Nerijus Mačiulis. Kada ir kuo baigsis palūkanų normų šuolis?

Šiuo metu 3 mėnesių tarpbankinės palūkanų normos „Euribor“, kurios tiesiogiai priklauso nuo ECB politikos, jau siekia 3 procentus. Tuo tarpu 6 mėnesių „Euribor“, su kuriuo susieta dauguma Lietuvoje išduotų būsto paskolų palūkanų, jau pakilo beveik iki 3,5 procento.

Dar prieš tris mėnesius rinkose vyravo lūkestis, jog palūkanų normų pikas bus pasiektas ties 3 procentų riba, tačiau šiandien „Euribor“ ateities sandoriai rodo, kad iki šių metų vasaros pabaigos šios palūkanų normos priartės prie 4 procentų.

Lūkesčiai keičiasi labai greitai, nes esame kelis dešimtmečius (o gal ir niekada) nematytoje situacijoje, kai infliaciją pakaitino daugybė skirtingų veiksnių. Tai − ir pandemijos metu atsiradę suvaržymai bei prekių trūkumas, ir precedento neturintis ekonomikos skatinimas mažomis palūkanomis bei skolintomis valstybių lėšomis, ir darbuotojų trūkumas, ir karas Ukrainoje, sankcijos Rusijai bei energijos krizė. Šių kompleksinių veiksnių kratinys apsunkina prognozavimą, kada kainų augimas nebebus problema ir, atitinkamai, palūkanų normos galės sumažėti.

Euro zonoje infliacija mažėja jau pastaruosius 4 mėnesius – praėjusių metų spalį siekusi 10,6 procento, šių metų vasarį ji jau nukrito iki 8,5 procento. Dar svarbiau yra tai, kad tris iš keturių paskutinių mėnesių mažėjo ne tik infliacija, bet ir vidutinės kainos. Atrodytų, kad dingsčių nerimauti dėl per didelės infliacijos įsišaknijimo nėra, ypač matant atpigusias žaliavas, gamtines dujas, elektrą ir transportavimo išlaidas.

Tačiau ECB pagrindinis tikslas yra kainų stabilumas, kurį jis pats apibrėžia kaip 2 proc. siekiančią vidutinę infliaciją. Iki šio tikslo euro zonai šiuo metu dar toli, o pagrindinė infliacija, į kurią neįtraukiamos smarkiai svyruojančios energijos ir maisto kainos, piko dar nepasiekė ir vasarį dar padidėjo iki 5,6 procento.

Kad ir kaip atrodytų keista, net ir matydami išsikvepiančią infliaciją centriniai bankai vis dar bijo per gajų infliacijos lūkesčių ir per spartaus atlyginimų augimo, pavirstančio į per spartų kainų, ypač paslaugų, augimą. Todėl tol, kol nedarbo lygis išlieka dešimtmečius nematytose žemumose, atlyginimai sparčiai auga ir nėra per daug akivaizdžių recesijos ženklų, ECB visą dėmesį sutelks tik į vieną rodiklį – infliaciją.

2021 metais daugelis didžiųjų centrinių bankų padarė didelę klaidą – per ilgai ignoravo didėjančią infliaciją ir per ilgai kartojo, kad ji yra laikina ir tuoj atslūgs. Nors žemų palūkanų ir perteklinės pinigų pasiūlos tiesioginė įtaka kainų šuoliui buvo ribota ir netiesioginė, daugelis dabar kaltina būtent centrinius bankus, savo veiksmais iš butelio išleidusius dešimtmečius nematytą infliacijos džiną.

Būtent todėl dabar centriniai bankai bijo pakartoti tą pačią klaidą – pasidžiaugti mažėjančia infliacija ir per anksti sustoti kelti palūkanas rizikuojant, kad infliacijos lūkesčiai ir spartus atlyginimų augimas pakaitins vienas kitą bei užkirs kelią infliacijos grįžimui prie 2 proc. ribos.

Tačiau dėl to padidėja kitokio pobūdžio klaidos tikimybė – palūkanos kils tol, kol prasidės recesija, pradės didėti nedarbo lygis arba įvyks kažkas dar nemalonesnio. Praėjusią savaitę ant bankroto slenksčio atsidūręs šešioliktas didžiausias JAV bankas nemokus tapo iš dalies dėl kylančių palūkanų normų, dėl kurių nuvertėjo jo turimos ilgalaikės obligacijos. Tiesa, pagrindinė nemokumo priežastis buvo neadekvatus palūkanų normų rizikos valdymas.

„Silicon Valley Bank“ yra labiau išimtis nei taisyklė – panašaus pobūdžio problemų daugelis bankų neturi, todėl sisteminės krizės tikimybė išlieka maža. Vis tik daugiau nei dešimtmetį besitęsusi pigių pinigų era ir ją sekantis dešimtmečius nematytas palūkanų normų šuolis, tikėtina, iš spintų ištrauks ir daugiau skeletų. Čia yra pats tinkamiausias metas atsiminti Warreno Buffeto sukurtą aforizmą: tik atslūgus pigių pinigų bangai pamatome, kas maudėsi be glaudžių.

Žinoma, galimas ir alternatyvus scenarijus, kurio dabar tikisi centriniai bankai: kylančios palūkanos prislopins entuziazmą, skolinimąsi ir vartojimą, perkaitusios ekonomikos atvės, bet gilesnio nuosmukio ir nedarbo lygio augimo pavyks išvengti. Deja, bet per pastaruosius 70 metų centriniams bankams keliant palūkanų normas toks scenarijus realybe tapo lygiai 0 kartų. Galima tikėtis, kad šį kartą viskas bus kitaip, tačiau verta pasiruošti ir ne pačiam švelniausiam nusileidimui.

Gera žinia čia yra tai, kad persistengus keliant palūkanas ir sukėlus nepageidaujamą ekonomikos nuosmukį ir nedarbo lygio augimą, centriniai bankai visada gali pakeisti plokštelę, padidinti pinigų pasiūlą ir sumažinti jų kainą. Dėl šios priežasties „Swedbank“ ekonomistai prognozuoja, kad ECB bazines palūkanų normas mažins jau kitais metais, o jų pabaigoje jos gali nukristi iki 2 procentų.

Neapibrėžtumo visuose frontuose išlieka nemažai, tačiau vieno scenarijaus centriniai bankai turbūt artimiausiu metu nebenorės kartoti – nulinių ir neigiamų palūkanų era, išpūtusi burbulus ir iškreipusi rizikos suvokimą, turėtų ilgai likti praeityje.