansavimą. Šių metų pradžioje Lietuvos banko atliktos įmonių apklausos duomenimis, daugiau nei trečdalis (37 proc.) mažų įmonių teigė, kad jų verslo finansavimas buvo visiškai arba iš dalies apribotas.
Tarp didžiųjų įmonių tokių buvo 23 proc. Beveik trečdalis apklaustų mažųjų įmonių vadovų teigė, kad verslo plėtros neplanuoja dėl nestabilios įmonės finansinės būklės ir sudėtingų finansavimosi galimybių, o tarp didžiųjų įmonių ši dalis siekė tik 13 proc. Menkesnės galimybės gauti finansavimą irgi prisideda prie dažnesnio mažų įmonių pasitraukimo iš rinkos.
Be viso to, yra dar vienas labai svarbus ir paminėti vertas veiksnys – Lietuvos gyventojai yra vieni versliausių Europoje. Naujausiais Global Entrepreunership Monitor duomenimis, beveik 12 proc. 18–64 amžiaus asmenų Lietuvoje užsiima smulkiuoju ir vidutiniu verslu arba yra įsteigtų naujų įmonių savininkai. Šiuo atžvilgiu mus tik šiek tiek lenkė Rumunija, o, pavyzdžiui, Estijos, Danijos ir Švedijos rodiklis siekė atitinkamai apie 9, 6 ir 7 proc. Taigi didelį bankrotų intensyvumą gali lemti ir natūralios priežastys, susijusios su aktyviu naujų įmonių steigimu.
Ilgalaikis planavimas, stabili verslo reguliavimo aplinka, sąžiningo verslo kultūra galėtų reikšmingai pagerinti kreditorių bei įmonių savininkų tarpusavio pasitikėjimą, sumažinti bankrotų skaičių ir padidinti verslo indėlį į tvarų šalies ekonomikos augimą.
